Juodasis angelas

Lėja

Visą likusią pamokos dalį pravėpsojau į mokytoją, o jis pravėpsojo į mane.

Vos nuskambėjus skambučiui, iššturmavau iš klasės.

DAMN!

Kaip TAI turėtų atrodyti? Štai aš, Lėja Kesi, ištisas tris savaites ir dar septyniolika metų prieš tai, rėkiu visam pasauliui, kaip niekinu vampyrus už tai ką jie daro, už tai, kas yra, už tai, kam yra sutverti. Ir būdama ta pati Lėja Kesi, taip atkakliai užginčijusi vampyrų teises, laikau vieną jų už rankos.

Tačiau tai nebuvo didžiausia mano bėda.

Didžiausia bėda buvo ta, kad paėmiau vampyrą už rankos ne todėl, nes nenorėjau, kad jis skriaustų niekuo dėtą žmogų, ar kad atskleistų, kas iš tiesų yra. Padariau tai todėl, nes nenorėjau kad JIS kentėtų, kad JAM būtų blogai…

Ir mano minėta “didžiausia problema”, ką tik stojo į antrąją vietą. Nugalėtoja tapo viena vienintelė mano atbukusion galvon toptelėjusi mintis. Padaryčiau tai dar kartą.

Nustojau skuodusi koridoriumi ir įlindusi į merginų tualetą, pradėjau smarkiai trypti kojomis grindis. Iš šono turėtų atrodyti visiškai idiotiškai ir atsilikėliškai. Tikriausiai taip ir atrodė trims merginoms, kurios prašvilpė pro mane ir nėrė pro duris kikendamos.

Man negalėjo rūpėti mažiau.

Jaučiausi šūdinai. Jaučiausi išdavusi savo rūšį, savo tikėjimą, savo… širdį.

Och, aš negalėjau neapkęsti jo labiau!

Jis buvo dižiulis, bjaurus, nuolat apie save primenantis auglys mano ir taip iškreiptose smegenyse. Jis buvo blogis. Ir dar blogesniu jį darė tas jausmas… karštis, man prisilietus prie jo odos, kitoks, gundantis, kviečiantis skausmas. PO VELNIŲ!

Nusikamavusi nuo kūnu srūvančio įsiūčio, atsirėmiau į sieną ir nuslinkau ja iki grindų.

Lyg man nepakaktų to, kad esu nemirtinga, turiu keistas galias, žudau žmones, skaudinu visus aplinkinius… Nejau negana mano praeities?! Turi prisidėti dar ir kažkoks šunsnukis, nuolat trikdantis ir varantis iš proto?!

Garsiai suurzgiau.

Tada, kaip visada nutikdavo po kokių nors sunkių išgyvenimų, susiėmiau, atsistojau, pakėliau nuo žemės kuprinę, apvaliau nuo dulkių jos dugną ir iškelta galva palikau saugią zoną, dar kitaip žinomą kaip tualetas.

Klaida po klaidos…

Nespėjau nei sureaguoti, kai šalta ranka sugriebė mano riešą ir nutempė į sandėliuką.

Pasyviai apsidairiau patalpoje, atpažindama valymo rakandų saugyklą. Jap, čia buvo ta pati vieta, į kurią prieš kelias savaites įgrūdau Marką.

Asmeniui priešais mane, mano ignoras visiškai nepatiko. Jaučiau jo pyktį, nuo kurio net oras vibravo. Jis nieko nesakė, tik spitrijosi į mane tuo savo vanagušku žvilgsniu.

Šitaip stovėjom kelias minutes, kol Aleksui galų gale pabodo bandyti pragręžti mano galvoje skylę. Jis skardžiai urgztelėjo (mano pirmiau išleistas garsas prieš šį gyvulišką išsireiškimą atridė tarsi pelytės cypsėjimas) ir papurtė mane už  pečių.

Nesulaukęs jokios reakcijos, papurtė dar kartą. Ir dar. Man net dantys braškėjo.

Bijodama likti bedante kaip kokia senučiukė, garsiai atsidusau, išreikšdama nepasitenkinimą, ir atsisukau į vampyrą, dėl mažos patalpos erdvės beveik visu kūnu prispaustą prie manęs. Šis faktas akivaizdžiai nepatiko nei vienam iš mūsų.

- Ragana,- kreipėsi Aleksas. Jaučiau ant plaukų nusileidžiantį jo šaltą kvėptelėjimą.

- Siurbėle,- linktelėjau.

- Lėja,- tarė kiek švelniau.

- Siurbėle,- paprieštaravau kilsteldama antakius ir laikydamasi savo.

Visas jo švelnumas kaip mat išgaravo:

- Kas per velnias, ragana?!- suriko.

Jo balsas ištirpo tankiame sandėliuko ore. Sienos čia buvo tokios storos, kad nei koks pašalinis praeivis negalėjo girdėti, kas čia vyksta, nei mudu negalėjome girdėti mokinių balsų.

Na, žinoma, jis vampyras, o aš - mutantė, taigi įsiklausę išgirstume viską, tačiau skaičiuojant žmogiška ausimi, siena nepraleido garso.

- Stabdyk arklius, Robinzonai Kruzai,- nervingai pamosikavau rankomis, atsiremdama į sieną, kad būčiau toliau nuo jo.

Akimirkai Alekso pyktis dingo, o jį pakeitė skeptiškas žvilgsnis ir vienas pakeltas antakis. Tada jis sumurmėjo:

- Doesn’t make any sense.

Pavarčiau akis ir atkirtau:

- It doesn’t have to. O dabar, prie reikalo. Ko čia plyšauji kaip pašautas briedis?

Stebėjau, kaip visas ramumas dingsta jam iš akių, o jo vieton stoja ankstesnysis pyktis ir susierzinimas ir dar kažkas, ko įžvelgti nesugebėjau. Smalsumas, galbūt? Nors ne…

- Moterie,- jis vėl palinko virš manęs, niekindamas mano asmeninę erdvę.- Tu paėmei mane už rankos.

Sudėjau visas pastangas, kad išlaikyčiau žaidėjo veidą:

- Na žinoma, kad paėmiau,- vaidinti sekėsi geriau nei tikėjausi.- Juk nemanei, kad leisčiau tau užpulti vargšą Džonį? Žinau aš jus vampyrus, jooookio sugebėjimo kontroliuotis. Paršai.

-  Tai netiesa,- vėl urzgė jis.

Ginamai ištiesiau rankas (kiek tai buvo įmanoma) ir tariau:

- Aplinkybės kalba pačios už save, siurbėle.

- Lėja,- suurzgė jis.- Nežaisk su manimi. Aš jau koktus visų nesamonių ir kvailysčių. Tu. Paėmei. Mane. Už. Rankos.

- Aš ne…- siutau, tačiau neradau pakankamai stiprių žodžių apsiginti.- Aš ne… aš… Po, velnių, ko čia lendi prie manęs?!

Griebiau man iš kairės stovėjusią šluotą ir atsukusi buką medinį galą į vamoyrą, nutaisiau pikdžiugišką miną:

- Dabar tu lėėėėėtai pasitrauksi nuo durų ir daugiau GYVENIME manęs neužkabinsi. Nes aš nebijau šito panaudoti,- parodydama kilstelėjau šluotą.

Mano nuostabai, vaikinas atsirėmė subine į priešingą sieną, susilenkė ir pradėjo skardžiai juoktis. Piktai susiraukiau. Negi jis neturėtų bijoti? Negi neturėtų pradėti manęs šalintis, žinodamas, kad galiu nutraukti jo egzistavimą?

Vis dar juokdamasis, jis pagaliau prabilo:

- Ir… ir ką…- negalėjo normaliai ištarti, purtomas stipraus juoko.- Tu nu…nušluosi mane į praga…rą? Išblizginsi iki mirties?

Jis vėl prapliupo kvatotis, o aš nesuprasdama žiūrėjau į savo ginklą, suvokdama, kad kažką ne taip darau… Bet ką?

- Tavo šaltiniai akivaizdžiai šūdini…

Na viskas, tai buvo paskutinis lašas. Šitas… šitas… parazitas, nesikabinės prie mano metodų!

Jau buvau pralindusi jam pro pažasčia, jau buvau uždėjusi ranką ant durų rankenos, kai juokas už nugaros nutilo ir tą pačią akimirką jis užrėmė duris abiem rankom, neleisdamas man išeiti ir tuo pačiu apkabindamas mane per liemenį.

Aiktelėjusi atsisukau ir išsigandau, kaip arti buvo jo veidas.

- Aš nesuprantu…- sumurmėjo jis, lenkdamasis prie manęs ir užmerkdamas akis.

Yeah, aš irgi nesuprantau. Kad ir kaip jo nekenčiau, kad ir koks šlykštus jis man atrodė, pažadėjau sau, kad tai bus paskutinis kartas, kada mudu bučiuojamės. Tikrai. Juk galiu leisti sau sekundę atsipalaidavimo…

Jo ledinės lūpos apglėbė mano apatinę, ir aš nedvejodama atsakiau į jo bučinį, apglėbdama jo kaklą ir prispausdama savo kūną prie jo kūno. Mane valdė hormonai, tikrai. Alekso rankos jau ir taip juosė mano liemenį, tad jam tereikėjo paslinkti delną šiek tiek žemiau..

Staigiai atsiplėšėme vienas nuo kito, sunkiai šnopuodami. Nors jam kvėpuoti nė nereikėjo.

- Baik tai,- nukirto jis.- Kad ir ką pastoviai darai, tiesiog… baik tai.

Nustebusi stebeilijau jam į akis, vieną ranką uždėjusi ant širdies.

Pagaliau atgavusi protą ir kūno valdymą, bėgte išbėgau iš sandėliuko.

Crap, nei nepastebėjau, kad kartu su savimi išsinešiau ir šluotą…

————-

Žinau žinau, neveskit sušaudyt. Šitas ganėtinai shitty…. Beeeet, būtent po tokiais skyriais ir laukiu komentarų! Nesidrovėkit, išreiškit nuomonę! Ji man reiškia pasaulį :)

Rodyk draugams

Aleksas

Išsikraustęs daiktus ant stalo, nervingai delnu perbraukiau susivėlusius ir į visas puses styrančius plaukus. Velnias.

Buvo praėjusios vos kelios dienos. Tik dvi dienos nuo tada, kai paskutinį kartą ją mačiau. Fuck.

Kodėl, po velnių, taip nervinuosi?

Ir nors man tai nebūtų sukėlę jokios grėsmės, kaklaraištis vis vien pradėjo nejaukiai smaugti. Šiek tiek patempiau jį nuo apykaklės baltų marškinių, kuriuos buvau valiūkiškai užsimetęs ant juodų džinsų. Galų gale, juk turėjau atrodyti jaunesnis. Ir nors mano amžius atitiko aplinką, trys šimtai metų prideda, taip sakant, vidinių raukšlių. Jos nedaro žmogaus jaunesniu.

