BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lapkritis 2011 archyvas

Jeigu ką, tai vampyras kitą vampyrą gali pažinti iš kvapo arba iš to, kad jie švyti. Vampyrų sustiprinta rega, padeda jiems įžvelgti šį „nediduką” išskirtinumą. Vampyrai taip pat mato angelų ir demonų švytėjimą. O angelai ir demonai vampyrus pažinti gali TIK iš švytėjimo, nes jie neturi tokios geros uoslės.
________________________________________________________________________________________________

Persekiotojai

Aleksas
Prieš pirmąją pamoką, sėdėdamas savo nedidukėje vampyrų grupelėje, buvau labai įsitraukęs į pokalbį, apie planus baigus mokyklą.
Semas ir Džaredas dabar dvyliktokai, taigi tai jų paskutinieji metai. Tačiau, žinoma, jie niekur nevyks be savo antrųjų pusių. Kaip visada.
Kas penkis metus mes vėl pakartojame paskutines tris mokyklos klases. Taip elgiamės tam, kad nesukeltumėm žmonėms įtarimo. Juk gan keistai atrodyčiau, kad ir pavyzdžiui aš- sakyčiau, kad man dvidešimt šeši, kai daugiau devyniolikos, niekas duoti nedrįstų. Žinoma, pabendravus, kitas reikalas, tačiau vampyrai nepasižymėjo įpatingu bendravimu su žmonėmis.
Pirma pamoka man buvo chemija.
Po jos, mes (vampyrai) vėl sėdėjome savo įprastoje valgyklos vietoje. Visa mokykla ūžė nuo dviejų skandalų.
-Jau girdėjot apie tą naujoke?- mano mintis pertraukė Viktorija.
-Mhm- tingiai atsiliepė Semas- Dieve, šitie žmonės ištroškę naujų veidų beveik taip pat, kaip mes kraujo.- priminęs didžiausią vampyrų silpnybę šyptelėjo jis.
-Girdėjau ji siaubinga išsišokėlė- įsiterpė Rebeka- atsikalbinėja prieš mokytojus, drasko visiems akis, ir amžinai nelaiminga…- sukikeno ji.
-Tai čia dar ne viskas.- vėl prabilo Viki- Ji gi išdraskė akis tai barakudai Dafnei. Nu žinot, tai, kur kraunasi krūvą makiažo ir kariasi Aleksui ant kaklo.
Tyliai prunkštelėjau.
Rebeką toks naujokės poelgis pradžiugino:
-Go, girl!- sušuko ji. Niekam nebuvo paslaptis, kad Džaredo seserį Dafnė tiesiog siaubingai erzino. Rebeka niekuomet nemėgo merginų, pervertinančių savo išvaizdą, o dar labiau ji baisėjosi ta krūva pudros Dafnei ant veido.
Kažkada buvau nusprendęs „pakabint” populiariausią merginą mokykloje, tai yra, didžiausią fyfą, kokią tik esu matęs per savo egzistenciją… Vienintelį kartą ją užkalbinau, tačiau po tų kelių žodžių, mergina pasirodė tokia atsumianti, kad daugiau akyse nenorėjau jos matyti. Bet ji visai mokyklai išpasakojo, kad aš su ja kalbėjau, ir kad vadinau ją gražuole. Kas buvo absoliutus melas. Bet nuo tos dienos visos merginos pradėjo dažytis beveik tiek pat kiek ir Dafnė. Visa šita nesąmonė pradėjo rimti tik prieš kelis mėnesius, o Dafnė nuo to laiko prilipusi prie manęs kaip šūdas prie lapo.
-O ką ji sakė?!- pilnu džiugesio balsu paklausė Rebeka.
Mano sesuo tik gūžtelėjo pečiais, o tada atsisuko į mane. Aš pavarčiau akis ir giliai atsidusęs pradėjau žvalgytis po salę kokio nors mokinio, kuris galvotų apie šį nutikimą.
Bingo! Kažkoks vaikinas, vardu Markas, vis prisimindavo merginą vardu Lėja. Hm… Lėja… keistas vardas. Žmonių pasaulyje jis retai pasitaiko…
-Lėja - naujokė- atsikrenkštęs paaiškinau- pasakė: „atsargiai dažyta.”
Rebeka dar labiau nudžiugo ir suplojo rankomis:
-Man ta Lėja jau dabar patinka!
-Na, Aleksai, eime.- paragino mane sesuo.
Dabar mums buvo matematika. Man ir Viktorijai sutapo nemažai pamokų, matematika buvo viena iš jų.
Eidami gana tamsiu koridoriumi, mudu su seserimi nesikalbėjome, tačiau man beveik priėjus klasę, kitame koridoriaus gale kažkas žybtelėjo. Buvau įsitikinęs, kad man nepasirodė, taigi timptelėjau Viki už jos džinsinio švarkelio atgal. Ji klausiamai į mane pažiūrėjo, o tada aš pasakiau:
-Kitam koridoriaus gale kažkas žybtelėjo.
-Tau gal paranoja, broliuk. Žinai, dabar jau yra toks dalykas, kaip elektra, taigi…- pradėjo kikenti ji.
-Ne, Viktorija, baik.- pamačiusi mano išsigandusį žvilgsnį Viki sunerimo.- šviesa buvo tokia, lyg vampyro, tačiau vampyro kvapo nesuuodžiu. Reiškiasi, tai ne vampyras.
-O, Jėzau Kristau. Kas ten? Mes privalom išsiaiškint…- kupinu ryžto balsu sukuždėjo mano sesuo.- Bet jeigu ten ne vampyras, o švyti… hmm… juk be vampyrų švyti tik…- Viki akys išsiplėtė.
Atrodo, kad suvokimas vožė mums abiems per galvas vienu metu.
-Negali…būti…-tik tiek tesugebėjau ištarti.
Juk demonai visoje žemėje yra koki du… Kaip toks, galėjo atsirasti čia, šioje mokykloje?
-Mes privalom patikrinti!- sušuko Viki. Aš tik linktelėjau.
Vampyrišku greičiu pasileidome link kampo koridoriaus gale, už kurio dingo švytėjusysis. Abu iš už kampo iškišome tik po vieną akį, taigi galėjau puikiai matyti… merginą. Ji švytėjo.
Susižavėję susižvalgėme su Viktorija. Per daugiau nei tris šimtus metų, nebuvau matęs demono. Nė vienas iš mūsų nebuvo matęs. Tačiau girdėjau, kad jų akys ir plaukai būna juodi, lyg tamsiausia naktis. Angelų akys būna sodriai mėlynos, o plaukai šviesiai geltoni. Ir jiems neįmanoma nusidažyti plaukų, nes juose esantys nuodai per kelias sekundes sugraužia dažus. Tas pats įvyksta, jeigu šie bando įsidėti kontaktinius lęšius. Vampyrams atsitinka lygiai tas pats, tačiau tik per kelias valandas, o mažiausia- pusvalandį.
Ir štai dabar, aš susižavėjęs žvelgiau į demonės nugarą. Ji buvo nusisukusi ir labai atidžiai tyrinėjo kažkokį lapelį. Merginos kūnas buvo aukštas ir lieknas. Idealūs išlinkimai ir puikiai viską aptempiantys drabužiai… tik kažkodėl ji buvo užsimaukšlinusi kažkokią baltą kepurę, slepiančią visus jos plaukus. Gal jai gėda demonstruoti savo tamsias sruogas?…
Net nesupratau, kodėl tiek daug mąstau apie šią demonę. Taip, ji buvo tai, ko beveik neįmanoma pamatyti žmonių pasaulyje, tačiau mano mintys nebuvo susijusios su jos kilme.
Nusipurčiau visas nesąmones iš galvos.
Koridoriumi bėgo kažkokia mergina, kuri pamačiusi demonę sukliko:
-Lėja!!!- hm… kažkur girdėtas vardas…- Lėja, ar ne puiku, mums kartu biologija! Taip ir maniau, kad paklysi, taigi atėjau tau į pagalbą.- merginos mintyse išskaičiau, kad ji savimi labai didžiuojasi, mat galės artimiau pabendrauti su mokyklos naujoke…
Pala… naujoke?! Jėzus, taigi čia naujokė!!!
Viktorija vėl pažvelgė į mane ir aš vėl supratau, kad ji taip pat prisiminė po pirmosios pamokos aptartą Lėjos šaunumą…
Viktorija greitai atsistojo ir išsitraukusi telefoną, žaibo greitumu pradėjo rašyti žinutes Semui, Rebekai ir Džaredui. Reikia susitikti. Skubiai.
Tačiau aš niekaip negalėjau atitraukti akių nuo demonės nugaros. Ji buvo tokia viliojanti, tokia tobula, tokia… tinkanti man…
Nusipurčiau.
Ką aš čia vėl pezu! Yra svarbesnių reikalų, nei žavėjimasis kažkieno nugara!
Tuo metu naujokė su drauge įėjo į klasę.
-Nagi,- supurtė mane Viki- visi jau pakeliui į stovėjimo aikštelę.
-A? A. Taip- šiaip ne taip išspaudžiau ir pradėjau bėgti. Po kelių sekundžių jau buvau stovėjimo aikštelėje. Girdėjau, kaip už manęs atsirado mano sesuo.
-Jėzau Kristau Švenčiausias!- rėkė ji.- Negali būt, negali būt! Mano širdis tuojau pradės plakti…
Džaredas pribėgo prie mylimosios ir apglėbęs jos liemenį, atrėmė į mano automobilį.
-Ji negali kalbėt. Ji žiauriai nustebus.- atraportavo Džaredas.- Tu juk ten buvai, pasakok. Kas jau čia tokio gigantiško?
Norėjau kuo greičiau pasidalinti savo atradimais, taigi tiesiog be jokių įžangų išpyškinau:
-Lėja. Naujokė. Ta, apie kurią kalbėjom per pertrauką.- nutilau ir sulaukęs, kol visi palinksės, patvirtindami, kad prisimena, tęsiau,- Ji- demonė.
Iš pradžių visi stovėjo sustingę. Tada jų akys išsiplėtė iš nuostabos ir susižavėjimo. Galų gale pasipylė galybė klausimų, taigi man teko papasakoti viską apie šviesą, sklindančią nuo jos, tai, kaip ją pašaukė vardu ir taip toliau.
Visi buvo susižavėję ir be galo nustebę. Ką demonas veikia čia?
-Na, juk kažkur jie turi būti- į mano neišsakytą klausimą atsakė Rebeka.
Pirmasis atsitokėjo Samuelis. Jis buvo vyriausias, taigi nusimanė daugiausiai:
-Reikia nepamesti galvos. Kad ir kaip neįtikėtinai nuostabu tai bebūtų, mes privalome kažką daryti. Su demonais būna gausybė rūpesčių. Jie yra absoliutūs ramybės drumstėjai ir amžini išsišokėliai.
Rebeka įnirtingai palinksėjo galva:
-Šitai mes jau supratome.
-Taigi- toliau tęsė Semas- Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ji angelas, ar demonas.
Visi pradėjo žvengt. Tik po kiek laiko susigaudė, kad niekas nejuokauja.
-Dėl Dievo, Semai.- prunkštelėjo Viktorija- Juk tai neįmanoma. Angelai į žemę nekeliauja.
-Taip, tačiau visko gali būti. Ką keisto joje pastebėjot?- jau griežčiau paklausė mano brolis.
Kai ką prisiminiau:
-Ji buvo su kažkokia balta kepure. Lyg nenorėtų, kad kas nors pamatytų jos plaukus- išdėsčiau ir dabar netgi man tai pasirodė keista.
-Mes privalome pažvelgti jai į akis- vėl prabilo Semas- visi žinot, kad jeigu jos mėlynos- tai angelas, jei juodos- demonas.- Kai visi palinkčiojo, jis tęsė.- Pažiūrėti kam nors į akis lengva, tačiau mes privalom tai padaryti taip, kad ji mūsų nepamatytų, nes jeigu ji švyti, tai mato ir mūsų švytėjimą. O jūs labai puikiai žinot, kokią panieką demonai ir angelai jaučia vampyrams. -visi vėl palinksėjo galvomis- Taigi, per dieną mes kaip nors privalom pagauti jos žvilgsnį taip, kad ji nepagautų mūsiškio. Supratot?
Visi vėl palinkčiojo.
-Pirmyn.
Taigi visą dieną, visi penki, mes sekiojom paskui Lėją, kuri, kaip paaiškėjo, nelabai mėgsta žmonių draugiją ir yra labai įdomi asmenybė.
Are you kidding me? Seriously?- pats savęs paklausiau.
Kaip įmanoma, net nežinant asmens pavardės, juo žavėtis?! Gal aš išprotėjau?…
Visą dieną… Kiekvieną pertrauką… Kiekvieną minutę mes sekėme jai iš paskos. Ir bandėme pamatyti akis.
Kartais ji susigūždavo, kartais sustodavo ką nors dariusi, ir tiesiog apsižvalgydavo. Ji jautė, kad ją seka. Ir tai buvo tiesa.
Ją sekė didžiausias jos košmaras.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 8 »