Užgniaužiau kvapą, kai ji įėjo į klasę. Tokia graži, tokia… sava. Tamsios, vešlios garbanos kaip visada šokčiojo apie velniuko veidelį, kiek slėpdamos angelo akis. Mėlyni džinsai, balta palaidinė ir plonas melsvas megztukas,  su kaspinėliais vietoje kišenių. Kuprinė permesta per petį.

Damn, aš taip gerai į ją įsižiūrėjau, kad pastebėjau net lašelio formos ir spalvos auskarus, kyštelnančius lauk, jai už ausies užkišus į akis krintančia susiraičiusią sruogą. Pastebėjau ir kojas, kaip visada idealiai nulietas. Ir nervingą kuprinės petnešos spustelėjimą. Ir staigų antakių suraukimą ir vėl išlyginimą. Ir trumpam susiraukiančią noselę, pastebėjus mane.

Sutvardžiau gaidišką atodūsį, kuris turėjo pasakyti, kad niekada neturėsiu to, ko noriu. Jos.

Sudėjau visas pastangas, taip pat suraukdamas antakius ir išmesdamas “ir vėl ji mane nervins” išraišką. Tada persigalvojau. Papraščiausiai nusisukau ir sutelkiau mintis į mokytoją, besikuičiančią prie savo stalo.

Nuskambėjo skambutis.

Kalbos klasėje nerimo, mat mokytoja vis dar kažko ieškojo… Nagi, pažiūrėkime… Ach, žinoma, šiandien turėjo vykti pasiruošimas kitos pamokos testui, ir mokytoja niekur nerado atspausdintų lapų. Mintyse ji nervinosi, nenorėdama pasirodyti neatsakinga.

Neturėdamas ką veikti (Lėjai buvo pasiųstas visiškas ignoras), klausiausi visų mokinių, sėdėjusių klasėje minčių. Visiškai ignoravau ir nedidukus varpelius, kabojusius ant apyrankės, skambtelėjusius, jai pakėlus ranką, persibraukti per plaukus, ignoravau ir šiurenančius lapus, jai vartant knygą, ignoravau ir 78 puslapį, kurį ji atsivertė, greičiausiai tą temą mokėdama praščiausiai, ignoravau ir jos lūpos timpčiojimą, jai tyliai po nosimi murmant skaitomą tekstą, ignoravau ir jos sukrutimą, kišenėje suvibravus telefonui, ignoravau ir šiltą, jaukų šypsnį, kurio susilaukė nedidelis ekranėlis.

Tai užvirė manyje tirštą pyktį. Pats nesuvokiau, kodėl siutau dėl to, kaip ji nusišypsojo TELEFONUI. Bet kažkas parašė jai žinutę… Kas rašo žinutes per pamoką??? Na, gerai, visi. Bet vistiek…….. Kodėl JI rašo žinutes per pamoką? Kodėl JI šypsosi? Kodėl AŠ nežinau, kas ir ką parašė? Po velnių, kodėl man rūpi, kas JAI ką parašė?

Sunkiai atsidusau.

Lėja kaip mat sukruto ir aš vėl ignoravau jos trumpą žvilgsnį mano pusėn, kurį sekė pasislėpimas už tankių plaukų barikados. Riesta nosytė vis dar kyšojo. Tokia balta ir lygi… Ne oranžinė, kokios buvo visų kitų panelių nosys…

Ne! Aš to ne-pas-te-biu.

Vėl susikoncentravau ties mokytoja. Ji jau piktai ramino klasę, grasindama palikti po pamokų. Suknista geografija šiuo metu jai neatrodė itin įdomi. Šiuo metu ji norėjo i Havajus. Kur nors, kur nebūtų mūsų.

- Vaikai, tylos, arba būsit palikti po pamokų!

Kai niekas nenutilo, mokytoja jau tyliau, tačiau vis dar pakankamai autoritetingai tarė:

- Puiku, nenorit šitaip? Galim ir kitaip. Ponaiti Vinstonai, prašom prie lentos,- mokytoja bakstelėjo pirštu į pirmame suole sėdintį vaikį. Klasė kaip mat nutilo, vaikai pasirįžo kovoti už išlikimą ir nebūti pasiųsti prie lentos.

Lukas Vinstonas atsistojo, nusliūkino prie lentos ir pasičiupęs kreidą pradėjo atsakinėti į mokytojos užduodamus klausimus.

Taip iš eilės ėjo visi vaikai. Girdėjosi tylūs murmėjimai, zyzimai, prašymai, tačiau mokytoja buvo nusiteikusi karingai. Vaikams beliko paklusti.

Atėjo prieš mudu su Lėja sėdėjusio vaikio eilė. Džonis Rostanas drąsiai priėjo prie lentos. Ši persona buvo moksliukas, visų pajuokos objektas, niekada negaunantis žemesnio balo nei A.

Džonio užduotis buvo, ant lentos papaišytame žemėlapyje, milžinišku, mokytojų naudamu skriestuvu apibrėžti sausiausią Afrokos vietą. Kerėpla Džonis, kaip jį buvo praminę mokyklos peštukai, skriestuvą, žinoma, paėmė ne tuo galu ir smailia stora adata persirėžė delną.

Stebėjau… ne, greičiau užuodžiau, sūrų kraujo kvapą. Ir, kaip visada, gerklė užsiliepsnojo, smegenys atsijungė, kūnas buvo laisvas daryti ką tik nori. Dėkui Dievui, dar šiek tiek komtrolės turėjau. Įtempiau kiekvieną mažiausią kūno raumenėlį, tvirtai įsikibau į kėdės kraštus, gerokai įlenkdamas medieną ir metalą. Kol mokytoja išsigandusi kraustė savo stalčius, ieškodama binto, aš, nevaldomai, kilstelėjau viršutinę lūpą ir pradėjau labai tyliai urgzti.

Mintyse greitai perskaičiavau, kada paskutinį kartą maitinausi. Tai buvo prieš kelias savaites. Būdamas paskutiniu idiotu, užsimaniau patikrinti, kaip ilgai išsilaikyčiau be kraujo. VELNIAS, pasirinkau patį prasčiausią laiką….

Kūnas pradėjo man priešintis, mintys nyko, manyje kilo žvėris. Nesustabdomas, nenugalimas ir įniršęs žvėris. Žudikas.

Kai raumenys dar labiau įsitempė, pereidami į puolimo būseną, staiga, visai netikėtai, ant mano rankos, įsikibusios kėdės dugno, nusileido šiltas, šiek tiek virpantis delnas. Šis, atrodo, paprastas, toks žmogiškas judesys, nuskraidino mane į kitą visatą, kurioje nebuvau žiaurus pabaisa.

Nuleidau akis į dvi rankas, sudėtas viena ant kitos. Jaučiau, kaip dega mano pirštai po josios, kaip nepažįstamai ir kartu taip nepakeliamai maloniai oda vaikšto nedidukės elektros srovelės.

Pažvelgiau jai į akis. Ji žvelgė į mane. Visas pasaulis aplinkui tarsi pritilo. Kažkur, už storos vakuumo sienos girdėjosi mokytojos susirūpinę šūksniai, vaikų aikčiojimai ir aukos ūbavimas.

Tačiau aš to negirdėjau ir nemačiau, arba man tiesiog buvo nusispjaut. Aš mačiau tik ją. Savo nuosavą angelą, savo saulę, taip nepakenčiamai dažnai varančią mane iš proto ir stumiančią iš saugaus, įprasto pasaulio. Ji buvo šviesa. Ji buvo tamsa. Bet ji buvo viskas, ko man reikėjo.

Rodyk draugams

Lėja

Vienuolika valandų, dvidešimt keturios minutės ir penkios sekundės.

Lygiai tiek laiko truko mano zyzimas, ropojimas keliais, rėkimas, verksmas, maldavimas, derėjimasis ir pažadai. Ir pagaliau, po iiiiiiiilgų vienuolikos valandų, dvidešimt keturių minučių ir penkių sekundžių, Andželos pavadintam “viską teršiančiam ir viesuose kampuose šikančiam plaukų kamuoliui”, buvo leista įeiti į namą. Visa džiugi ptipuoliau prie durų ir atplėšusi jas nuo staktos, pasiruošiau šuns puolimui man į glėbį.

Teko be žado sustingti vietoje.

Negali būti… Negali būti! NEGALI BŪTI, KAD PAMEČIAU RASTĄ ŠUNĮ!!!

Šūūūūdas šūdas šūdas šūdas šūdas šūdelinis.

Dairiausi it patrakusi, tačiau mažo mielo padarėlio nebuvo niekur. Na po velnių, PO VELNIŲ. Kvaila kvaila aš… Sliūkindama į savo kambarį, patempusi lūpą, trinktelėjau sau per galvą. Tada dar kartą. Ir dar.

Nieko nesupranntu. Kaip galėjau pamesti jį iš akiračio? Juk visą laiką, įtikinėdama Andžę su Deiviu, vis žvilgčiojau pro virtuvės langą, prižiūrėdama šunį, linksmai žymintį savo teritoriją ant kiekvieno kieme esančio medžio.

- Ko nukabinus nosį? Juk leidom pasilikti tą…- sulaukusi mano griežto žvilgsnio, ji kaip mat rado tinkamą žodį:- Šunį! Iš pat pradžiū norėjau pasakyti šunį!

Mergina vėl susilaukė priešiško žvilgsnio:

- Gaš, Lėja, plyz, nedaryk taip. Juk pati žinai, kad šitas žudymas akimis tau sekasi knisančiai gerai, ir varo iš manęs patį velnią.

Nesusilaikiau nešyptelėjusi, pastebėdama, kaip gerai Andžela įvaldė šiuolaikinį, šio pasaulio žargoną. Tačiau prisiminus pasprukusį, ir dabar galas žino kur besibastantį šunėką, kaip mat vėl susukau vaidą.

- Šuo dingo….- numykiau.

- TIKRAI?!- džiugiai sušuko mergina. Tada staiga suprato, ką ne taip padariusi, ir pasitaisė, šį kartą liūdnu, užjaučiančiu balsu:- Ach, tikrai?…

Pavarčiau akis ir nueidama apsimečiau, kad nemačiau, kaip ji džiaugsmingai stryktelėjo oran.

Kadangi buvo sekmadienio vakaras, teko susiruošti mokyklai. Pirmadienis… Toks keistas dalykas. Visi purtosi nuo šio žodžio, sako, kad tai blogiausia diena, kokią tik buvo įmanoma sugalvoti. Man pirmadienis neturėjo jokios įtakos. Tai tebuvo diena, reiškianti naują savaitę. Tik tiek. I don’t get the whole fuss.

Taigi baigusi kamuoti save, bandydama suprasti tokius man neperkandamus žmonių kasdienybės įpatumus, susirangiau ant savo minkštos lovos, tik dėl vaizdo apsikamšiau švelniu baltu apklotu (šalta nebuvo), pasidėjau ant kelių laptopą ir įsitraukiau į naujos geros muzikos paieškas.

Buvo pusė šešių vakaro, miesteliūkščio, esančio Jungtinių valstijų šiaurės rytuose, dangus kaip ir visada buvo apsiniaukęs ir pilkas. Plačiai išsišiepiau - ruošėsi lyti.

Beveik snūduriavau, kompiuteriui tyliai grojant kažkokią ramią melodiją ir šildant mano kelius, kai išgirdau isterišką, kone verksmingą, bet tuo pačiu ir neįtikėtinai įsiutusį balsą:

- MERGOS, KURI APŠIKOT MANO MAŠINĄ??????!!!!

Deivis plyšavo iš visų plaučių, keikdamasis ir grasindamas.

Susidomėjusi pirmame aukšte vykstančia drama, nusileidau laiptais žemyn ir minkštomis geltonomis kojinėmis, be garso nubėgau į garažą, iš kurio sklido balsai.

Įgriuvusi į vėsią, pilką patalpą, dėmesį pirmiausiai sukoncentravau į Deividą. Man jo kaip mat pagailo. Vaikinas buvo visas raudonas, susiėmęs už plaukų. Nuo gilaus nervo pro dešnį lūpų kamputį buvo prabėgusi seilė.

Nesusilaukiau nesukikenusi.

Buvau išgirsta:

- Tau tai JUOKINGA?! Aš leidau tau pasilikti tą padarą, norėjau, kad būtum laimiga. AŠ. ESU. TAU. GERAS. O tu, pamačiusi, kad mano brangenybė ir mylimiausia gyvenimo partnerė yra šitaip išniekinta, JUOKIESI??? Aš giliai nusivylęs, Lėja, iš tavęs šito tikėjausi mažiausiai.

Jau žiojausi teisintis, tačiau man už nugaros pasigirdo garsus, nestabdomas kvatojimas, vis pertraukiamas poros kriuktelėjimų. Andžė juokėsi susirietusi, susiėmusi už pilvo, pirštu rodydama tai į mašiną, tai į visą suprakaitavusį Demoną.

Ir pati pirmą kartą mečiau žvilgsnį į “išniekintąją”, stovėjusią prie Andžės automobilio. Ir iš tikrųjų, ant gražaus, pilko kapoto, pūpsojo didelis tortas.

Deividas pripuolė prie Andželos ir ėmė dar skambiau kaltinti ją išdavyste.

Aš, tuo metu, sudėjau du ir du. Ir gavau keturis.

Kol anie du ginčijosi, rėkdami vienas per kitą, aš klupinėjau prie mašinų ir ieškojau savo pupulio. Ir… EUREKA ! Radau jį kaltai susigūžusį po raudonu Andžės ferrari. Išvydęs mane, jis kaip mat pakėlė snukutį ir tyliai pripuolęs prie manęs, šmurkštelėjo man į glębį. Kol dar nebuvau pastebėta (ar tiksliau, kol nebuvo pastebėtas pupulis), išsinešdinau iš garažo. Pirmiausia ką padariau, tai nusigavau į vonią, kad iššveiščiau šį vos ne juodu visrtusį kailiuką.

Ten man ir kilo mintis, pupulį pavadinti Žirniu. Žirniuku, jei tiksliau :)

_________________

Nū japppp, aš žinau, aš vėluoju. BET. Soriukas, tikrai nuoširdžiai nebuvo laiko :)

Rodyk draugams

Lėja

Nesijaučiau blogai, nuliūdusi, sutrikusi ar dar kokį velnią jaučia ką tik iš numirusių prisikėlę žmonės. Priešingai. Man tai buvo… suprantama, lengva. Atrodė, kad taip ir turėtų būti, nors kažkuri, labai labai nedidelė ir giliai pakasta smegenų dalelė klykė, kad to neturi būti, kad tai nenormalu.
Daviau sau akimirką, ir atsidaviau tai minimaliai smegenų dalelei.
Nope, vis dar jaučiausi taip pat. Rami. Priešingai nei demonas, kuris vairuodamas vis žvilgčiojo į mane, lyg būčiau užsislaptinęs žudikas, trokštantis visus išskersti.
Nedidelis šunelis, sėdintis man ant kelių, nustojo loti, tačiau vis dar urzgė. Akivaizdu, šis šuo pripažįsta tik tuos, kurie karts nuo karto išgelbsti jo gyvybę. Kiti tėra nulio vietoje.
Sukikenau, pakasydama piktojo padarėlio paausį. Jis trumpam nustojo leidęs garsus, ir padarė nedidelį uodegos mostą, vis dar neatitraukdamas įtarių akių nuo vairuotojo.
- Deivi…- pradėjau, tačiau buvau nutraukta.
- Ša!- isteriškas vaikino balsas.- Nekalbėk, tau gali pablogėti.
- Rimtai, man viskas…
Vėl buvau nutraukta, šaižaus „ša”. Tai jau pradėjo įgrįsti:
- Rimtai, Deividai, nustok daryt nesąmones, nes man tikrai viskas gerai. Matai?- palankstydama rankas ir kojas parodžiau, KAIP gerai man iš tiesų yra.
Ir tikrai. Jaučiausi daug gyvesnė. Tikresnė. Savo vietoje.
Deivis kažką tyliai prabambėjo visą kelią iki namų. Kai galų gale įsukome į nuosavą keliuką ir išlipome iš mašinos, demonas čiupo mane už rankos ir skaudžiai suėmęs pradėjo vilkti durų link. Jis akivaizdžiai pamiršo „nežaloti ir negąsdinti Lėjos, nes ji gali vėl mirti” planą.
- Aūūūč!- suspigau, kai jis dar labiau suspaudė mano riešą.- Aš ne koks suknistas tautos priešas, Deivi. Nereikia manęs kankinti.
Jis kažką nuburbėjo, bet pirštus kiek atleido. Ne pilnai, tačiau pakankamai, kad skausmas nurimtų.
Kai vaikinas sušuko Andželos vardą, mano ramumas ir taikumas išblėso:
- Gal nereiktų jai sakyti…- sukuždėjau.- Išgąsdinsi.
Deividas atsisuko į mane, ir dabar jo veidas vėl priminė mano senąjį gerąjį meškiną.
- Lėja, ji turi žinoti. Ji šeimos dalis. Tau kažkas negerai, mes galim padėti.
- Po velnių, aš ką tik stebuklingai išgyvenau siaubingą autoavariją, o tu sakai, kad man kažkas negerai?
Deivis susiraukė:
- Pažiūrėk į tai iš mano pusės, ok? Aš randu tave negyvą, su gigantiška medžio šaka krūtinėje. Tada tu atsigauni. Tada vėl miršti. O, beje, aš tikrinau, tu neturėjai pulso,- pažvelgė į savo pirštus, spaudžiančius mano riešą.- O dabar vėl turi. Kristau, Lėja, aš stebėjau, kaip tavo kūne užsiveria didžiulė žaizda. Aš neišgyvenčiau, jei tu mirtum, bet tai… tai yra NESĄMONĖ! Angelai ir demonai nesensta, bet jie miršta… Tu… Tu išgyvenai.
Jis vėl nusisuko, dar kartą sušuko Andžės vardą, ir sulaukęs atsakymo, pradėjo tysti mane virtuvės link.
Nebeturėjau žodžių, tad tiesiog užsičiaupiau ir leidausi vedama.
Nedrįsau sakyti, kad galbūt aš iš tiesų nesu nei angelas nei demonas… Ši tema Deiviui buvo nepriimtina, tad jis ją nuolat atmesdavo.
Kai pagaliau atsidūrėme virtuvėje, radome Andželą pasirėmusią į stalą, su salotiniu kavos puodeliu rankose, žiūrinčią į mažutį virtuvinį televizorių. Išgirdusi, kaip įeinam į virtuvę, ji atsisuko ne iš karto. Pirmiausia ramiai paėmė pultelį, išjungė televizorių ir lėtai, tingiai pakreipė galvą į mus.
Ir kaip ir Deivido, jos akys iššoko ant kaktos.
Ji pirštu nurodė į mano krūtinę, kurią dengė tik kelios skiautelės marškinėlių, kurie iš baltų nuo kraujo tapo raudoni. Kitos rankos delnu užsiėmusi burną, jau norėjo bėgti prie manęs, tačiau aš rimtai pasakiau:
- Ramiai, saule. Viskas gerai.
Tačiau ji neklausė ir kaip mat puolė prie manęs ir ėmė apžiūrinėti mano kūną, keldama prilipusias medžiagos skiauteles, o kai įsitikino, kad aš tikrai sveika, puolė man į glėbį ir prapliupo raudoti.
Kiek nustebau. Man niekada nėra nutikę nieko panašaus, tad tokios reakcijos dar neregėjau.
- Kas…? Kas…? Kas nu-nutiko???- atsitraukusi spygtelėjo man į veidą.
Aš jau žiojausi atsakyti, kai Deividas atplėšė merginą nuo manęs, nuvedė prie spintelių, kitoje stalo pusėje, ir griežtai liepė likti ten. Tada grįžo atgal ir nuvilkęs mane iki stalo, pasodino į vieną kėdžių. Suirzusi atsidusau, tačiau nesipriešinau.
Raudamasis plaukus, Deivis nužingsniavo prie angelo ir paklaikusiomis akimis vėl atsisuko į mane:
- Nors…- pradėjo.- Ai, nesvarbu. Lėja, jeigu nori, gali eiti susitvarkyti, aš vis vien pasakosiu Andželai tai, kas nutiko.
Laiminga pakilau nuo kėdės ir žengiau prie durų, vedančių į koridorių, kuriame atsivėrė laiptai. Tarpduryje atsisukau, ir norėdama parodyti, kad man IŠ TIKRŲJŲ viskas gerai, nusišypsojau ir tariau:
- Tik neapkalbinėkit manęs, ok?- sukikenau. Atsakymo nesulaukiau nei iš vieno.- Geesh, nereikia čia kraut į kelnes. I‘m fine. For real.
Vėl nesulaukusi jokios reakcijos, išdūlinau iš kambario. Dar nepasiekusi laiptų, jau girdėjau panišką Deivido balsą, pradedantį pasakojimą tuo, kaip jis važiavo namo iš darbo. Atsidusau ir nuslinkau laiptais į viršų.
Eidama per savo kambarį, vonios link, pradėjau nusimetinėti drabužius. Galiausiai atsidūrusi vonioje pažvelgiau į save veidrodyje ir krūptelėjau. Mergina priešais mane, buvo siaubingai išbalusi. Akių beveik nesimatė per plaukus, kuriuos prie veido lipino prakaitas ir kraujas. Daugiausiai kraujas. Ant viso likusio kūno buvo gausybė to paties raudono skysčio, ir, kaip nekeista, mėlynių.
Pažvelgiau žemyn į save.
Jap, visas mano kūnas buvo violetinis, mėlynas ir žalias.
Rami nuotaika išgaravo, kažkodėl pasijutau… nerami.
Papurčiau galvą. Man skubiai reikia palįsti po dušu…