Nuojauta

Lėja

Žadintuvas čirškė jau penktą kartą. Jėzau, kas atsitiks, jei pramiegosiu vieną pamoką… Panelė Feinstrok vis vien manęs nemėgsta, o…
-Lėja, greičiau kelkis! Pirma diena mokykloj, o jau vėluoji?!- pasigirdo spigus Andželos balsas prie pat mano ausies.
Pala… pirma diena mokykloj?… Ką?…
FUCK! Fuck fuck fuck fuck fuck!!!
Staigiai išpuoliau iš lovos ir keturiom bandžiau nusigauti iki vonios.
Pirmas bandymas buvo nevykęs. Per savo, dar naujų namų nepažįstančią smegeninę atsitrenkiau į sieną.
-Ouč!!!- suklikau.
Iki šiol labai atidžiai mane stebėjusi Andžela dabar prapliupo kvatotis, ir žvengė taip, kad neišlaikiusi nudribo į mano lovą.
-Tai vat, matai kokia draugė…- sarkastiškai tariau ir šyptelėjusi, dėl pagaliau laimingo draugės veido, nuskubėjau į vonią.
Paskubomis, griūdama ir viską mėtydama į šalis išsivaliau dantis, susišukavau ir nubėgau prie spintos. Spėjau užmesti akį į žadintuvą, kuris dabar rodė lygiai po aštuonių dešimt. Gerai, jei skubiai apsirengsiu, dar spėsiu į pamoką.
Skubiai nužvelgusi spintą, išsitraukiau mėlynus aptemptus džinsus, baltą bliuskutę, su užrašu „rock chick” ir pilką ilgarankovį džemperį, pasičiupau savo baltąją kepurę.
Trumpam sustojau.
O gal nereikia… Ne, mano plaukai nors ir nėra kokie mėlyni, ar kažkas panašaus, bet pernelyg įtartinai juodi. Net patys juodžiausi žmogaus plaukai niekaip neprilygtų anglių krūvai, būdingai demonams. Na, juk mano akys mėlynos, o oda balta, tad jei užsidėčiau šią kepurę, visi manytų, kad esu šviesiaplaukė. Kaip patogu!
Taip, kurdama galybę pasiteisinimų, tačiau paprasčiausia nepajėgdama išsiskirti su tuo, kas jau tapo mano dalimi, pasičiupau kuprinę ir nubėgau į garažą, esantį pirmame aukšte.
Paskubomis apsiavusi batus, jau sėdėjau skaisčiai žydrame, man nežinomos markės automobilyje ir dūmiau dulkėtu keliu.
Pagal vakarykštės mūsų apžiūros prisiminimus, garaže dar stovėjo raudonas ferrari, kurio iškart užsimanė Andžė, ir pilkas poršė, kurį užsisakė Deivis. Taigi man liko šis nežinomos kilmės, mėlynas blizgantis automobiliukas, kuris nors ir buvo mažiau prabangus, nei mano draugų, bet taip pat naujas.
Bet man taip daug patogiau. Juk aš dar tik einu į vienuoliktą klasę…
Taip bemąstydama ir gerokai viršydama leistiną greitį, pastebėjau policijos pareigūną, stebintį mane ir jau sėdantį į savo mašiną.
Fuck.
Niekaip negalėjau sau leisti neateiti į pamoką. Juk ji pirmoji mano naujoje mokykloje… žinoma, nė nesiruošiu lysti visiems į tam tikras vietas, tačiau kažkaip norėjosi bent jau pradėti labiau civilizuotu būdu.
Taigi nusprendžiau padaryti tai, ką darau labai retai, nes tai yra bjauru, šlykštu ir apgailėtina. Panaudoti savo galią.
Per veidrodėlį pažiūrėjau į už manęs lekiantį automobilį su švyturėliais ir sirena. Kaip įmanoma labiau susikaupiau ties vairuotoju ir pajutau tą absoliučios kontrolės jausmą, kurį jausdavau, kai atsidurdavau kieno nors galvoje.
Žinoma, aš ne kokia telepatė, neskaičiau policininko minčių. Tačiau aš jaučiau, ko jis nori. Ir vos jo galvoje atradau troškimo mane sustabdyti ir išrašyti riebų baudos kvitą giją, kurią buvo apraizgę prisiminimai apie mano veidą, automobilį ir jo numerius, nutraukiau viską, kas bent kiek su manimi susiję.
Ir man, kaip visuomet pavyko.
Stebėjau, kaip mašina už manęs išjungia signalą ir švyturėlius, kaip sumažina greitį iki leistino, ir kaip apsisukusi nuvažiuoja atgal į savo budėjimo vietą. Žinojau, kad grįžęs ten, pareigūnas jausis taip pat, kaip jautėsi prieš išvysdamas mane. Na ir žinoma, manęs jis niekada nebeprisimins. Tiesiog šios informacijos jo galvoje nebėra. Aš ją ištryniau.
Visą kelią padedama GPS‘o, įvažiavau į mokyklos stovėjimo aikštelę. Joje buvo galybė automobilių, taigi, žinoma, man teko prasčiausia vieta, toliausiai nuo išvažiavimo.
Pagriebiau kuprinę ir bėgte nubėgau į mokyklą.
Och, dar reikia susirasti kabinetą…
Jaučiausi siaubingai susinervavusi, nes teko panaudoti šią savo žiaurią ir šlykščiai savanaudišką galią.
Tačiau matematikos klasę radau lengvai, mat ši buvo pirmajame koridoriuje, kuriame nusprendžiau patikrinti. Prieš įeidama į klasę apsičiupinėjau savo kepurę, taip patikrindama, ar ji vis dar saugo mano gėdingus plaukus.
Giliai įkvėpiau ir pravėriau duris.
Mokytojos aiškinimas nutilo, vos jai susiprotėjus, kur nukreiptas absoliučiai visos klasės žvilgsnis. Damn. O juk aš turėjau likti nepastebėta… Jo, kur jau čia liksi, kai esi naujokė, o dar tokiam mažam miesteliūkšty, kuriame naujų gyventojų atvyksta kartą į dešimt metų…
-Nesupratau…- susiraukė mokytoja, kuri pagal viską turėjo būti Mis. Sodomon.- Ar paklydai?
-Ne,- tvirtai išdrožiau, kabindama striukę ant greta stovėjusios pakabos.- Aš Lėja Kesi. Nauja mokinė,- priėjusi prie mokytojos stalo, padaviau jai vieną iš savo dokumentų kopijų, kurias turėsiu išdalinti visiems naujiesiems mokytojams.
-Ach, taip. Mis Kesi- žvilgtelėjusi į mano dokumentus, nužvelgė mane. Įžūliai pakėliau antakį.- Vėluoji.-pabrėžė tai, kas buvo aišku.
Mano nuotaika ir taip buvo prasta, taigi susišiaušusi atkirtau:
-Ar ne akivaizdu?
Tai, atrodo mokytoją nustebino, nors neturėjo. Žinojau, kas surašyta mano dokumentuose. Mano pažymiai puikūs, A gaudavau iš visų kontrolinių, bandymų ar atsiskaitomųjų darbų. Tačiau mano elgesio pažymių skalė aiškiai gadino vaizdą. Aš dėl kokio milijono F, esančių tose eilutėse nesijaudinau, tačiau kiekvieną kartą, tai versdavo mokytojus įžūliai mane nužiūrėti.
-Mis Kesi, norėčiau šnektelėti su jumis dėl pavėlavimo už durų.
-Fine, bet žinot, iš kart pasakysiu. Šitie „pašnekesiai už durų”,-ore pavaizdavau kabutes- jau šiek tiek senamadiški. Nors, gal taip tik įdomiau. Juk mokyklos paprastai vadinasi mokinių kankinimo įstaigomis.- pašaipiai sukrizenau, o mokiniai pradėjo murmėtis. Girdėjau jų nuostabą ir baimę, o iš kai kurių netgi sklido susižavėjimas…
-Mis Kesi. -jau griežčiau kreipėsi Mis Solomon.- Lauk.
Išpėdinus už durų, teko klausytis griežto mokytojos monologo. Aš tik linkčiojau galva, tačiau negirdėjau nė vieno jos sakomo žodžio. Svajojau apie namus. Apie savo naujuosius namus. Apie savo šeimą… Ach, kaip gera būtų, dabar tiesiog pasėdėti su Andže ir Deiviu, išklausyti jų naujųjų darbų istorijas… Tiesa, jie dar nežinojo ką dirbs, taigi nujaučiu, kad grįžus pasibers galybės pasakojimų.
Staiga mokytoja liepė grįžti į klasę, o aš žūtbūt turėjau kai ko paprašyti.
-Mis Solomon?- kreipiausi jau švelnesniu balsu.
-Taip?- vis dar atšiauriai paklausė ji.
-Suprantu, kad pamokose negalima būti su kepure, tačiau aš… man toks dalykas… man reikia… am…- pažvelgiau į mano mekenimais pasipiktinusią mokytoją.- Na, man reikia likti su kepure. Aš turiu tokį dalyką…
-Mhm… gerai.- ištarė mokytoja, o man lyg akmuo nuo širdies nusirito. Gerai, dar ne šiandien. Šiandien man dar nereikės atsisakyti dalelės senosios savęs.
Taigi aš tiesiog apsisukau ant kulno, ir nutrepsėjau paskui moteriškę.
Mums įėjus mokiniai vis dar šnabždėjosi.
-Sėsk kur nori, Lėja, ir kad man gražiai elgtumeisi.- sukomandavo istorijos mokytoja.
Klasėje tebuvo dvi laisvos vietos. Abi gale. Prie vieno iš suolų sėdėjo mergina, o kadangi šis stalas buvo arčiau, patraukiau link jo.
Tik dabar nužvelgiau personą, su kuria turėsiu dalintis suolu.
Jėzau Kristau, Švenčiausia Marija!
Ten sėdėjo kažkas, kieno veidas buvo oranžinis nuo pudros, ant jo švietė ryškiai mėlyni akių šešėliai ir rožinis lūpdažis. Net nežinojau, kad Lochneso pabaisa atsibeldė į lietingiausią Amerikos miestelį, prisikrovė ant snukelio krūvą špakliaus ir pradėjo lankyti mokyklą.
Garsiai prunkštelėjau žvelgdama į merginą ir kiek per garsiai tariau:
-Atsargiai- dažyta…
Nesė pasipiktinusi ir siaubingai nustebusi žvelgė į mane. Klasė pradėjo kikenti, o vėliau ir juoktis.
-Tylos!- užriko mokytoja.
Vis dar pasibaisėjusi ką tik matytu vaizdu, nutipenau iki vaikino, sėdėjusio prie antrosios laisvos vietos, ir sudribau į suolą.
Mokytoja vėl pradėjo aiškinti pamoką, kurią mokėjau ypatingai gerai, taigi išsitraukusi sąsiuvinį, pradėjau paišalioti jame bereikšmes linijas.
Staiga kažkas stuktelėjo man į pašonę. Atsisukau į vaikinuką ir pakėlusi vieną antakį įsispoksojau į jį.
-Sveika, aš Markas- sukuždėjo jis ir ištiesė man ranką.
Vangiai pažiūrėjau į taip mėgiamą žmonių gestą ir nusisukusi į mokytoją trumpai tariau:
-Lėja.
Markas kiek sutriko, dėl mano ignoro jo rankai, tačiau staigiai vėl nusišypsojo ir paklausė klausimo, kuriam nebuvau pasiruošusi:
-Iš kur atvykai?
Vėl įsispoksojau į vaikiną, tačiau jaučiau, kaip visos klasės žvilgsniai varsto mano nugarą. Žinoma, naujokė- sensacija.
Markas nebuvo itin išvaizdus. Visiškai normalus žmogus. Rudi, želė sulaižyti plaukai, rusvos akys, lieknas liemuo ir niekaip vietos nerandančios rankos.
-Ne tavo reikalas.- atkirtau.
Tai jį visiškai sutrikdė. Daugiau mes nebekalbėjom.
Pasibaigus pamokai, pasičiupusi striukę išlėkiau iš kabineto.
Norėjau pabūti viena. Nesitikėjau, kad žmonės bus tokie įkyrūs, o susierzinimo pridėjo vis dar sąžinę graužiantis rytinis nuotykis.
Taigi labai labai iš lėto, pradėjo slinkti pirmoji diena.
Po keturių pamokų jau buvau susipažinusi su kažkokia Monika, kuri man visiškai vienodai švietė. Ji pakvietė mane prisidėti prie savo draugų valgykloje. Taigi, šioj mokykloj teks valgyti ten, kur valgo visi. Na, juk pasikeitimai gyvenime gerai…- bandžiau raminti save.
Och, galvojau, kad šitoj mokykloj galėsiu būti normali… bet ne… O gal tai ir yra normalu… žmonėms. Priekabiavimas prie naujokų, įkyrumas, nesupratimas, kai tau beveik į veidą staugia „palikit mane ramybėj”. Greičiausia…
O dar ta Lochneso pabaisa, kurią užkliudžiau, pasirodo, mokyklos populiarioji… Ne, nu šakės. Tik tu, Lėja, galėjai užsiraut ant žmogaus, kuris gali sugadint visą tavo „normalų” gyvenimą…
Tačiau visą laiką aš jaučiausi kažkaip keistai. Lyg būčiau sekama. Lyg kažkas nuolat spoksotų, nesugebėdamas nei minutei atitraukti akių. WTF?
Nors… mane visa mokykla stebi. Beveik visa mokykla… Tačiau šįkart buvo kitaip… Kažkas mane sekė. Žinojau tai.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Deja, žmogučiai, tuos, kas norėjo, kad įkelčiau veikėjų nuotraukas, nuvilsiu. Nuotraukų nebus. Tam yra dvi priežastys:

a) Niekaip negalėjau rasti mano vaizduotę ir aprašymus atitinkančių nuotraukų (o ieškojau lygiai tris dienas, nenulipdama nuo kompo)

b) Leidžiu pasireikšti jūsų vaizduotei. Ne visų skoniai sutampa, taigi galėsite tiesiog patys smegeninėje susikurti veikėjų portretus :)

Dar kartą atsiprašau.

Elly :*

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Soriux. Į aną įkelt neišėjo, taigi štai likę kambariai.

Elly

_____________________________________________________________________________________________________

Andželos kambarys:

Andželos vonia:

Lėjos kambarys:

Lėjos vonia:

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

Nepykit, čia man kažkokia manija su tais kambariais užėjo :D Tai aš čia dar biškį jų nuotraukų įdėsiu. Bet prisiekiu, viskas, daugiau gyvenime, apie juos nei žodžio.

Elly
__________________________________________________________________________________________________

Virtuvė:

Svetainė:

Laiptai:

Deivio kambarys:

Deivio vonia:

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Moving in

Lėja
Staiga mane smarkiai supurtė ir mano galva atsidūrė ant kažkieno kojų.
Dieve, šitoj mašinoj tikrai nepatogu…
Pala… Mašinoj?…!
Skubiai praplėšiau akis ir apsižvalgiau. Prieš mane buvo tik kažkas odinio.
Pašokusi atsisėdau į labai jau ankštą savo vietą.
Apsidairiusi supratau, kad esu ant mašinos galinės sėdynės. Man taip ankšta, nes esu įsprausta tarp Andželos ir Deivido, kurie žiūrėdami į mane, dabar vos tramdė juoką.
-Kas? Kur? Kur mes? Gyvi? Čia? Ten? Kur?- kapotai bėriau klausimus, nė vieno neužbaigdama.
Mano draugai neišlaikė ir prapliupo kvatotis. Vairuotojas pažvelgė į juos sutrikusia veido išraiška.
Kadangi kol kas mano klausimai sukėlė labai daug juoko, aš tiesiog bedžiau pirštu į vairuotoją, ir klausiamu veidu atsisukau į Deividą, kuris pirmasis nustojo juoktis.
-Mes ten, kur ir turėtume būti. Dabar važiuojame taksi, į savo naujuosius namus…
Jam dar nebaigus sakyti, aš užšokau jam ant kelių ir kaip mažas vaikas, prispaudusi nosį prie stiklo įsispoksojau į mirgančius medžius. Lauke atrodė šalta. Ir drėgna. Jeigu tai mano namai- idealu. Dievinau lietų, kuris nuplauna rūpesčius, drėgmę, kuri atgaivina sielą ir vėją, kuris nupučia liūdnas mintis.
Taip tylėdama spoksojau pro langą maždaug dešimt minučių. Tada kai ką prisiminiau:
-Jūs sveiki? Viskas gerai?- pagaliau galėjau normaliai išreikšti mintis.
-Viskas tiesiog puiku. Mums viskas gerai. Tau taip pat. Nebijok, apžiūrėjau- šiltai nusišypsojo Deivis.
Susirūpinusi pažvelgiau į Andželą- trapiausią ir jautriausią žmogų mūsų šeimoje.
-Jai taip pat viskas gerai. Nesijaudink, apžiūrėjau ir ją.- Dabar Deividas jau kuždėjo, nenorėdamas, kad vairuotojas išgirstų mūsų švelniai tariant, keistą pokalbį. Mano draugas puikiai perprasdavo mano emocijas ir mintis.- Aš atsigavau pirmas. Ant žolės. Kažkur prie pagrindinio kelio. Paskambinęs iškviečiau taksi. Per tą laiką, kol taksi važiavo iki mūsų, prabudo Andžela. Iškart patikrinau jos būklę. Buvome dėl tavęs susirūpinę. Niekaip neatsigavai, taigi teko įkelti tave į automobilį- jo kaktoje atsirado labai retai bepasirodanti nerimo raukšlelė.- Jau maniau, kad tau kažkas atsitiko, bet tada tu įkvėpei ir vėl atsijungei. Vairuotojui pasakėm, kad nualpai.
Man prireikė laiko, kad suvirškinčiau šią informaciją.
-Mes čia.- sukuždėjau taip tyliai, kad vienu metu jau pamaniau, kad jie manęs neišgirdo, tačiau Deivis labai įtikinamai palinkčiojo.- Mes tikrai čia!- dabar jau plėšiau ant visos mašinos.
-Ššššš…- nuramino mane Deividas, tačiau aš mačiau, kaip spindi jo akys.
Dabar sunerimau dėl Andželos. Gal ji nusivylė tuo, kad čia atsidūrė… Gal ji pyksta ant manęs… Negalėjau pakelti tokios minties, taigi pabaksnojau draugei į ranką, mat ši buvo nusisukusi į langą.
-Andže, meile, tau viskas gerai? Nepyksti?- sunerimau.
Bet tada ji atsisuko ir aš pamačiau, kaip išdidžiai spindi jos veidas.
-Aš tave myliu, siautale tu mano!- ji kreipėsi į mane taip, kaip kreipiasi tik tada, kai yra man už ką nors dėkinga.
Aš tik plačiai nusišypsojau.
Likusią kelio dalį sėdėjome tylėdami, tačiau visas automobilio vidus tiesiog mirguliavo nuo neišreikštos begalinės laimės ir jaudulio.
Maždaug po penkiolikos minučių iš pagrindinio kelio įsukome į nedidelį, tačiau asfaltuotą keliuką, kurio gale, tarp dar kelių vienišų namų stovėjo paprastas, tačiau išvaizdus, dviaukštis namas, rudomis lentomis.
Deividas vienintelis turėjo su savimi grynųjų, taigi sumokėjęs taksistui išlipo paskutinis.
Visi trys tylėdami stebėjom, kaip tolyn keliu nurūksta geltonas automobilis. Vos tik šis dingo už posūkio, mes pradėjom šokinėti ir klykti kaip maži vaikai.
-OMG! OMG! OMG! Mes ČIA!- klykiau aš.
-MES ČIA!- atkartojo mane Andžela.
Deividas pirmas nustojo šokinėti ir atėjo į protą:
-Mergos, mergos, mergos. Raminamės.- mudvi su Andže nieko nesuprasdamos susižvalgėm, o tada vėl susidomėjusios pažiūrėjom į savo brolį.- N-A-M-A-S!- paraidžiui pasakė Deivis.
Šio vieno žodžio užteko, kad mudvi su Andže tekinos pradėtume bėgti link savo nuostabiausio planetoje nuosavo namo. Deivis, žinoma, neatsiliko. Jis mūsų grupelėje buvo greičiausias, taigi duris pasiekė pirmasis.
-Raktas!- sudejavo jis.
-Raktas, raktas, raktas…- murmėdama pradėjau knistis kišenėse, nes raktą saugoti buvo patikėta man.- Aha!- pagaliau radau kažką metalinio ir ištraukiau nuostabiausio planetoje namo, nuostabiausią planetoje raktą. Įkišau jį į spyną ir lėtai pasukau.
Pastumtos durys sugirgždėjo ir atsidarė.
Tyliai, kaip į šventyklą, įžengėm į vidų. Pirmiausia atsidūrėme nediduke koridoriuje, kurio grindys, ant kurių stovėjo trys didžiulės dėžės, buvo išklotos medžio spalvos parketu. Patraukėme tiesiai koridoriumi. Jaudulys spaudė gerkles, o ausyse net spengė nuo džiaugsmo.
Kairėje pusėje pamačiau duris. Atidariusi jas, įkišau galvą ir uždegiau šviesą. Man iš šonų išlindo dar dvi galvos.
Teko nusivilti, nes tai tebuvo nedidukas kambarėlis skirtas elektros, vandentiekio ir šyldymo aparatūrai laikyti.