——————————————————————————

Pagal mano apskaičiavimus (kurie beveik visada būna teisingi), vonioje praleidau dvi valandas. Išėjusi sparčiai apsimoviau juodas timpas, užsimečiau ilgus, beformius marškinius, raudonais ir baltais langeliais, persirišau juosmenį juodu dirželiu ir išsidžiovinusi plaukus, susukau juos į kuoduką.
Nusibraukusi kelias juodas garbanas, ištrūkusias iš po raiščio, ir dabar šokčiojančias man apie veidą, išbėgau iš kambario ir nubildėjau laiptais žemyn. Buvau giliai susidomėjusi tuo, kaip praėjo mano draugų pokalbis.
Įbėgusi į virtuvę kaip mat nužvelgiau draugų veidus. Jie šnekučiavosi ir valgė šokoladinius keksiuk…
- EEEEEIIIII!!!- spygtelėjau.- KODĖL NIEKAS NEPASAKĖ, KAD ATEIČIAU ŠOKOLADINIŲ KEKSIUKŲ?!- rėkiau.- Kokie jūs draugai…
Pripuolusi skubiai čiupau iš dėžutės vieną delikatesą ir atsikandau nedidelį kąsnelį. Sudribau kėdėje, besimėgaudama savo mėgstamiausiu skanėstu.
- Nupirkau jų, kol buvai išvažiavusi,- šyptelėjo Andžela.
- Man patinka, kaip tu reaguoji,- tariau, pilna burna.- Nes Deivis turbūt myžtelėjo,- nusijuokiau, tačiau kiek užspringau cukraus pudra.
Vaikinas pradėjo raukytis, o mudvi su angelu prapliupom kvatotis.
- Na, gerai,- lengviau atsidusau.- Dabar man jau patinka jūsų abiejų reakcijos. Isterijos periodas baigėsi?
- Isterijos periodas baigėsi,- linktelėjo Deividas.
Pakštelėjau jam į skruostą, o kadangi mano lūpos buvo visos trupiniuotos, ant vaikino žando liko nemažai smulkių keksiuko gabalėlių. Teatrališkai nepatenkintas, Deivis pasitrynė skruostą, tačiau po to man nusišypsojo.
- Mudu su Andže pasitarėm…- jau surimtėjęs ir kažkoks susigėdęs prabilo demonas.- … Ir nusprendėm, kad norim dar kai ką pabandyti.
Kilstelėjau antakį. Vaikinas kiek paraudo, kas jo atveju buvo laaabai keista, ir atsistojęs nužingsniavo iki spintelių, atidarė stalčių ir grįžo su peiliu rankose.
Velniškai nenorėjau to daryti, tačiau atsidusau, suprasdama, kad tik taip nuraminsiu išsigandusius draugus.
Papurčiau galvą:
- Padėk šitą atgal,- nurodžiau į peilį.- Ir paimk tą, kuris yra spintelėje, prie šaldytuvo.
Deividas kiek patrypčiojo vietoje, tačiau apsisukęs grįžo, padėjo prieš tai paimtą peilį į vietą ir paėmė nurodytąjį.
- Nesuprantu, koks skirtumas?- burbtelėjo.
- Na, su tuo peiliu aš pjaustau daržoves. Nemanau, kad tuo pačiu turėtum pjaustyti ir mane, ir maistą.
Deivis linktelėjo, o tada, lyg susigaudęs, pridėjo:
- O, jis ne tik tau. Mes taip pat įsipjausim.
Išsproginau akis.
Andžela palinksėjo, pritardama demonui:
- Juk reikia kažkaip palyginti. Kas, jei mes apsirikom? Kas, jei nemirtingi yra visi dausiečiai?
Skeptiškai ją nužvelgiau, ir, supratusi mano požiūrį, ji gūžtelėjo:
- Pabandyti verta.
Milijoninį kartą šiandien atsidusau ir ištiesiau kairę ranką. Tam atvejui, jei vis dėl to nesugytų. Juk rašyti kažkuo tai reiks, o bandydama darbuotis kaire ranka, gaudavau tik neaiškias keverzones. Tad dešinės žaloti nė nesiruošiau.
Deivis nusišypsojo ir, ignoruodamas mano ranką, įsipjovė sau į pirštą. Pjūvis buvo gilus, galėjau matyti. Iš žaizdos kaip mat ėmė veržtis tamsus kraujas.
Tą patį jis padarė ir Andželai, tik jai įpjovė ne taip giliai, kraujo buvo mažiau. Šyptelėjau, eilinį kartą pastebėjusi Deivio nenorą ją žaloti, ir Andželos perdėtą rūpinimąsi demono žaizda.
Tada vaikinas peilį prinešė prie mano rankos, ir pradėjo taikytis i vidurį delno. Pastebėjusi nelygybę, kiek pajudinau pirštus. Deivis pakėlė akis į mane ir tarė:
- Kad efektas būtų geresnis. Juk tiriam, vis dėl to, tave.
Nenoriai linktelėjau.
Tada delną pervėrė aštrus skausmas. Šalti peilio ašmenys smigo į mėsą, suardydami audinį. Krūptelėjau, tačiau neišleidau nei garso.
Kai Deividas pagaliau ištraukė peilį man iš delno, lengviau atsidusau, tačiau pajutusi karštą kraują, riedantį pirštų galais žemyn, vėl pradėjau kvėpuoti trūkčiojamai.
Visi iškėlėme sužeistas rankas virš plačios kriauklės ir stebėjom, kaip į skyle, apdengtą oranžiniu tinkleliu, plaukia visų kraujas. Maniškio, žinoma, buvo daugiausiai. Ir pažvelgusi į draugų veidus, supratau, kad man ir skaudėjo labiausiai.
Taip prastovėjome maždaug penkias minutes, kas yra nemažas laiko tarpas, kai tiesiog stovi ir spoksai į savo žaizdą.
Neiškentusi tylos, džiugiai tariau:
- Matot, negija. Aš normali. Viskas gerai.
Visiškoje tyloje mano balsas nuskambėjo labai garsiai ir aiškiai. Jau norėjau trauktis nuo kriauklės ir eiti susirasti binto, kai išgirdau tylų Andželos aiktelėjimą ir garsesnį Deivio balsą:
- Here it goes again.
Fuck!
Jau žinodama, ką pamatysiu, vėl pažvelgiau į savo delną, per kurį įstrižai ėjo kruvina juosta, kuri dabar po truputį trumpėjo, sugerdama dalį kraujo, buvusio apie ją. Nugurkiau seilę. Gerai, gal aš ir maniau, kad esu pasiruošusi dar kartą tai pamatyti, ir gal net normaliai priimti, tačiau klydau.
Kai žaizda visiškai užsivėrė, pakišau ranką po karštu vandeniu ir nusiplovusi kraują, ėmiausi ieškoti pleistrų draugams. Jų žaizdos nebuvo tokios didelės, kokia buvo mano, tad binto jiems neprireiks.
Kol aš zujau virtuvėje, ieškodama reikiamų daiktų, mano draugai spoksojo į mane.
Kai pagaliau įkišau jiems į rankas pleistrus, prabilo Andžela, nužvelgdama savo akivaizdžiai negijančią žaizdą:
- Sveikinu, Lėja. Tu nemirtinga.
- Tai nieko neįrodo,- sukuždėjau.
- Ar matei save veidrodyje, kai tik grįžom?- kažkaip keistai paklausė Deividas.
- Ammm…- nesupratau, ko jis iš manęs nori. Nužvelgiau savo rankas…- O Dievuliau su dievuliukais!
Ant mano kūno nebebuvo nei vienos mėlynės, nubrozdinimo ar bent taškelio, rodančio, kad buvau „šiek tiek” susižeidusi.
Pasiraitojau timpas aukštyn. Kojos buvo tokios pačios lygios ir baltos, kaip ir visada.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
Tada susmukau.
Tada pajutau keturias šiltas rankas, gaudančias mane vienu metu.
Tada viskas aptemo.
Tada suvokiau, kad esu guldoma į lovą, kuri iš kvapo labai jau priminė maniškę.
Tada išgirdau Andželos balsą, kad man šokas.
Tada Deividas užginčijo, kad man nervinis išsekimas.
Tada dingtelėjo, kad kažką pamiršau.
Tada supratau, kad tas kažkas yra mano išgelbėtas šunėkas.
Dar norėjau kažką sakyti, tačiau buvau įtrauktą į tirštą miego miglą.

Rodyk draugams

Taigi aš galvojau galvojau… galvojau galvojau… ir sugalvojau, kad reik įdėt veikėjų nuotraukas. O kadangi nesu gera tokiuose dalykuose, tai plyyyz, labai neteiskit :) Taigi štai, kaip aš įsivaizduoju savo pupulius:

Rodyk draugams

Galit paklausyt skaitydami. Su šia daina visą skyrių parašiau :)