Uždarę niekuo nesužavėjusio kambario duris pėdinome koridoriumi, kol priėjom praėjimą be durų. Pagal viską tai turėtų būti įėjimas į virtuvę, mat Andžė baisiai norėjo tokio šiuolaikiško įėjimo.
-Virtuvė- sukuždėjau.
-No door!- sukrykštė Andžela ir prasibrovusi pro mane nuskubėjo į vidų.
Tai buvo didinga.
Mūsų virtuvės sienos buvo baltos su mediniais intarpais, spintelės švelnaus medžio spalvos, o jų viršus salotinis (taip norėjo Andžela, nes ji pamišus dėl salotinės). Čia buvo dvi orkaitės, indaplovė, kriauklė ir galybė mažų lempelių. Taip pat čia stovėjo dvylika didelių ir mažų kartoninių dėžių, su naujaisiais buitiniais prietaisais. Na, ką gi, rodos likusius daiktus reikės susidėlioti patiems. Kitoje pusėje stovėjo Medžio spalvos stalas/baras, su salotiniu stalviršiu, o virš jo kabojo kelios lempos.
-Wau- tai buvo viskas, ką galėjau pasakyti ir tai puikiai atitiko visa tai, ką mačiau priešais save.
-Nesitikėjau, kad bus lygiai taip pat kaip ir nuotraukoje- sukuždėjo Deividas.
-Žmonės, judam toliau- sukomandavo Andžė prikimusiu balsu.
Kairiajame virtuvės kampe buvo išgriauta siena, telikus viena plati, kampuota kolona. Tai jau buvo mano mintis. And guess what. It looks great!
-Vau, Lėja, gerai tu čia su ta kolona sugalvojai. Jėgiškai atrodo- tarė Deivis.
-Aha- pritarė jam Andžela.
Praėję pro koloną atsidūrėme svetainėje. Jos sienos buvo švelniai oranžinės, o lubose galybė mažų lempelių. Grindys buvo parketinės. Vienoje pusėje, visiškai ne savo vietoje stovėjo staliukas, toliau prie sienos pristumtos sofos ir plazminis televizorius. O jau nekalbu apie dvidešimt kitų mažų ir didelių dėžių, kurios užėmė beveik visą plotą.
Perėję per kambarį atsidūrėme tame pačiame koridoriuje, kuriame ir pradėjome. Pagal mano žinias, iš to koridoriaus galima nueiti ir tiesiai į virtuvę ir tiesiai į svetainę, ir tiesiai prie laiptų, bet taip pat tai padaryti galima ir pro kitus kambarius. Kietai, a?
Taigi dabar mes stovėjome prie laiptų, kurie mūsų bendru nutarimu, buvo ir stalčiai.
Užlipę laiptais ir atsidūrę antrame aukšte, pirmiausia pastebėjom kairiąsias duris, mat jos buvo arčiausia laiptų.
Atsidūrusi kambaryje ir atidžiai jį nužvelgusi tariau:
-Deivi, statau visas savo santaupas, kad čia tavo kambarys.
Net krūptelėjau, kaip staigiai šalia manęs atsirado vyriška figūra.
-I love it! Jis būtent toks, kokio ir norėjau!- sušuko Deivis, nužvelgdamas rudai pilkas sienas, didelį langą ir plačią lovą.
-Kietas kambarys, Deivi- pasakė Andžela, nužiūrinėdama patalpą.
-Palaukit, dar pamatysit, kaip jis atrodys kai susidėliosim baldus!- tarė jis, mosteldamas ranka į gausybę dėžių.
Matot, mes, įdomumo dėlei nusprendėm savo kambarius ir jų detales įsirengti kiekvienas asmeniškai, kad kitiems vėliau būtų įdomiau pamatyti.
-U! U! U! Vonia!- kaip vaikas sukrykštė Andžė ir bedė pirštu į baltas duris, esančias kambaryje.
Visi trepsėdami nubėgom į vonią.
Ji buvo beveik visa ruda. Šonuose puikavosi balta vonia ir kriauklė. Tualetas stovėjo kiek arčiau durų.
-Skoninga- pagyriau Deividą.
-Dėkui- patenkintas šyptelėjo jis.
-Gerai, chebra, varom toliau- tariau ir kartu su draugais išėjau iš Deivido būsimo kambario.
Kitos durys buvo lygiai koridoriuko viduryje. Pribėgusi Andžela jas atplėšė ir suspigo:
-Mano!
Mudu su Deiviu supratingai susižvalgėm ir atsidusę nuėjom į Andželos kambarį.
Jis buvo…mergaitiškas. Sienos purpurinės, lubos baltos. Ant vienos sienos išpaišyti kažkokie keisti violetiniai raštai. Tipiškas Andželos stilius.
Žinoma, čia dėžių taip pat nestigo.
-Na, kaip?- sukrykštė ji.
-Jis labai linksmas. Kaip tik tau- nusišypsojau.
-Žinau!!!- vėl nusijuokė ji.
-Einam apžiūrėt vonios.- patarė Deividas. Taigi visi trys nužygiavome į Andželos vonią.
Ši buvo ryškiai alyvinė, su keliomis baltomis detalėmis ir aukščiau pakelta vonia.
-Ji labai įdomiai išdėstyta- mano mintis išsakė Deividas.
-Aha, tikrai- pritariau aš.
-Dieviška!- nudžiugo mano draugė.
Malonu buvo matyti ją visą švytinčią, nesivaržančią ir patenkintą gyvenimu. Manau, kad atvykimas į žmonių pasaulį labiausia į naudą bus jai.
-Andžela, tavo vonia ir kambarys labai nuostabūs, tačiau gal jau galėtumėm eiti apžiūrėti maniškių? Prašau.- šyptelėjusi pasiūliau.
-Och, žinoma, kokia aš savanaudė!- sunerimo mano draugė.
-Visai ne. Tu nuostabi.- patikinau ją, nes tai buvo tiesa.
Taigi išėję iš Andželos valdų atsidūrėme prie toliausiai nuo laiptų esančių mano durų. Giliai įkvėpusi jas pravėriau ir įžengiau vidun.
Viskas buvo būtent taip, kaip ir įsivaizdavau. Buvau apakus. Stovėjau idealiam savo svajonių kambario variante.
-Lėja…- kreipėsi į mane Deividas.
-Čia…aš… čia…perfect!- ištariau tai, ką galvojau.
Mano kambario sienos buvo žydros, su keistais, nuotraukoms skirtais išpjovimais. Kitame patalpos gale puikavosi didžiulis langas iki žemės. Dievinau tokius. Taip pat čia buvo milžiniška spinta. Nemanau, kad ją visą užpildysiu, nors drabužių turiu nemažai. Jau įsivaizduoju, kaip viskas atrodys, kai iškraustysim šitas kvailas dėžes…
-Vonia! Eik žiūrėt vonios!- paliepė Andžela.
-Einu einu.- sumurmėjau.
Atidariusi juodas duris pamačiau mėlynomis ir baltomis plytelėmis nusėtą vonią. Joje didelį veidrodį supo daug baltų spintelių. Šone stovėjo didelė balta vonia, o šalia jos- kriauklė. Kitoje pusėje buvo tualetas ir rankšluosčių kabykla.
Buvau apakus. Mano draugai taip pat.
-Vau, Lėja… nežinojau, kad tu… tokia… subtili.- išmekeno Deivis, o Andžela palinksėjo.- Bet man patinka- nusišypsojo jis, o Andžė dar smarkiau palinksėjo.
-Na ką, žmonės, judam ok? Iki vakaro daug darbo.- sušukau.- O mums ryt dar anksti keltis!
Iš išeinančiųjų pasigirdo dejonės.
Nubildėjau laiptais žemyn, iš vieno lagaminų išsiėmiau ausinuką, susikišau jį į ausis ir kibau į darbą.
Dėkui Dievui, savo žurnale, skirtame tik Dausų gyventojams sužinojau, kad žmonių pasaulyje mes ne tik tampame nemirtingi, bet ir miegoti galime tik tada, kai patys to norime. Nerealu!!!
Visi atskirai dirbom maždaug nuo vienuoliktos ryto, iki trečios nakties.
Baigę darbus su pasididžiavimu apžvelgėme savo naujuosius namus, o vandeniu užpylę košes, kurias pirkau dar Dausose, gavome ir pavalgyti.

_______________________________________________________________________

Nepykit, žmonės, kad taip nuobodžiai aprašiau namus, bet man reikia, kad jūs žinotumėt, kaip jie atrodo. O kad dar tiksliau juos įsivaizduotumėte, įkelsiu ir kambarių nuotraukas.

Jūsų Elly

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kelionė

Lėja
Grįžusi namo šiek tiek paslampinėjau po kambarius, paskambinau Andželai su Deiviu ir maždaug nupasakojau situaciją. Jie nebuvo labai nustebę dėl to, kad kažkas JAU sužinojo apie mūsų „mažutę išvyką”.
-Cha! Taip ir maniau, kad neiškęsi, norėdama įvaryti kokiam angelui infarktą!- juokėsi Deivis. Ir jis buvo teisus. Aš nuoširdžiai nemėgstu angelų. Nelabai suprantu kodėl. Man visada būdavo maloniau būti demonų draugijoje, bet geriausia- vienai. Angelai nuolat žiūri į mane pašaipiais ir šiek tiek baimingais žvilgsniais. Jie mano, kad negirdžiu bjaurių jų apkalbų.
Bet aš girdėjau. Juk buvau „mutantas”.
Andžela taip pat reagavo ramiai:
-Na, nieko tokio, Lėja. Mudu su Deividu jau buvome aptarę šią galimybę- sukikeno ji.
Na ir gerai. Miegoti nuėjau ramia širdimi.
Kitą dieną mokykloje jaučiausi lygiai taip pat, kaip ir visada.
Kaip ir visada mane apkalbinėjo.
Kaip ir visada, aš kariavau su mokytojais.
Kaip ir visada iš manęs tyčiojosi.
Kaip ir visada po balta megzta kepure buvau paslėpusi savo tamsius plaukus, nes ir taip sulaukiu galybės užuominų ir patyčių. O dar keisčiau matyti vieną tamsių it juodžiausia naktis plaukų savininkę tarp galybės blondinų.
Nejau jūs nenustebtumėt, išvydę juodaplaukę, su mėlyniausio vandenyno akimis?
Būtent. Kaip jau sakiau, aš- klaida.
Per priešpiečius nė nesivarginau eiti į valgyklą. Ten mes- atsilikėlės (aš ir Andžela) nesame laukiamos. Mes ten nė staliuko neturime.
Deividui demonų mokykloje atvirkščiai- jis ten populiarus. Ten prie mūsų su Andžela (ypač manęs) taip pat niekas nedrįsta nė prieiti ar pažiūrėti, lyg būčiau didžiausio maro nešiotoja, tačiau bent jau niekas nesityčioja, bet tik todėl, nes žino, kad mokyklos šūstrekui Deividui mes kaip mažosios sesutės.
Kažkada jį dėl to, kad draugauja su manimi peikė, tačiau jis vėl užkopė į viršūnę, mat yra apsigimęs blogiukas. Tačiau manęs vis vien nepralenkia.
Žinoma, „nesusipratimų” yra buvę. Kartą kažkoks išsišokėlis demonas nusprendė pavadinti mane hibridu…
Kitą dieną į mokyklą jis atėjo aptvarstyta nosimi, pamušta akimi ir su galybe mėlynių.
Pats sakė, kad laiptinėje nukrito nuo laiptų ir trenkėsi į turėklus, tačiau iš valiūkiškos Deivio šypsenos supratau, kad tikroji istorija yra visiškai kitokia.
Taip užsisvajojusi ėjau į antrojo mokyklos korpuso koridorių, kuriame susėdusios ant palangių mudvi su Andžela visada priešpiečiaujam ir dalinamės dienos nuotykiais.
Taip ir slinko mano kantraus, bet dažniausia absoliučiai, neįmanomai jaudinančio laukimo savaitės.
Kai pagaliau atėjo TA diena- lapkričio 23-oji. Mano gimtadienis. Mano septynioliktasis gimtadienis!
Mano laisvės pradžia. Mano gyvenimo pradžia!
Visiems buvo eilinis pirmadienis, tačiau man, Deividui ir Andželai tai buvo įsimintiniausia diena, mūsų dabar jau- amžinojoje egzistencijoje.
Manote, kad po tos dienos, kai į viešumą iškilo mūsų nuostabusis sumanymas, daugiau niekas apie tai neužsiminė? Kad nebuvo jokių priekaištų, šnabždesių ar skambučių tėvams?
Na, jūs klystate.
Visas šias tris savaites visi mokytojai per pamokas „netyčia” vis užsimindavo apie sunkią demonų ir angelų dalią žmonių pasaulyje, o visi angelai juokėsi iš tokios paikos idėjos.
Direktorius skambino ir mano įtėviams Sandrai ir Metui, kurie, kaip girdėjau, pasižadėjo atkalbėti mane nuo bet kokios minties apie Dausų palikimą, tačiau per šias tris savaites nė žodžiu apie tai neužsiminė. Ir jie žinojo, kad aš suprantu, jog jie tiesiog nori manęs atsikratyti, taigi šia tema pokalbio nenorėjo nė užvesti.
Deivido tėvai ant jo rėkė, baudė, skyrė namų areštus ir visaip bandė jį atkalbėti. Bet jie nesakė, kad žemėje jo laukia pavojai, skausmas ir taip toliau. Jie sakė jam, kad jis negali to padaryti, nes suterš gerą jų vardą.
Matote, Deivio įtėviai buvo demonai, o demonams labai sunku patekti į valdžią ar tuo labiau, užsitarnauti ten pagarbą, taigi jie nenorėjo prarasti savo pinigų ir vardo vien dėl, cituoju: „niekam tikusio vaikigalio”. Kaip jau sakiau- snobai.
Andželos tėvai tokie nedrąsūs, kad net neišdrįso nieko jai pasakyti. Taigi dabar jie tiesiog sėdi namuose, nenorėdami išlysti ir būti peikiami. Paranojikai.
Taigi, tą nuostabią lapkričio 23-iosios popietę, mudvi su Andže antrą kartą gyvenime, nuėjome į savo mokyklos valgyklą.
Šioje gerai žinomoje mokykloje (tokia ji yra, nes visose Dausose tėra dvi mokyklos- demonų ir angelų) buvome susitarusios susitikti su Deividu, mat senieji apleisti vartai į žmonių pasaulį yra šios mokyklos rūsyje.
Vos įėjusi į nuo kalbų net ošiančią valgyklą, pastebėjau savo draugą. Na, juk nebuvo labai sunku rasti vienintelių keturių juodaplaukių grupelę.
Cha! Taip ir maniau, kad Tomas, Lukas ir Benjaminas atlydės čia mano Deivį. Jie- geriausi jo draugai ir vieninteliai (be pačio Deivio), kurie yra prie manęs pripratę. Na, to pripratimo reikėjo tik su Tomu ir šiek tiek daugiau su Luku, tačiau dabar jie prie manęs visiškai nesivaržo. O su Benu mes sutarėm vos susipažinę. Tai buvo, kaip čia pavadinti- draugystė iš pirmo žvilgsnio ((xD))
Kai tarp staliukų nuvinguriavome prie jų, Tomas pakštelėjo man į skruostą, Lukas švelniai apglėbė, o Benas (och, tas Benas), sugriebęs mane pakėlė nuo žemės ir apsukęs apie save nuplėšė mano baltąją maskuojančią kepurę, o tada sušuko:
-Neslėpk savo tobulų demoniškų garbanų, Lėja! Juk žinai, kad jos- seksualiausia tavo dalis! Na, be kūno, žinoma- pabaigą ištarė tyliau ir pastatęs mane ant žemės plačiai nusišypsojo.
Aš šiek tiek nuraudau ir kumštelėjau jam į pašonę. Jis tik nusižvengė:
-O tu spėk, ką aš sužinojau apie žmones.- Išdidžiai tarė jis.
-Ech, tiesiog pats pasakyk- švelniai tarstelėjau.
Gal ir buvau su visais nemandagi ir grubi, tačiau su savo mylimiausiais asmenimis ir draugais elgdavausi kuo gražiausia. Man nereikėjo apsimetinėti. Aš iš tiesų širdyje nebuvau peštukė. Aš švelni ir užjaučianti. Aršumas ir akių draskymas yra mano žiauraus ir skausmingo gyvenimo pasekmės. Tai mano apsauga nuo pasaulio. Kaip sako: puolimas yra geriausia gynyba.
Bet tepasigaili likimas tų, kurie užkabins mano draugus. Kitos aušros jie nesulauks.
-Žinok, jie ten blondinus vadina kvailiais, o juodaplaukius itin intelektualiais žmonėmis!- tada, rodos, jis kai ką prisiminė.- Atleisk, Andže.
-Žmonėmis!- pakartojau prunkšteldama ir apkabinau draugę per pečius. Deividas nuožmiai žvilgtelėjo į Beną. Jam nepatiko tai, ką šis pasakė apie Andžę. Jo laimė, kad atsiprašė. Pažvelgiau į angelą, kurį laikiau apkabinusi. Ji taip spoksojo į mano galvą, kad turbūt nė negirdėjo Beno komentaro. Kas jai…
Ach, taip, juk ji dar nebuvo mačiusi mano plaukų. Kai būdavome vienos mano namuose, ji vis prašydavo nusiimti kepurę, bet aš griežtai atsisakydavau.
Vėl nuraudau ir peržvelgiau valgyklą.
Angelai laaabai lėtai kramtydami taip pat žvelgė į mano plaukus. FUCK! Jie taip pat nebuvo matę mano juodų plaukų. Shit.
Greitai suėmiau plaukus į kuodelį ir užsimaukšlinau kepurę. Andžela sukuždėjo man į ausį:
-Aš nė nežinojau, kad tu tokia graži, Lėja.
Aš tik prunkštelėjau. Žinojau tai, bet buvo keista išgirsti tokius žodžius iš svetimų lūpų. Žinoma, aš neskaičiuoju Beno, kuris beveik kas dieną mėtydavo įvairias užuominas, apie mano seksualumą.
Ir aš tikrai nebuvau negraži. Buvau gana patraukli. Netgi labai patraukli.
Esu aukšta, turiu ilgas, lieknas kojas, kurias beveik visada aptempiu mėlynais prigludusiais džinsais. Niekada nenešioju bjaurios mokyklinės uniformos. Mano liemuo lieknas, krūtinė kaip tik tinkamo dydžio. Dažnai nešioju įvairius spalvotus marškinukus ar ilgarankoves pilkas bliuskutes. Kai nebūnu su kepure (o taip būna tik duše ar miegant), mano juodos, stambios garbanos siekia liemenį.