http://www.youtube.com/watch?v=UPW8y6woTBI

Lėja

Svarsčiau, kažin kiek gi žmonių ateitų į mano laidotuves?…
Nedaug, greičiausiai. Nesu labai jau mylėtina šiame miestelyje.
Žinoma, ateitų Andžela su Deividu… Gal dar Aleksas…
Jėzau! Aš mirštu, po velnių! Prie ko čia tas Aleksas?!
Ech, nejau viskas taip ir baigsis? Juk dar nė negavau padoriai pasidžiaugti gyvenimu žemėje. Kai pagaliau pradėjau jausti vėsą, gaivą, drėgmę… Nejau taip tiesiog imsiu ir… mirsiu?
Tiek daug dar norėjau padaryti… Galbūt pamatyti mamą… Aplankyti tėtės kapą… Parodyti pasauliui, kad Lėja Kesi neima ir tiesiog nenuleidžia rankų. Ji kovoja.
Ir pralaimi, šiuo atveju…
Ir dar tas įkyrus šuns lojimas. Ghhrrr. Norėjosi klykti. Negi šitam miestely neįmanoma normaliai numirti, nesusinervinus? Geesh…
Galvoje skambėjo rami muzika. Tokia taiki, švelni… Tokia nesuderinama su šiuo pasauliu…
Staiga iš ramaus apmąstymų ir savigraužos liūno mane ištraukė skausmingas, paniškas riksmas.
Pradžioje jis buvo tylus, tačiau atrodė, jog vis garsėja… Kol pagaliau sugebėjau išskirti žodžius.
Savo vardą.
Tada pajutau labai šaltas ir šlapias rankas, paliečiant mano veidą. Och, kaip gera. Jau seniai norėjau nusibraukti nuo skruostų tuos prilipusius plaukus…
-Lėja! Lėja!- desperatiškai šaukė balsas.- O Viešpatie, Dieve, maldauju… Lėja! Mažute! Lėja!
Pagaliau identifikavau šių riksmų savininką.
Deividas.
Ir mano išgelbėtas šuniukas, lojantis fone.
Sunkiai pramerkiau akis ir pro pusiau pravertus vokus pažvelgiau į brolį.
Deivis sustingo mano veido glostymo ir savų plaukų rovimo procese, ir pažvelgė į mane su visišku netikėjimu, šoku, ir dar neišsisklaidžiusia panika bei baime. Pastebėjau jo skruostais besiritančias ašaras.
-Deivi…- sukuždėjau.
Vaikinas pagaliau pabudo iš šoko ir virpančiu balsu ištarė:
-Dieve, Lėja. Tu… tu gyva? Kas… Ka- kaip?
Susiraukiau, kad jis klausinėja tokių erzinančių klausimų.
-Deividai, prašau,- murmėjau.- Ištrauk iš manęs…
Jis iš karto suprato, ko noriu, ir puolė vykdyti paskutiniųjų merdėjančiojo norų. Ir ačiū Dievui, nes mažiausia norėjau mirti su milžiniška šaka krūtinėje.
Šuns lojimas vis dar netilo.
Deividas buvo stiprus, be to jam padėjo šiokios tokios demoniškos galios. Vienu truktelėjimu vaikinas ištraukė šakalį iš manęs ir mašinos, ir sviedė tolyn, per priekinį stiklą.
Išgirdau klyksmą, kuris, kaip vėliau supratau, priklausė man. Šis garsas apkurtino mane pačią, nes buvo kupinas nenusakomo skausmo. Ir iš tikrųjų. Skaudėjo nežmoniškai.
Deividas vėl pritūpė, kitoje priekinių automobilio durelių pusėje ir įkišo ranką per bestiklį tarpą, kur kažkada buvo langas. Paglostė mano plaukus.
-Aš myliu tave, Lėja. Visada tai žinok. Tu esi brangiausias mano šeimos narys…- jo balsas užlūžo, bet tada jis vėl susitvardė:- Myliu tave.
-Aš taip pat tave myliu,- tariau tyliu, tačiau stebėtinai gyvensiu balsu.
Stebėjau, kaip Deivio akys išvirsta it dvi bulvės. Ir tikrai, techniškai, neįmanoma, kad dabar esu gyva. Angelai ir demonai nesensta, tačiau sužeisti miršta lygiai taip pat, kaip ir paprasti žmonės. Nieko nebesupratau. Dar labiau glumino faktas, kad su kiekviena sekunde jaučiau, kaip po truputį pildausi energija… Gal tai šokas?… Tačiau netgi tai neišlaikytų manęs gyvos, tokį ilgą laiką.
Pažvelgti žemiau savo nosies nė nedrįsau. Džiaugiausi paskutinėmis akimirkomis, kurias galėjau praleisti su labai brangiu žmogumi, o jei pažiūrėčiau į tai, kas liko iš mano kūno, tikrai numirčiau.
Tačiau niekaip nenustojau pildytis energija, ir netgi užsimaniau atsisveikindama draugą apkabinti.
-Deivi,- tariau, kaip ant mirties slenksčio, tikrai pernelyg gyvybingu balsu.- Žinau, kad tai nuskambės beprotiškai, bet noriu, kad mane iš čia ištrauktum.
Vaikinas pamirksėjo, netikėdamas. Jis greičiausia pats dar buvo šoke, taigi visus veiksmus darė automatiškai. Tarsi marionetė.
Metalas garsiai sucypė, kai Deivis nulupo dureles. Tada jis laaaaabai švelniai užkišo vieną ranką man už nugaros, o kitą po keliais, ir iškėlęs iš mašinos jau norėjo guldyti ant žemės, tačiau aš švelniai išsivadavau iš jo rankų ir tvirtai atsistojau ant žemės.
Deividas jau norėjo vėl griebti mane į glėbį, tačiau aš jį sustabdžiau, ištiesdama dešinę ranką į priekį.
-Kas per…?- pradėjo vaikinas, o tada įsispoksojo man šiek tiek žemiau krūtinės.
Vedama kvailo, nevaldomo instinkto, pasekiau jo žvilgsnį.
Suvirpėjau ir susvyravau, išvydusi milžinišką skylę savo kūne. Tiesiogine to žodžio prasme, mačiau kiaurai savęs. Galėjau peržvelgti visą savo anatomiją… visus organus…
Staiga išgirdau, kaip Deividas garsiai aikteli. Žvilgtelėjau į ji, tačiau jis vis dar žiūrėjo ten pat. Tai privertė mane geriau įsižiūrėti į savo žaizdą.
Kadangi mano baltuose marškinėliuose buvo skylė, labai taisyklinga skylei kūne, per visą tą kraują neįžvelgiau, kad „žaizda” po truputį siaurėja… Sudraskyti ir perplėšti odos plaušeliai po truputį jungiasi vienas su kitu, taip mažindami žaizda. Audiniai klijavosi, po savęs nepalikdami nė įbrėžimo.
Stovėjau sustingusi ir spoksojau į ertmė, kuri galų gale virto kūnu. Normaliu kūnu, kokiu ir buvo ankščiau - lygiu, šiek tiek raumeningu, be jokio randelio…
Jaučiausi visiškai sveika, tokia, kaip ir visados.
Ir tik didžiulė kruvina skylė marškinėliuose rodė, jog čia būta kažko didelio…
Nespėjau suprasti, kad ką tik išvengiau mirties, kai pasijutau čiumpama už rankos ir tempiama link Deivido mašinos. Dar spėjau viena ranka prigriebti išgelbėtąjį šunelį, ir įsisodinau jį į automobilį.
Pakeliui Deividas burbėjo:
- Neįmanoma… Neįmanoma… Šūdas, tai taaaip neįmanoma…

Rodyk draugams

Lėja

Šeštadienio popietė… Lietus… Vėjas…
Šie trys dalykai vertė mane jaustis labai laiminga, tad nusprendžiau sėsti į mašiną ir nuvažiuoti į parką, kurį matė ir išgyrė Deividas.
Šį parką Deividas apžiūrinėdavo važiuodamas namo iš darbo. Jis jau daug kartų siūlė man ten nuvažiuoti, bet aš vis atsisakydavau. Bet pagaliau radau progą.
Deivis buvo darbe. Netgi šeštadienį… Tas vaikinas buvo išprotėjęs dėl savo darbo, tačiau aš džiaugiausi tokiu nusiteikimu iš jo pusės.
Andželai buvo įduotas sąrašas su reikiamais nupirkti produktais, taigi ji išvažiavo į tolimesnį, miesto gale buvusį prekybos centrą. Jau kuris laikas ji laviravo tik tarp darbo ir namų, tad aš nusprendžiau, kad laikas jai išvykt pasižmonėt.
Priešingai nuo kitų dienų, šiandien aš buvau laiminga. Nuoširdžiai laiminga. Taip būdavo retai.
Vairavau niūniuodama kartu su radiju.
Šypsena dingo nuo mano veido lyg nupūsta.
Prie pat gatvės, po kažkokiu varganai lapuotu medžiu tupėjo mažas rudas šuniukas. Jis buvo kiaurai permirkęs, ausytės nuleistos, akys liūdnos, o pats visas sustiręs ir susigūžęs.
Sustabdžiau mašiną kitos gatvės pusės šalikelėje.
Atsirėmusi į kapotą, užsižiūrėjau į vienišą gyvūnėlį. Dairiausi, ar kur nesimato jo šeimininko, ar šeimininkės. Nieko.
Negalvojusi dukart, pradėjau eiti per gatvę, visą dėmesį sutelkusi tik į mažą rudą gniužulėlį.
Nustebau, kai man priartėjus, jis nė nekrustelėjo. Paprastai šunys šalinasi nepažįstamų žmonių… Kitą akimirką supratau, kodėl. Padarėlio šonas buvo perrėžtas, o iš gilaus rėžio veržėsi tirštas kraujas.
Iki galo neapsvarsčiusi minties, nusprendžiau padaryti tai, ko maniau nebedarysianti daugiau niekada.
Pridėjau ranką prie šunelio žaizdos, ir kaip mat pirštais pajutau karštą kraują, pradėjusį tekėti mano oda.
Užsimerkiau. Giliai įkvėpiau. Iškvėpiau.
Staiga skausmas pervėrė mano šoną. Suinkščiau, tačiau laikiausi jausmo, kaip po dešinės rankos pirštais pradeda užsivėrinėti žaizda.
Po kelių neįtikėtinai skausmingų minučių, atkentėjusi viską, ką jautė sužeistas gyvūnėlis, atsimerkiau.
Šunelis kaip mat pašoko ant kojų ir ėmė laižyti mano vis dar ištiestą ranką. Lengviau atsikvėpiau ir nusišypsojau. Skausmas šone po truputį išnyko, tad atsistojau ir pasisukau link savo mašinos. Buvau šlapia it viščiukas. Nors ir mėgau lietų, nesijaučiau labai maloniai, būdama lyg su visais drabužiais išlipusi iš vonios ir išėjusi į lauką. Norėjau į šiltą ir jaukų mašinos saloną.
Tačiau mane sustabdė garsus kiauktelėjimas. Greičiausiai tai turėjo būti lojimas…
Nieko negalėjau su savimi padaryti. Atsisukau. Keturkojis žiūrėjo į mane tokiomis akimis… Tokiomis akimis, kad nedvejojusi jį pakėliau ir pakišau į užantį, kur, tikėjausi, jis sušils bent jau nuo mano kūno skleidžiamos šilumos.
Tik dabar supratau, kad padarėlis gerokai sunkesnis ir didesnis, nei įsivaizdavau. Jis vos tilpo po mano striuke, ir pūpsojo kaip koks kalnas.
Nusijuokiau, lipdama į mašiną. Padarėlis iš kart užšoko ant priekinės sėdynės, šalia vairuotojo vietos. Atsisėdusi paglosčiau plaukuotą galvytę.
Kažin, ką pasakys Andžė su Deiviu… Na, bet kokiu atveju, net nesiruošiu išmesti šio šunelio į gatvę.
Įvairavau į plačią gatvę, kurioje visiškai nebuvo mašinų. Deividas sakė, kad pro čia galima greičiau grįžti namo, o aš visiškai nenorėjau pasigauti kokios slogos.
Gyvūnas šalia manęs, priekinėmis kojomis pasilypėjęs prie lango, dairėsi į miškus, kurie supo kelią iš abiejų pusių.
Nukreipiau žvilgsnį nuo jo į kelią…
Už gerų penkių metrų nuo mano automobilio, stovėjo moteris šviesiais plaukais ir mėlyna suknele. Svarbiausia buvo tai, kad ji nesitraukė nuo kelio.
Persigandusi suspigau ir staigiai pasukau vairą į kairę pusę. Praradau mašinos kontrolę.
Automobilio ratai sucypė, ir jis rėžėsi į didžiulį išsišakojusį medį.
Nustojus judėti, pastebėjau dūmus, kurie, tikriausiai, veržėsi iš variklio. Sunkiai pasukusi galvą į dešinę, išgelbėtojo šunelio nebemačiau.
Reikėjo nužvelgti, ar nesu susižeidus. Juk vien nuo šoko galiu nieko nejausti…
Pažvelgiau žemyn savo kūnu… ir… ir supratau, kad stora medžio šaka pervėrusi mano krūtinę ir sėdynę, baigiasi tik įkišusi aštrų smaigalį į galines sėdynes. Tikrąja to žodžio prasme, buvau pamauta kaip šašlykas.
Pagaliau mano kūną pasiekė skausmas, kuris buvo toks nežmoniškas ir neaprėpiamas protu, kad norėjosi klykti.
Pabandžiau.
Kai nieko nepavyko, apdujusiomis akimis vėl pažvelgiau į šaką, sulindusią man į krūtinę. Tada į galvą atėjo, kad man pradurtas plautis…
Maža, vis dar mąstanti proto dalis vis klausė, kodėl aš dar gyva, kodėl kažką galvoju ar manau, kodėl kažką jaučiu?
Šiai minčiai pasiekus smegenis, atlošiau galvą ir atsidaviau tamsai.
Miriau.