Mano plaukai labai gražūs ir žvilgantys, tačiau jie netiko prie aplinkos, kurioje gyvenu, taigi teko užsimaukšlinti kepurę, prie kurios per tiek metų taip pripratau, kad dabar be jos jaučiuosi it nuoga.
-Tai kaip, einam? Ar jau persigalvojai?- bergždžiai bandydamas nuslėpti pyktį, sukomandavo Deividas. Žinojau, kad jis niekada nemėgo, kai kiti demonai mane girdavo, liesdavo ar iš vis į mane pažvelgdavo (kad ir kaip retai tai nutiktų). Ir taip buvo ne todėl, kad jis pavydėtų, tiesiog jis jaučia pareigą mane ginti.
Kartą jis man yra sakęs, kad elgiasi taip todėl, nes nei vienas demonas ar angelas nėra man pakankamai geras.
Och, kad jis žinotų, kaip smarkiai klysta…
Lydimi nepatenkintų angelų žvilgsnių, išėjome iš valgyklos ir nužingsniavome koridoriumi.
Atsidūrę prie plačių direktoriaus durų visi šeši, nė nesibeldę, sugužėjome vidun.
Direktorius krūptelėjo, išvydęs keturis demonus savo kabinete.
Faktas: angelai bijo demonų ir jaučia jiems pasišlykštėjimą. Pastarieji angelams jaučia tik antrąjį jausmą. Išimtis yra Andžela. Ji lyg gimusi tam, kad būtų demonų draugė, o gal tiesiog jos protelis veikia kitaip…
Na, man šiaip ar taip nesvarbu. Aš vis vien myliu ir Deividą ir Andželą. O ir pati nelabai galėčiau pasigirdi įprastumu.
-Ju…ju..jūs vi…visi ke…keliau…jat…ten?- šiaip ne taip išmikčiojo Misteris Boldas.
Deividas susierzinęs pavartė akis, taigi aš paėmiau jo ranką. Žinojau, kad tai jį ramina.
Jis pažvelgė į mane ir aš iš kart pajutau, kad nebėra piktas ar įsitempęs. Jis nusišypsojo ir lėtai linktelėjo.
Nepaleisdama draugo rankos atsakiau:
-Ne, pone direktoriau. Kaip ir suplanuota, keliaujame tik mes trys- mostelėjau laisva ranka į save, Andžę ir Deivį.- Tai Deivido draugai- pristačiau vaikinus. Jie kaip tikri velniūkščiai, visi vienu metu išsišiepė- jie atėjo jo išlydėti- užbaigiau.
-Tada…ge…gerai- nukirto direktorius ir paspaudęs šalia stovėjusio mikrofono įjungimo mygtuką, pranešė:
-Dėmesio, visi mokytojai. Prašome tuojau pat susirinkti mokyklos rūsyje.
Kiek žinau, tokia tradicija. Tik suaugusieji gali stebėti išvykimą į žmonių pasaulį. Ir dar, žinoma, tėvai ir keli žmonės, kuriuos pasirenka pats vaikas. Girdėjau, kad iš šono tai atrodo gana kraupiai. Na, man nė motais. Svarbiausia, kad atsidurčiau tenai.
Direktorius vėl mikčiodamas liepė eiti susirinkti daiktų ir ateiti į rūsį.
Mūsų trijulės daiktai buvo palikti mokykloje. Tokios taisyklės: susidedi viską ką turi į lagaminus, o tada atsiveži juos į mokyklą, kur palieki nedideliame sandėliuke.
Kiekvieno mūsų mantą sudarė po keturis milžiniškus lagaminus. Pas mane, dvejuose lagaminuose visi drabužiai, kuriuos pirkau specialiai pagal žmonių madas, trečiame visi nedideli buitiniai prietaisai, kuriuos su draugais sutarėme nuvogti iš savo namų (pas mane kavinukas, skrudintuvas, du nešiojami kompiuteriai, keptuvės ir taip toliau), o ketvirtame visi mano likę daiktai, tokie kaip nuotraukos, suvenyrai, knygos, rankinės, batai, šampūnai ir t.t.
Makiažo aš nenaudoju. Man jo nereikia. Mano blakstienos juodos, riestos ir ilgos, lūpos raudonos ir švelnios, oda balta. Aš visada atrodau taip, lyg būčiau pasidažiusi. Tokia mano prigimtis.
Taigi, visi su savo lagaminais ir plačiomis šypsenomis veiduose, atsidūrėme prie milžiniško rūsio durų, apie kurias būriavosi beveik visos mokyklos mokiniai.
Angelai, pamatę mus nutilo ir baimingai įsispoksojo.
Aš susižvalgiau su draugais, ir mes vienu metu, lyg susitarę, gūžtelėjom pečiais.
Prasibrovę pro apšalusius mokinius, atidarėme rūsio duris ir įėjome vidun. Ten susirinkę buvo visi dvidešimt mokytojų, dvi pavaduotojos ir direktorius. Taip pat su šiltomis šypsenomis kampe stovėjo Deivio draugai, o priešingame šone- visų mūsų tėvai.
Sandra su Metu atrodė itin nuobodžiaujantys, Deivio įtėviai, tiesiog įtūžę, o Andžės- susigėdę.
Priėjusi apkabinau Tomą, Luką ir Beną. Andžė su Deiviu padarė tą patį.
Į savo tėvus ar įtėvius nė neatsisukome, tiesiog atsistojome prieš direktorių, kuris stovėjo arčiausiai tvirtų, geležinių vartų.
-Paklausiu dar kartą: ar jūs tikrai to norite? Ar esat pasiruošę?- labai lėtai ir aiškiai, lyg penkiamečių paklausė Misteris Boldas.
Kadangi stovėjau viduryje, paėmiau abu savo draugus už rankų. Per mūsų kūnus lyg nuvilnijo vienas ir tas pats atsakymas:
-Taip.- ištarėm visi kartu.
-Ir jūs esate informuoti, kad ten nustosite senti ir tapsite nemirtingi?- paklausė direktorius.
-Taip- vėl visi kartu atsakėme.
-Na, tuomet, kad ir kaip to nenorėčiau- pavarčiau akis- privalau jus išleisti.
Suspaudžiau draugų rankas. Šie atsakė tuo pačiu.
-Ar gavote pinigus, kuriuos išgyvenimui jums atsiuntė Dausų ministerija?- vėl pasiteiravo Misteris Boldas.
Mes linktelėjom.
Ach, taip, pinigai. Jų, kiekvienas iš mūsų gavome po nemenką sumelę. Tai dar vienas įstatymas. Ministerija privalo apmokėti išvykstančiųjų būsimą gyvenamąją vietą ir jos įrengimą, surasti jiems mokyklas arba darbą (priklauso nuo kūno metų). Ir visa tai išvykstantieji pasirenka patys.
Mintyse praskriejo prisiminimai, kaip iš nuotraukų, lankstinukų ir visos kitos turimos informacijos, gulėdami Deivio kambaryje rinkomės sau namą, jo baldus, bei sienų ir grindų spalvas. Nuotoliniu būdu, mes absoliučiai įrengėme savo namą, kurį sudaro trys miegamieji, trys vonios, svetainė ir virtuvė. Mes išsakydavom ko norim, mums atsiųsdavo daugybę mūsų norų variantų ir mes pasirinkdavome vieną iš jų. Tada mums atsiųsdavo galutinio rezultato nuotraukas.
Taigi, kai jau būsime savo naujuosiuose namuose, mums tereiks pagal skonį išsistumdyti baldus, nes visa kita jau padaryta.
Tačiau tai dar ne viskas. Kiekvienam išvykstančiajam duodama maždaug po šitą tūkstančių pragyvenimui, tačiau už tai, jie privalo dirbti kokį nors žmogišką darbą.
Man teks ir lankyti mokyklą ir dirbti, nes kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus, aš privalau mokytis, o dirbti kokį nors darbą pasirinkau tik todėl, nes noriu gauti savo šimtą tūkstančių, kad galėčiau prisidėti prie, kaip jau nuspręsta, bendro namo išlaikymo. Ir negana to, aš gavau visus savo tėvų pinigus, kuriuos jie įkišo į šitą mokyklą, kad galėčiau joje mokytis dar dvejus metus (papildomus paėmė, matyt, tam, jei netyčia būčiau palikta antriems metams).
-Na, tuomet…-griežtas direktoriaus balsas nutraukė mano prisiminimus- Jums leidžiama išvykti į žmonių pasaulį. Visi jūsų dokumentai tvarkingi. Nuo šiol turite nuosavus namus, darbus ir mokyklą. Tai…turbūt…tai bus viskas- Jis giliai įkvėpė ir pasitraukė mums iš kelio.
Staiga blausios rūsio šviesos išsijungė, o vietoj jų kambarį nutvieskė ryškiai raudonos lempos šviesa. Pasigirdo kažkas panašaus į gaisro sirenas. Geležiniai vartai, esantys tiesiai prieš mus, pradėjo kilti.
Pajutau, kaip Andžela stipriai stipriai suspaudžia mano ranką. Pažvelgiau į ją ir šiltai nusišypsojau. Jos ranka atsileido, ji akivaizdžiai šiek tiek nurimo.
Deividas tiesiog drąsiai žvelgė priešais save.
Atrodo, praėjo amžinybė, tačiau vartai pagaliau pilnai pakilo. Kitoje jų pusėje mačiau tik tirštą pilką rūką, kuris kaip reikiant baugino.
Paleidau savo šeimos narių rankas, kad galėčiau pasiimti lagaminus.
Jie padarė tą patį.
Su lagaminų rankenomis rankose stovėjome vietoje, negalėdami pajudėti. Tada Deividas tarė:
-Mes šeima. Mes tai galim.
Šie žodžiai užpildė mano kūną narsa. Automatiškai atsitiesiau ir žengiau pirmyn. Vos pajudėjau aš, pajudėjo ir mano draugai.
Atsidūrę tirštame rūke apsižvalgėme.
Vėl pasigirdo gaisro sirena ir vartai užsidarė, palikdami mus rūke.
Buvo taip tamsu, kad negalėjau nieko matyti.
Pajutau, kaip man iš dešinės krenta Andžela ir norėjau bėgti prie jos padėti, tačiau vos smegenys davė signalą kojoms judėti, netekau sąmonės.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Vienišiaus subtilybės ir kiti nesusipratimai