Rodyk draugams

Šiandien aš vampyriškoj nuotaikoj, taaaad…… daugiau apie Aleksą!

_____________________________________________________________________________________________________

Aleksas

Nuo didžiulio greičio beveik nejutau lietaus, šniokščiančio miške.
Staiga iš dešinės atsiradęs Džaredas trinktelėjo man per galvą ir nuskuodė priekin. Nusikvatojau ir jį nusivijau.
Semas lėkė daug greičiau, norėdamas pasirodyti stipresnis, ir jam sekėsi, tačiau aš užsimaniau sumažinti jo ego.
Prabėgdamas pro šalį, staigiai įtempiau aukšto krūmo šaką ir ši šveitė vampyrui per veidą. Jis nusikeikė, kiek pristabdydamas, tačiau nenorėdamas atsilikti, vėl padidino greitį.
Tada pribėgome upę, ir ja perbėgom. Nei vieno mūsų kojos beveik nelietė vandens. Buvome savotiški „Jėzūs”, galintys vaikščioti, arba, mūsų atveju, bėgioti, kojomis neliesdami kokio nors atsparos taško.
Norėdamas pasimaivyti, Džaredas dar pašoko ir ore padarė kūlverstį. Nusivaipiau, taip suerzindamas brolį.
Pats įsikibau rankomis į storą samanotą medžio šaką ir kelis kart ant jos apsisukau. Semas taip pat neatsiliko, vienu smūgiu nuversdamas mano medį, kuris išsirovė iš žemės su visomis šaknimis ir paskridęs kelis metrus, atsitrenkė į kitą medį, kurį taip pat išrovė, ir jie abu krito ant žemės.
Kai pagaliau atsidūrėme prie pat pagrindinio kelio, kurio kitoje pusėje stovėjo nedidelė miestelio ligoninė, sustojom.
Paplekšnojau Semui per petį, pažvelgiau į perkreiptą Džaredo veidą, ir tariau:
- Ką gi, atrodo Semas laimėjo.
Jis nusišypsojo, o Džaredas suburbėjo:
- Kitas kartas mano. Pamatysit.
- Ei, ei, ei!- pertraukiau.- O jei laimėsiu aš?…
Vampyrai susižvalgė ir susiraukė, prisiminę, kad turi dar vieną priešininką.
- Gerai jau, gerai. Mažiau kalbų, daugiau darbų. Eime,- sukomandavo Semas.
Trise patraukėme per gatvę, kurioje zujo nemažai mašinų. Mūsų užduotis buvo gauti kraujo, mat abejuose namuose buvo likę paskutiniai maišeliai.
Paprastai merginos keliaudavo kartu, tačiau šiandien buvo penktadienis, o tai reiškė „apsišopinimų ir grožio salonų dieną”, kaip jos pačios tai vadino.
Iš striukės kišenės išsitraukiau didelį medžiaginį maišą. Iš tiesų, tai striukė man buvo nereikalinga. Vampyrams nebūna šalta arba karšta. Tokių familiarių dalykų mes nejaučiame.
Nepastebimai greitai perbėgę gatvę, nuslinkome ligoninės durų link.
Buvo dar tik pusė keturių, tad įėjimas nebuvo užrakintas, o kameros neįjungtos.
Greitai užbėgę į penktą ir aukščiausią ligoninės aukštą, nuskuodėm prie didžiųjų šaldytuvų. Ketvirtasis aukštas buvo skirtas tik personalui, čia buvo laikomos gydymo priemonės ir, žinoma, kraujas.
Mūsų miestelis nuolat jaudindavosi niekam nežinomais vagimis, kurie kas keli mėnesiai išvogdavo visą kraują. Neradę ko apkaltinti, ar bent jau įtarti, žmonės nusprendė, kad kokie nors pašaliečiai vis atklysta ir privagia kraujo savo pacientams.
O, kad jie bent nutoktų…
Prisikrovę pilnus maišus pakelių su skirtingu krauju, išsinešdinom iš ligoninės kaip galėdami greičiau.
__________

Grįžę namo merginų dar neradome, tad nusprendėm vieni pasimėgauti grobiu.
Susipylėm kraują į stiklines (juk galų gale nebuvom laukiniai) ir susėdom žiūrėti futbolo rungtynių, kurias rodė per sporto kanalą.
Gėriau kraują pasičepsėdamas. Žinoma, jis nebuvo toks pats koks būna tiesiai iš žmogaus, tačiau…
Išganiau tokias mintis iš galvos, kol jos dar neužvaldė mano proto.
Vėl sutelkiau dėmesį į stiklinę savo rankose.
Maitindavomės kaip tik įmanoma rečiau, o tai buvo vienas kartas į dvi savaites. Tai buvo limitas. Žinoma, net jeigu nepasimaitintumėme nusistatytu laiku, nenumirtumėm. Tiesiog būtų daaaug sunkiau išgyventi su žmonėmis.
Prieš metus Rebeka, norėdama labiau įsilieti į žmones, perskaitė kažkokią knygą, pavadinimu „Saulėlydis”, kurioje buvo rašoma apie vampyrus ir tai, kad šie maitinasi gyvūnų krauju.
Kai niekas nesutiko eiti su ja į stirnų medžioklę, ji išėjo viena… Grįžusi Rebeka nebuvo labai laiminga. Ji sakė, kad gyvūnų kraujas šimtą kartų bjauresnis už žmonių maistą, ir nė kiek nenumalšina alkio.
Tada visi iš jos juokėsi, tačiau geriau pagalvojus, tai būtų buvusi nuostabi išeitis. Jokio žudymo, jokio suvokimo, kad kažkas turėjo mirti tam, kad gautum šį kraują…
Žinoma, visi mes buvome ne kartą paslydę. Viktorija daugiausiai. Ji su Džaredu vis mėgsta pasidaryti „išeigines nuo kančios”. Visai neseniai Džaredas nusprendė, kad tokie kartai tikrai niekam nėra į naudą. Taip tiesiog būna dar sunkiau suvaldyti troškulį. Tai dabar jis atkalbinėja ir Viki, ne tai, kad palaužti mano seserį būtų lengva…
Tačiau mes stengiamės kaip tik galėdami. Netgi žmonės kartais padaro vienokią ar kitokią didesnę klaidą. Deja, ją padarius mums, koks nors asmuo nebegauna tos klaidos ištaisyti…

Rodyk draugams

Taigi, iš anksto soriukas, jeigu kam nepatiks skyrius. Man asmeniškai… norėjosi ko nors šilto, šeimyniško. Be to, jau aš buvau per daug užsistovėjsu su visu Alekso ir Lėjos reikalu, tai pagalvojau, kad reikia jiem biškį ir asmeninio gyvenimo duot. SO, HERE YOU ARE: CHAPTER 18 :)