Aleksas

-Nieko nebesuprantu! Gi vakar sakėt, kad išsiskyrėt!- Tokia buvo mano reakcija, kai vonioje užtikau besibučiuojančius, ką jau ten-rijančius vienas kitą, savo seserį ir Džaredą. Taigi, jis čia praleido naktį.
Tyla ir skvarbus Viktorijos žvilgsnis leido suprasti, kad šiandien privalėsiu praustis Semo vonioje.
Taip, mes buvom turtuoliukai, taip, mes turėjom tris vonias ir penkis miegamuosius, taip, Viki nurautų man galvą, jei pasinaudočiau jos vonia.
Taigi tvarkytis teko Semo vonioje. Šiandien pirmadienis. Vėl į mokyklą. Ir, taip, mes visi lankome mokyklas.
Aš, Viki ir Semo mergina- Rebeka, einame į vienuoliktą klasę, o Džaredas ir mano brolis- dvyliktą. Juk pagal išvaizdą, kaip nauji miestelio gyventojai, esame dar tik moksleiviai.
Eidamas į garažą vos neatsitrenkiau į Džaredą, kuris aiškiai norėjo nepastebėtas išsmukti lauk. Ech, nepasisekė jam, kad aš mėgstu į mokyklą išvažiuoti anksti, ar tiksliau, be tikslo klajoti po miesto gatveles.
Vampyras neramiai į mane pažiūrėjo.
-Jėzau, Džaredai, juk esi trim metais už ją vyresnis. Ji tave myli. Viską dėl tavęs padarys. Dėstyk savo taisykles!- išpyškinau draugui.
-Ech, Aleksai, kad būtų taip lengva…
-Bet tai ir yra lengva. Tu tiesiog galvoje prisikuri visokių prastų scenarijų, kurie veda tave iš proto. Viskas labai paprasta: jei ją myli- turi, jei nemyli… na, tada aš pats nurausiu tau galvą.- juokais pasakiau, nes žinojau, kokius gilius jausmus Džaredas jaučia Viktorijai.
-Aleksai, tu gi net nesi nieko mylėjęs, ir manai, kad meilė nereikalinga- prunkštelėjo draugas.
-Tai tiesa, ji nereikalinga. Pažvelk į save ir mano seserį. Vienas dėl kito einat iš proto, bet kiekvieną sekundę tiesiog fiziškai kankinatės vienas dėl kito. Kam man tai? Aš renkuosi nemylėt, o linksmintis- šelmiškai šyptelėjau.
-Tai tik įrodo, kad meilėje visiškai neturi patirties- rimtai pasakė Džaredas.- Negali tiesiog pasirinkti, ką mylėti, o ko ne. Meilė užklumpa netikėtai, kai mažiausia to tikiesi. Ir patikėk, vyruti, tokio pat nuostabaus dalyko pasaulyje nėra.
-Mhm…-sutikau. Gal jis ir teisus, bet artimiausius šimtą metų neketinu nieko įsimylėti, taigi nėra ko dėl to sukt galvos.
Džaredas įsėdo į savo automobilį ir atidaręs nuotoliniu būdu valdomas garažo duris ir vartus, nurūko tolyn.
Kurį laiką dar stovėjau garaže, mąstydamas apie ankstesnįjį pokalbį, taigi nepastebėjau, kaip į garažą įėjo mano brolis ir sesuo. Tylėdami įsėdome į automobilius ir išvažiavome.
Mokykloje, kaip visada, buvo nuobodu.
Šimtai kvailų ir nuvalkiotų paauglių minčių, nuobodžios pamokos ir nesibaigianti rutina.
Ir, taip, aš girdžiu žmonių mintis. Šią dovaną gavau tapęs vampyru. Mano laimei, girdžiu tik žmonių mintis, taigi būdamas su šeima galiu atsipalaiduoti ir galvoje girdėti tik save.
Per pietų pertrauką, kaip visada, valgykloje turėjau susitikti su šeima, taigi paspartinęs žingsnį, bet vis dar išlaikydamas žmogišką greitį, nuėjau į valgyklą. Mano akys be vargo surado mūsų nuolatinį staliuką, prie kurio sėdėjo keturi vampyrai. Žinoma, niekas iš čia esančių nežinojo, kad mes vampyrai, ar kad tokie iš viso egzistuoja.
Sėsdamas žvilgtelėjau į Viki, kuri kaip visada, sėdėjo su Džaredu, su kuriuo buvo susikabinusi rankomis. Atsisukau į Semą, ir šyptelėjau. Jis nepatenkintas susiraukė ir patraukęs ranką nuo savo merginos, o taip pat ir Džaredo sesers peties, įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė nemažą kupiūrą.
Pastebėjau smalsų Rebekos žvilgsnį ir kaip tik tuomet ji paklausė:
-Tai jau iš ko vėl lažinotės?
Matote, aš Džaredas ir Semas, esame tiesiog apsėsti lažybų, taigi lažinamės beveik iš visko, iš ko tik įmanoma lažintis.
-Na…- susigėdęs nuleido galvą Semas. Jis visuomet susikrimsdavo, kai padarydavo kažką, kad nepatinka Rebekai. Tačiau net ir žinodamas, kad taip jausis, vis tiek padarydavo.
Nusprendžiau išgelbėti brolį:
-Mes lažinomės, ar šiandien Viki su Džaredu vėl bus kartu. Aš stačiau už tai, kad bus, o Semas už tai, kad nebus. Taigi- mostelėjau į Džaredą, kuždantį Viktorijai į ausį kažką, ko manau, nė vienas pašalinis girdėti nenori.- akivaizdu, aš laimėjau.
Semas nusivaipė, o Rebeka stengėsi susiraukti, tačiau nepajėgė nuslėpti šypsenos, taigi tiesiog švelniai pažvelgė į savo brolį, kuris buvo tiesiog lipte prilipęs prie mano sesers.
-Na, ką gi, meilė yra meilė- tarė Rebeka ir atsisukusi į Semą, karštai jį pabučiavo.
Nedažnai aš tarp savo šeimos ir draugų jausdavausi vienišas, bet tai buvo vienas tų kartų.
Nužvelgęs burkuojančias poreles supratau, kad man metas būti kur nors kitur. Taigi tiesiog pakilau nuo stalo, pasiėmiau savo padėklą, ant kurio buvo krūva nė nepaliesto maisto, ir išmetęs jį į tam skirtą šiukšliadėžę, o padėklą padėjęs į vietą, nužingsniavau į chemiją.
Eidamas koridoriumi mačiau tarpusavyje besikuždančias ir į mane žvilgčiojančias merginas. Šiandien mano nuotaika nebloga, taigi pamerkiau vienai jų akį. Ji iš karto suskydo:
„O Dieve, o Dieve, o Dieve! Aleksas Wildrofas ką tik man mirktelėjo!!! Nagi, Karen, be cool, be cool! Žinoma, kad jis tau mirktelėjo. Juk tu gražiausia mergina visoje mokykloje!!! Reikia mirktelt atgal…”- galvojo ta, kuriai mirktelėjau. Jėzau, negi ji tikrai mano, kad yra gražiausia visoje mokykloje??? Na ir mintelės…
Nepamačiau jos „mirktelėjimo atgal”, nes kol ji galvojo apie savo išvaizdą, aš praėjau. Girdėjau nusivylimą jos mintyse.
Nusprendžiau pamiršti šį nesusipratimą, ir ramiai įėjau į klasę, nes skambutis jau buvo nuskambėjęs.
Taigi pamokos, kaip visada, prabėgo greitai. O aš niekaip negalėjau iš galvos išmesti rytinio pokalbio su Džaredu.
Gal man tikrai reikėtų labiau pasistengti su merginom…
Ne… Jos ir taip pačios kariasi man ant kaklo. Nė nereikia įdėti pastangų. Beto, jos tik žaidimas. Jos tuščios ir vienkartinės. Bet meilės man ir nereikia.
Man gera, tiesiog linksmintis.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Mokėti nekęsti: CHECKED