___________

Lėja

Sukausi virtuvėje intuityviai, negalvodama. Aštri vištiena šiuo metu užėmė antrą vietą mano mintyse. Pirmąją buvo užvaldęs Aleksas.
Tas pats šlykštus, gašlus, mergišius kraujasiurbys.
Ir nuo kada šlykštus, gašlus, mergišius kraujasiurbys tapo patraukliu, šilumą krūtinėje skatinančiu ir širdį virpinančiu gražuoliu? Nuo kada jo bučiniai nelenda man iš galvos? Ir aplamai, nuo kada mes bučiuojamės?! Du kartus?! Du iš koto verčiančius, kūną kaitinančius ir smegenis atjungiančius kartus!
Nusipurčiau, berdama ant bet kaip į lėkštes sumestų vištienos gabaliukų baziliką.
Sumautas vištienos gabaliukas priminė jo lūpas- tokias minkštas ir švelnias… Ne! Tai buvo mano kvailos karmos kvailos pasekmės. Nieko daugiau.
Iš galvos niekaip nedingo ir dar viena, gal būt netgi didesnė problema: sakyti ar ne apie mūsų „uždraustą lūpų veiklą” Andžei su Deiviu…
- Am… Andžela, Deividai, turiu jums naujienų,- kalbėjau garsiai, testuodama žodžius su menkute ironija belse.- Aš pabučiavau vampyrą. Pabučiavau siaubingą žudiką, laisvalaikiui griaunantį nekaltų žmonių gyvenimus. Ir ne šiaip pabučiavau, o pamečiau liežuvį jo burnoje…
Nervingai sukrizenau.
Akimirksniu užsičiaupiau, išgirdusi, kaip atsidaro ir užsidaro lauko durys.
Po velnių, kaip neišgirdau į garažą įriedančių mašinų?!
Įdėmiai klausiausi, kaip du žmonės, nesinchroniškai kaukšėdami kojomis į grindis, artėja link virtuvės.
Pirmoji įžengė Andžė, o iš kart po jos- Deivis.
- Sveikutė,- mirktelėjo vaikinas, o aš tik nejaukiai mostelėjau ranka.- Aš išbadėjęs. Rimtai. Lokį suvalgyčiau.
Andžela sukikeno ir žvilgčiodama man pro šoną, bandė pamatyti, kas vakarienei. Susizgribusi atsakiau:
- Vištiena. Aštroka. Jau. Padaryta.- sukapojau ir nervingai perbraukiau per plaukus.
Mergina kilstelėjo antakį, o demonas paklausė:
- Kažkas ne taip, Lėja? Atrodai tokia kalta, lyg būtum…- Deivido akys išsprogo ant kaktos.- Maldauju, maldauju, maldauju. Pasakyk, kad nesudaužei kavos aparato!
Šįkart nusijuokiau nuoširdžiai.
- Sveikas tas tavo aparačiukas, nesijaudink.
Andžela su palengvėjimu atsiduso, ji taip pat dievino kavą, kurią darė tas stebukladarys. Apėjusi mane, paglostė ant spintelės stovintį juodą mechanizmą ir meiliai tarė:
- Na žinoma, kad tau viskas gerai, ar ne Arnoldai?
- Tu davei jam vardą?- pakėliau antakius. Andžela nebuvo iš tų, kurie garbina materialius daiktus.
Mergina kiek raustelėjo supratusi, kad buvo pričiupta ir ilgesingai pažvelgusi į „Arnoldą” tarė:
- Jis juk kaip šeimos narys… Kiekvieną rytą tarytum kviečia: „ateik ir pasidaryk skaniausią pasaulio kavą, dėl kurios šuoliais parbėgsi namo po darbo”,- išdainavo ji, melodingu balsu.-… Be to, šeimos nariai juk turi būti kažkaip vadinami, o jis…
Mudu su Deiviu nebeištvėrėm - pradėjom nežmoniškai kvatotis.
Pagaliau nurimusi atsisukau į Andželą, paslapčiomis nuvogusią dvi lėkštes su maistu, stovėjusias man už nugaros. Kol ji keršydama, laaaaabai lėtai artėjo link stalo, Deivis blizgino akimis į vištieną.
Pagaliau visi susėdome ir tylomis ėmėmės maisto dorojimo.
Kai lėkštės buvo tuščios, Deivis atsirūgo, ir už tai susilaukė mudviejų su Andže sprigtų į kaktą. Visuomet taip darydavome, kai jis užsimiršdavo, kad yra su dvejomis „ledi”. Kiek pasiraukęs, vaikinas pažvelgė į mane.
- Taigi… Kas buvo?
- Mmm… Kur? Kas?- nesupratau.
- Na, kai mes atėjome atrodei sunerimusi. Kažkas atsitiko?- demonas net palinko į priekį.
- Ne nieko. Sunki diena mokykloje, tik tiek.
- Ar tas Wildrofas vėl priekabiavo?- iš karto sukluso Andžela.- Ką iškrėtėt šįkart?
- Ką? Nieko. Nieko neįvyko, keli apsižodžiavimai ir tiek,- iš draugų išraiškų supratau, kad jų neįtikinau.- Rimtai, nieko. Kiek pasėdėjom direktoriaus kabinete ir tiek.
Prieš tai kaip reikiant apsigrabinėję,- pridūriau mintyse. Nieku gyvu nesakysiu apie tai kambariokams.
- Tik tark žodį, ir mes kaip nors tai išspręsim,- griežtai tarė Deividas. Tas „kaip nors” skambėjo labai jau konkrečiai.
- Na jau, na jau. Nereikia smurto,- sunerimau.- Be to, nepamiršk, kad tai vampyrai, o ne paprasti mirtingieji. Jeigu smogsi jiems, jie smogs atgal. Tokia jų prigimtis, pats žinai.
Mano širdis kiek virptelėjo garsiai ištarus, kokie iš tikrųjų pavojingi yra vampyrai. Neturėčiau taip pro pirštus į juos žiūrėti.
Ne tai, kad Aleksas leistų man į jį nežiūrėti… Ir iš viso, ką reiškė tas „pamiršk šitai”, prieš antrąjį bučinį? Ar jis nori, kad apie jį galvočiau?
Jeigu taip, tai tada jam puikiai sekasi.
Papurčiau galvą, bandydama išmesti netinkamas mintis iš galvos.
Tada prisiminiau kai ką, ką būtinai turėjau pasakyti savo šeimai:
- Beje, ateinantį mėnesį kiek vėliau baigsiu pamokas…
- Ar galima palikti po pamokų kiekvieną darbo dieną?- nusistebėjo Deivis sumetęs, kad, kaip visada, esu palikta po pamokų.
- Na… am… Kaip čia pasakius…- giliai įkvėpiau ir neturėdama kur dėtis, nurinkau nuo stalo indus ir nunešiau juos prie kriauklės. Dėdama lėkštes ir puodukus į indaplovę, kalbėjau toliau:- Pas direktorių mes atsidūrėm todėl, nes Aleksas kai kam smogė, ir tada aš supykusi smogiau jam ir… Vienu žodžiu, mus prigavo. Taigi, dabar mudu mokysim ispanų paliktus po pamokų.
Tikėjausi, kad žodžiai, jog su vampyru būsime KARTU vienoje patalpoje, praslys draugams pro ausis, tačiau į mano maldas atsakyta nebuvo:
- Kaip suprasti „judu”?- Anždela pirštais nupaišė ore kabutes.
- Na, mudu. Kaip… mudu. Abu. Kartu. Am… mudu,- nebesugalvojau, kaip daugiau pasakyti, taigi nustojau veltui aušinti burną ir užsičiaupiau.
Tyla truko kelias minutes. Mano nuogąstavimui, ją pertraukė aštrus Deivido šūksnis:
- Niekur tu su juo nebūsi! Tu jo nematysi, negirdėsi ir neliesi!
O, kad jis žinotų, kad aš jau prisiliečiau. Užtektinai.
- Deivi, nereikia iš to išpūsti kažkokio burbulo. Nieko čia tokio,- raminau daugiau save, nei jį.- Vieną mėnesį pamokysiu kažkokius nemokšas ir tiek. Dėl Dievo, mudu netgi galėsim stovėti skirtinguose klasės kampuose!
Deividas prieštaringai patrepsėjo, tačiau suprato, kad daugiau argumentų neturi.
-Šūdas!- nusikeikė jis ir apsisukęs dingo koridoriuje.
Atsidusau ir pažvelgiau į Andželą. Ji stovėjo rami, akivaizdžiai ne tokia susirūpinusi faktu, kad praleisiu mėnesį su Wildrofu po pamokų. Ir iš tikrųjų. Didelio čia daikto… Man tereikės laikytis atstumo nuo jo lūpų… Ir viso kito.
Suspaudžiau lūpas.
Andžela palingavo galva ir bandydama praskaidrinti nuotaiką, tarė:
- Ei, o kaip ten dėl darbo? Dausose sakei, kad ketini kažkur dirbti… Nepamiršk, kad jeigu nori gauti tuos šimtą tūkstančių, per ateinančias tris savaites turi susirasti darbą.
- Pradėsiu paieškas jau rytoj,- linktelėjau.- Atleisk, tiesiog tiek daug visko užgriuvo. Vampyrai ir… vampyrai. Mintys užimtos. Laikas skriete skrieja,- šyptelėjau.
- Suprantu,- gūžtelėjo petukais Andžė.- Daryk kaip išmanai. Juk žinai, kad neprivalai dirbti. Pinigų turime daugiau negu reikia…
- Aš noriu prisidėti,- nutraukiau ją ir susidėjau rankas ant klubų, visa povyza rodydama, kad darbą vis tiek susirasiu.
- Kaip nori.
Andžela apėjo aplink stalą ir apsikabinusi mane per pečius, sukuždėjo:
- Juk žinai, kad jis trokšta tau geriausio,- supratau, kalba eina apie Deivį.
- Žinau… Bet kartais taip sunku… suvaldyti jį. Bijau, kad ko nors neapgalvojęs, gali stačia galva nerti į pavojus.
Andžela atšlijo nuo manęs ir kiek per garsiai šūktelėjo:
- Sugalvojau! Eime, pažiūrėsim kokią nors absurdišką romantinę komedija. Praskaidrinsim sau nuotaikas. Juk ne liūdėti į žemę atvykom!
Nusijuokiau, užkrėsta jos entuziazmu ir patraukiau link svetainės, už savęs jausdama džiugų Andželos striksėjimą.
Susėdusios ant sofos, pradėjome apžiūrinėti DVD dėklus, besirinkdamos filmą. Svyravom tarp klasikos- „Titanikas” ar „The notebook”.
Išsirinkome greitai. Kad ir kokia kieta bebūčiau aš, ir kad ir kokia baili bebūtų Andžė, mes DIE-IE-IEVINOM „Užrašų knygutę”.
Taigi mergina linksmai pakilo nuo sofos ir nuėjo paleisti nuostabiausio visų laikų filmo.
Staiga, garsiai dundėdamas laiptais, į pirmą aukštą nusileido Deividas. Jis iškarto įėjo į svetaine ir pripuolęs prie sofos, ant kurios krašto sėdėjau, pritūpė vienu keliu ant žemės ir pradėjo įtaigiai berti žodžius:
- Aš taip atsiprašau, Lėja. Neturėjau taip užsipulti. Suprantu, kad šiomis dienomis tu patiri daug streso, kur jau ten, visi tie vampyrai ir…
- Deivi, Deivi, Deivi,- nutraukiau žodžius it pupas beriantį vaikiną.- Viskas gerai. Aš irgi atsiprašau,- žaismingai pašiaušiau jo plaukus.
Deivido veidas atsileido, jam akivaizdžiai palengvėjo. Jis jau žiojosi kažką sakyti, bet televizoriaus kolonėlės užgrojo pirmąsias „Užrašų knygutės” natas.
Atpažinęs muziką, visiškai pasikeitęs, demonas lėtai, lėtai pasuko galvą į ekraną ir nervingai bandydamas išspausti nevykusį kikenimą tarė:
- O… žiū-žiūrėsit… Filmą. Tą.
Stengdamasi nesusijuokti iš jo išsigandusios išraiškos, linktelėjau. Vaikino veide suspindo dar didesnis siaubas. Jis linktelėjo man atgal ir neįmanomai greitai pašokęs ant kojų, pradėjo atbulas eiti link išėjimo.
- Tai aš tada… netrukdysiu… mergaičių vakarėlio. Chem…- Deividas pradėjo lankstytis, kaip prieš kokią karalienę. Vos tik pasiekęs tarpdurį, demonas apsisuko ir palikdamas tik tariamą dūmelį už savęs, dingo koridoriuje.
Pasičiupau nuo krėslo pagalvėlę, ir prispaudusi ją sau prie burnos, kad nuslopintų garsą, pradėjau nenumaldomai kvatotis. Andžela matė tik viso spektaklio pabaigą, taigi jai užteko prunkštelėti. Tačiau aš niekaip negalėjau nustoti juokusis.
Kiek metų Deividas pažysta mudvi su Andže, tiek metų mes garbinam „Užrašų knygutę”. Ir lygiai tiek metų, kiek mes pažįstam jį, vaikinas bijo to filmo labiau nei paties velnio. Jis sako, kad tai bobiškiausia ir labiausiai kiaušus traiškanti nesąmonė, kokia tik egzistuoja plačiojoje visatoje.
Mano nedidukas isterijos priepuolis baigėsi, ir mudvi su angelu patogiau įsitursinome į pagalvėles ir apklotus, kurių buvome čia prisinešusios.
- Kaip seniai to nedarėm…- džiaugsmingai sušnypštė mergina, nenorėdama trikdyti filmo pradžios.
Pakštelėjau draugei į skruostą, visa širdimi dėkodama, kad turiu tokius nuostabius draugus.

Rodyk draugams

Aleksas

Susėdome priešais susiraukusį direktorių. Nepatogiai pasimuisčiau kėdėje. Keista buvo matyti Lėją per pusmetrį nuo savęs, kai prieš kelias akimirkas ji buvo tiesiog prie manęs prilipusi. Ar prilipdyta, jeigu tiksliau.
Gana vaikiška buvo pabučiuoti ją dar kartą, vien tam, kad ji „nepamirštų mano lūpų skonio”. Bet, po velnių, tai buvo būtina. Kaip ji drįsta mane pamiršti, kaip ji drįsta negalvoti apie mane dvidešimt keturias valandas per parą taip, kaip aš galvoju apie ją?!
Ne! Užsičiaupk, idiotiška makaule!
Viskas labai paprasta ir lengvai pateisinama- ji karšta. Karštutėlaitė, turiu omeny. Dar niekada nebuvau sutikęs tokio nuostabaus padaro… Tiesiog neįmanoma atitraukti akių nuo tų tamsių garbanų ir gilių, mėlynų akių ir riestos mažutės nosytės ir lūpų ir švelnaus kaklo linkio ir to, kaip ji prikanda lūpą ir to, kaip bėga arba stoja į kovą kiekvieną kartą mane pamačiusi ir to, kaip kariauja su mokytojais, norėdama įrodyti savo nepriklausomybę… Stop! Tai jos karštumo nebeapibūdina.
Refleksiškai pasikasiau sprandą. Kaip tik tada direktorius baigė piktai spoksoti į mus su Lėja ir prabilo:
-Taigi, vaikučiai. Kaip matau, nusprendėt apsipešti.
Tyla.
-Juk puikiai žinot, kad muštynės mokykloje netoleruojamos.
Svirplių čirškimas.
-Jokių pasiteisinimų, klausimų, grasinimų…?
Ty…
-Nesuprantu tik vieno. Kodėl AŠ čia,- skėstelėjo rankomis Lėja.- Juk nieko nepadariau. Tik atsidūriau netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
-Tikrai, labai jau ne laiku nusprendei pasišvaistyti kumščiais prieš Aleksą,- tarė, atsiremdamas į savo krėslo atlošą.
Išsiviepiau. Nepaspruksi, Lėja. Ooooj, nepaspruksi.
-Ko išsiviepęs, Aleksai?- pastebėjo direktorius, atkreipdamas Lėjos dėmesį.- Panelė Kesi pas mane svečiuojasi jau ne pirmą kartą,- metė priešišką žvilgsnį merginos pusėn,- tačiau tave čia matyti tikrai… keista. Tu ne toks, Aleksai. Kodėl nusprendei sužaloti vargšą vaiką?
-Marką?- palinkau į priekį.- Marką jūs vadinate vargšu vaiku??? Jūs nematėt, ką jis darė!
-Ir ką gi tiksliai, tavo manymu, jis darė?
-Jis lietė ją,- nurodžiau pirštu į sumišusią merginą šalia.- Turiu omenyje, lietė… Kaip… liesdamas.
Direktorius žinutę suprato:
-Lėja, ar tai tiesa?
-Visiškas melas, misteri Mornai. Todėl aš ir trinktelėjau Aleksui. Jis šmeižė „vargšą vaiką”,- pacitavo ji.
-Kąąąąąąąą?! Nieko aš… Ji… Ne… Ji meluoja!- mėčiausi.
-Nusiramink, Aleksai,- liepė direktorius.- Svarbiausia yra tai, kad Markas dabar sėdi pas seselę, visas kruvinas ir vis kartoja, kad nieko nedarė. Du prieš vieną, Aleksai. Nuo bausmės neišsisuksi.
-Taip, Aleksai,- šaipėsi mergina.- Nuo bausmės neišsisuksi.
Žiojausi jai atsikirsti, bet man už akių užbėgo direktorius:
-Lėja, nemanyk, kad pati išeisi sausa.
-Fine,- numojo ranka ji.- Nebus pirmas kartas.
-Tiesa, nebus,- šaltai šyptelėjo misteris Mornas.
Šūdas. Visas šitas reikalas yra vienas didelis šūdas.
Direktorius pasiėmė mudviejų su Lėja bylas ir pradėjo jas vartyti, pats sau linkčiodamas.
-Labai gerai. Labai, labai, labai gerai,- nusprendė.- Vaikai, kadangi matau, kad judviem labai gerai sekasi ispanų…- mano akys pradėjo veržtis iš akiduobių, smegenims pamažu suvokiant, ką jis pasakys.-… kol mis Klečer išvykusi, jūs mėnesį turėsite mokyti paliktus po pamokų mokinius.
Lėja, mano nuostabai, susiraukė, tačiau linktelėjo. Tačiau greitai visas sutikimas jos veide išgaravo, o jį pakeitė priešiškumas:
-Kaip suprasti „jūs” ???!! A… abu? Mes? Kaipo kartu?
-Būtent taip,- linktelėjo direktorius.
Atėjo laikas įsiterpti ir man:
-Misteri Mornai, su visa derama pagarba, bet šis sprendimas nėra vienas geriausių, kuriuos esate priėmęs. Ne pati geriausia mintis uždaryti mudu su Lėja viename kambaryje.
Nes mes iš karto pulsim vienas kitam į glėbį,- pridėjau mintyse. Nepaaiškinamas fenomenas.
-Sprendimą aš jau priėmiau. Dabar galite eit,- griežtu balsu pasakė direktorius.
Lėja pašoko ant kojų:
-Bet tai visiška nesąmonė! Aš prisipažįstu! Markas tikrai mane lietė. Užgriuvo ir… lietė,- (kiek perdėta, bet tiks),- Aleksas nemelavo, jis…
-Gana melų, mis Kesi. Jūsų bausmė prasidės po savaitės. O dabar štiš iš mano kabineto.
Mergina pasidavė ir nuleidusi galvą išsliūkino iš kabineto. Kai tik po savęs uždariau direktoriaus kabineto duris, Lėja atsisuko į mane, nebe tokia liūdna ir pažeidžiama, kokia ką tik buvo ir iškėlusi pirštą man palei nosį, išdrožė:
-Nebandyk krėst kvailysčių, Wildrofai. Ateinantis mėnuo man bus toks pats nemalonus, kaip ir tau, taigi nedrįsk daryti visokių nesąmonių.
Apsimečiau kvaileliu:
-Kokių nesąmonių?
-Ghhrr…- juokingai suurzgė mergina.- Na žinai. Nesąmonių.
Nesusilaikiau. Buvo taip svarbu palikti ją be žado, priversti galvoti apie mane dieną naktį. Taigi nutaisęs žemą, viliojantį balsą, tyliai tariau:
-Tokių nesąmonių…?
Ir pasinaudojęs padėtimi, kad Lėja stovi sustingusi, nosimi nuslydęs jos žandikauliu, pasekiau ausį ir švelniai ją krimstelėjau. Žinojau jos jautriąją vietelę, ir tegu žaibas mane trenkia, jos nepamiršiu.
Šį kartą Lėja neišleido jokio garso, tik virptelėjo ir kumštukuose suspaudė mano marškinius, tačiau aš supratau to reikšmę. Kikendamas atsitraukiau.
Staiga išgirdau už savęs garsų krenkštelėjimą ir susinervinęs, kad buvo nutrauktas toks svarbus veiksmas, atsisukau į sekretorę, piktai varstančią mus akimis.
-Ką čia dabar išdarinėjat, vaikai?- cypiančiu balsu pasiteiravo ji.- Ne laikas ir ne vieta. Skirstykitės į klases.
Linktelėjau ir atsisukau į Lėją. Ji stovėjo vis dar sustingusi, šoke. Nesusilaikęs nusišypsojau. Tai pažadino ją iš transo, ir ji sparčiu žingsniu pradėjo keliauti iš klasės. Tačiau prie pat durų sustojo, apsisuko ir sugrįžusi prie manęs stipriai pastūmė. Tikėjausi bet ko, labiausia bučinio, žinoma. Tik ne šito.
Nustebęs sekiau ją akimis tol, kol smulki figūrėlė nedingo man iš akiračio. Metęs piktą žvilgsnį į sekretorę, pats išėjau į koridorių.
Ši diena sumauta ir aš noriu, kad ji greičiau pasibaigtų.

___________________________________________________________________________________________________

Privalėjau atkentėti likusias tris pamokas. Žinoma, mintis nusiplauti ne kartą sukirbėjo galvoje, tačiau dar turėjau parašyti biologijos ir fizikos kontrolinius, o matematiką iškęsti padės Viki.
Tačiau sutikęs savo seserį koridoriuje, susilaukiau tik priešiško žvilgsnio. Akimirkai pamaniau, kad ji žino apie mūsų su Lėja… dalyką, tačiau greitai susigaudžiau, kad ji vis dar niršta dėl pirmojo karto.
Ignoruodamas jos pyktį, pakštelėjau į žandą, ir ji kaip mat suminkštėjo:
-Tu mano brolis ir aš tave myliu. Tačiau negali bėgioti paskui angelo artai demono sijoną. Negalima.
Pavarčiau akis.
-Žinau. Juk sakiau, kad nebepasikartos,- nes jau pasikartojo.
-Tu juk suvoki, kad jeigu pakviesiu Rebeką, ji man pasakys tiesą,- dvejojo Viki.
-Bet aš ir sakau tau tiesą,- nutaisiau šuniuko akis.- Turi manimi patikėti, aš tavo brolis.
-Todėl, kad esi mano brolis, ir rūpinuosi.
Atsidusau:
-Praeis. Šita nesąmonė praeis, kaip visada praeina. Tereikia kelių dienų,- tikinau labiau save, nei seserį.
-Tikiuosi,- sukuždėjo ji ir nuėjo į savo klasę.

___________________________________________________________________________________________________

Pasibaigus pamokoms, jau buvau sugalvojęs planą, pavadinimu „Ištrinti Lėją iš galvos”. Taigi iš karto ėmiausi priemonių.
Pagaliau atradęs merginą, stoviniuojančią koridoriuje su savo nevykėlių šutve, atkreipiau jos dėmesį. Sunku nebuvo, mat nuo sekundės, kai pasirodžiau jos akiratyje, ji nenuleido nuo manęs akių. Kažkodėl šis faktas sukėlė šilumą krūtinėje.
Papurčiau galvą. Kraustausi iš proto.
Visas reikalas nervino, taigi nieko nelaukęs, griebiau kažkokią praeinančią blondinę už rankos, ir atrėmiau nugara į spinteles. Pažvelgęs į ją nelikau labai patenkintas, mat ši nebuvo tokia graži, kokios tikėjausi, na, bet tiks. Mergina nė kiek nesipriešino, kai pradėjau prie jos artėti. Jos galvoje girdėjau tik galybę „OMG! OMG! OMG!” ir „Taip, taip, taip, taip!”
Akimirkai nustojau lenktis ties mergina ir akies kampučiu žvilgtelėjau į Lėją. Ši visiškai abejingu veidu žvelgė į mano judesius. Stipriau spustelėjau merginos, savo glėbyje, liemenį, ir pastebėjau, kad Lėja paprastu žingsniu artėja link mūsų. Nustebau, tačiau apsidžiaugiau, kad mano planas veikia.
Žinoma, visą laimę sužlugdė Lėja, kuri priartėjusi tarė:
-Duočiau…- nužvelgė merginą, vis dar atremtą į spinteles,- tris. Ne daugiau. Galėjai ir geriau, vyruti,- paplekšnojo man per nugarą.
Taip tarusi, praėjo pro mane ir išėjo į lauką.
Susinervinęs nustūmiau vis dar kažko laukiančią merginą šalin, ir kumščiu trinktelėjęs į spintelę, taip pat palikau mokyklą.
Tik, manyčiau, reikėjo išlyginti tą įlinkimą, kurį palikau skardoje…

Rodyk draugams