Lėja

…Aš atsiguliau ant minkštos žolės, pirštais perbraukiau kutenančius stiebelius ir giliai įkvėpusi miško kvapų…
-STAAAAIGIAAAAI KELIEEEESI!!!!!
-O! Puiku, Karolina. Ir tau labas rytelis- sarkastiškai išspjoviau tolstančiai NEmamos nugarai.
Siaubas! Šituose NEnamuose neįmanoma normaliai išsimiegot. Ar gyvent, kad jau apie tai prakalbome…
Taigi štai taip prasideda dar viena Lėjos (mano) suknista diena Dausose*…
Keturiom nubėgau į vonią, susitvarkiusi atsikandau bjauraus Meto daryto sumuštinio, kurio skonis priminė negyvos žuvies išmatas, išspjoviau jį į kriauklę ir pasičiupusi kuprinę išbėgau iš namų. Vėl vėluoju.
Į matematikos klasę įdundėjau nesibeldusi ir dar penkiolika minučių pavėlavusi. Tai tikrai nepralinksmins „panelės” (nesuprantu, kodėl ji liepia taip į ją kreiptis, juk jos veidas kerpėm apželt baigia…) Feinstrok. Ne tai, kad man rūpėtų. Niekada nebuvau pavyzdinga, gera ar bent jau patenkinama mokinė. Mokytojams, esu rakštis tam tikroje vietoje ir tai man visiškai netrukdo, ko negalėčiau pasakyti apie pačius mokytojus.
-Nagi nagi, panele Kesi, o mes jau spėjome apraudoti jūsų galimą nepasirodymą. Kelintas jis būtų per šį pusmetį?- atsirado mat, didi seklė. Neturėjau jokio noro jai aiškintis, taigi padariau taip, kaip visada- pasilinksminau.
-O, panele Feinstrok! Aš įsitikinusi, kad jūs bent kartą galėtumėte tiesiog užčiaupti srėbtuvę ir toliau ramiai vesti savo nuobodžiausią ir absurdiškiausią pamoką planetoje.- įžūliai išdrožiau. Gal ir nebuvau Einšteinas, bet viena mokėjau gerai- tai -kaip Karolina pasakytų- draskyti akis.
-Pan…
-Palaukit, aš dar nebaigiau!-nutraukiau ją, vos spėjusią išsižioti.-Negana to, kad leidžiate sau man priekaištaut dėl vėlavimo, kai pati labai puikiai suprantate, kad idiotiškos mokyklos, idiotams mokiniams pamokos turi prasidėti devintą, o ne aštuntą valandą, jūs dar drįstate man pateikti absoliučiai idiotiškus klausimus?! Gėda, senole. Gėda. - pagaliau, kaip ir kiekvieną dieną ir absoliučiai kiekvieną pamoką, išsiliejusi ant mokytojo, tapau ramesnė ir linksmesnė.
Baigusi monologą, nuėjau prie savo stalo ir numetusi daiktus ant gretimos, kaip visada, tuščios kėdės, sudribau į vietą. Niekas nenorėjo sėdėti su išsigimėle. Ir man tai netrukdė.
Mokytoja vis dar stovėjo toje pačioje vietoje išsižiojusi ir tylėjo. Praėjo gera minutė, kol ji atsipeikėjo ir savo absoliučiai nelogiškai baisiais aukštakulniais atitrepsėjo iki manęs.
Ir tada prasidėjo jos dalis. Nežmoniškas šaukimas, grūmojimai pirštu, patrepsėjimas, pagrūmojimas, ir vėl tas gorilos klyksmas… Viską buvo galima sutalpinti maždaug į tokius žodžius:
-Bla, bla, bla, neatsakinga, bla-a-a-a-a, neišauklėta, bla bla bla, išsišokėlė blah!.. - ir taip tęsėsi maždaug dešimt minučių. O kol ji ant manęs rėkė, kažko paklausdama, o tada pati atsakydama, aš įsistebeilijau pro langą. Vieninteliai jos žodžiai atkreipė mano dėmesį:
-Negi tu tokia paika, kad nesupranti, jog viso to tau reikės čia gyvenant?! Kaip tu tikiesi egzistuoti čia, be gyvenimo pamokų, kurias tau suteiks mokytojai?! Ir…
-Pala, pala, pala, pala- nutraukiau jos įnirtingą litaniją.- O kas leidžia jums manyti, kad aš ruošiuosi čia gyventi?
Mis Feinstrok, rodos, sutriko, o tada kraupiai nusijuokė:
-Na ir ką, panelyte, tu ruošiesi daryti su savo gyvenimu? Tavo vienintelis variantas yra…- ir tada ji susivokė, apie ką aš kalbu. Beveik galėjau matyti lemputę įsižiebiančią jai virš galvos. Jos ir taip atgrasų veidą apėmė siaubas.
-Tu juokauji, ar ne?! Pasakyk man, kad juokauji, tučtuojau!- pradėjo mane purtyti.
Išsilaisvinusi iš jos gniaužtų prakalbau:
-Och, ir kaip čia taip išėjo, kad jūs nuo antros klasės mokėt mus nemeluoti, tai dabar aš ir esu priversta pasakyti tiesą- apsimestinai liūdnai gūžtelėjau pečiais, o mano akys sužibo, prisiminus, dėl ko išvis kenčiu šitas nesąmones, kai jau moku viską geriau nei šita garbingai apkerpėjus ponia ir mokiniai, kartu sudėjus. Taip, tai tiesa, ir aš nė kiek neperdedu. Mano pažymiai puikūs, gal todėl, kad būdama klaida, esu ir itin intelektuali. Kalbėti pradėjau vos sulaukusi savo aštuntojo mėnesio, o skaityti ir skaičiuoti lygiai metų. Taigi suprantama, mano protas ir toliau pernelyg sparčiai progresavo.- Sulaukusi septyniolikos, aš TIKRAI ketinu iškeliauti į žmonių pasaulį. Jūs neapsirikote.- Plačiai nusišypsojau, parodydama dantis.
Ir taip vos kelis kartus sukrizenanti klasė, dabar nuščiuvo. Beveik girdėjau svirplius. Iš tokios minties sukikenai. Maždaug dešimt sekundžių visi spoksojo į mane išsižioję, o tada taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo tyla, visi puolė nepatenkintai kuždėtis. Kai kurie angelai išreiškė siaubą, kai kurie nepasitenkinimą, dar vieni ironiškai kikeno, manydami, kad net tokia maištininkė kaip aš neišdrįsčiau iškeliauti į „skausmo ir kančių pilną, bjaurių padarų- žmonių kupiną, pasaulį”.
Daugumos kuždesių negirdėjau, nes vėl panirau į, dabar jau nuolatinėmis tapusias, svajones. Svajones, apie žmonių pasaulį, kuriame greičiausia nesutikčiau nei angelų nei demonų, pasaulį, kuriame niekas nežinotų, kokia baisi ir neįmanoma klaida esu. Pasaulį, kuriame galėčiau būti savimi, o ne rinktis tarp dviejų rūšių, kurios abi mane smerkia ir nepriima…
Mano malonias mintis nutraukė Mis Feinstrok, kuri sugriebusi mane ištempė iš suolo ir išvedė iš klasės. Atsidūrus už durų, ji- kaip ne keista- švelniai pažvelgė į mane. Jos akyse mačiau begalinį gailestį, kuris iškart mane labai suerzino. Kaip ji gali jausti man gailestį?! Mano svajonės pildosi! Iki didžiausio troškimo išsipildymo man liko tik trys savaitės! Taip, tik trys savaitės iki mano septynioliktojo gimtadienio.
Mokytoja, vis dar laikydama mane už rankos, pradėjo vesti koridoriumi. Šį kelią gerai pažinojau, vien per šiuos pirmus tris mokslo metų mėnesius spėjau čia apsilankyti su kiekvienu mokytoju po kelis kartus. Jei ne mano mama, kuri vos man gimus pervedė šiai mokyklai pinigus dėl mano mokymo (o tų pinigų buvo tikrai nemažai), tikriausia jau senų senovėj būčiau buvus pašalinta. Bet… ta „mažutė” pinigų sumelė garantuoja man mokymą iki pilnametystės (pagal Dausų įstatymus, iki aštuoniolikos, tačiau sulaukęs 17 angelas/demonas pagal įstatymą jau gali priiminėti tokius sprendimus, kaip keliavimas į žmonių pasaulį).
Priėjusi plačias duris, ant kurių buvo parašyta: „Direktorius. Mr. Boldas” (likimo ironija- tas vyrukas absoliučiai plikas!), Mis Feinstrok tyliai pasibeldė ir sulaukusi pakvietimo užeiti, įėjo į kabinetą, mane tempdama iš paskos.
Tik įėjusi, dribau į nuo durų arčiausiai stovėjusią kėdę. Ji buvo mano nuolatinė vieta, mat čia praleisdavau pusę savo laisvalaikio.
Mano matematikos mokytoja persimetė su direktoriumi keliais žodžiais, o tada labai rimtu veidu tarė:
-Žinau, kad ši mergaitė ne aukselis, prisikuria visokių nesąmonių ir nuolat ginčijasi su mokytojais. Bet, pone Boldai, turite ir mane suprasti. Nėra ji mano mėgstamiausia mokinė, tačiau jokiam angelui, ar kad ir kas ji bebūtų…- štai, ši vieta mane labiausia užknisa. Aš netinku nei vienai kategorijai. Nesu nei angelas nei demonas. Aš abu. Aš nei ienas. Aš- klaida.-…tokios ateities nelinkėčiau, taigi…
-Mis Feinstrok, būkite gera, eikit prie reikalo.- nutraukė ją direktorius.
Mokytoja giliai įkvėpė ir išpyškino:
-Lėja prisipažino, kad ketina išvykti į žmonių pasaulį.
Direktoriaus apatinė lūpa šiek tiek atvipo, tačiau mina liko beveik tokia pati. Tai mane gerokai nustebino. Jau buvau pripratusi, kad išgirdę šį teiginį, dausiečiai puola į isteriją. Atrodo, neutralų direktoriaus veidą pastebėjau ne aš viena.
-Pone direktoriau?… Mes privalome jai išaiškinti, koks pragaras jos ten lauktų. Pone Boldai…- Mis Feinstrok nutilo, kai direktorius sujudėjo, nužvelgė mane, o tada atsisuko į mano mokytoja.
-Ką galiu pasakyti… Man tai nebuvo didelė staigmena. Iš tokios išsišokėlės, kaip panelė Kesi, visko galima tikėtis. Bet, Lėja,- O, puiku, dabar jis kreipiasi į mane- kad ir kaip „kietai”, manai, elgiesi, negali taip rizikuoti savo gerove. Nejau nesupranti, koks skausmas ir kančios tavęs ten laukia?
Na dabar, tai jau susinervinau. Nors, šeip aš niekada nebūnu geros nuotaikos. Niekada.
-Su visa derama pagarba, misteri Boldai, ar jūs esate buvęs žmonių pasaulyje?
Direktorius, rodos, sutriko:
-Na… ne, nesu… bet…
-Taigi,- nutraukiau jį- aiškindamas man apie mano gyvenimą ir jo ateitį, turėtumėt labiau pasidomėti žmonių pasauliu. Pavyzdžiui aš, laisvai galiu vardyti papunkčiui, kodėl noriu iš čia iškeliauti, ir kodėl žmonių pasaulyje man bus geriau.
-Tai pasakyk man, Lėja, bent vieną pakankamai svarią priežastį.- Atrodo, jis buvo patenkintas savimi, kad uždavė man tokį klausimą. Kol kas tegul džiaugiasi. Užsičiaups, kai įvardysiu pagrindinę priežastį. So, here we go:
-Aš čia nepritampu. Nesu nei demonas, nei angelas, velniai žino, kas aš. Gal aš ateivis…- Tai buvo jautriausia tema visose Dausose, taigi privertė jį užsičiaupti, pasinaudojusi proga variau toliau- Pripažinkite, nebuvau išsiųsta į demonų mokyklą tik todėl, nes mano mama sumokėjo didžiulius pinigus, kad čia mokyčiausi. Hm… pagalvokime, kas dar… a, galbūt tai, kad visi mano, jog nužudžiau savo tėvą?-Kas yra tiesa, tačiau tai įvyko netyčia, ir dabar aš tikrai nesuruošiu dalintis savo istorijomis, kaip atradau savo galias.- A, ir dar tai, kad išvedžiau iš proto savo mamą.- Kas taipogi yra tiesa, tačiau čia dar viena, mano dar vienos galios atradimo istorija.
Na, tai bent jau atėmė direktoriui ir Mis Feinstrok žadą. Pats laikas.
Misteris Boldas atsipeikėjo pirmasis, ir, kaip supratau iš jo išraiškos, nusprendė keisti taktiką.
Aš buvau teisi.
-Na gerai, sakykime, kad tavo priežastys yra pakankamai svarios, nors taip ir nėra,- jo, taip ir patikėjau.- Taigi, ką ketini ten veikti? Tiesiog viena slampinėsi po gatves? Angelų ten nerasi. Na, gal kelis demonus, tačiau jie tikrai nenorės smagiai su tavimi pasišnekučiuoti prie arbatėlės. O savo mokinių įkalbinėti į tokią beprotybę, aš tau tikrai neleisiu!- Griežtai užbaigė jis.
-Tai kad man nieko įkalbinėti nereikia. Aš JAU su kai kuo susitarusi, kad keliaus kartu su manimi. Ir tai jie pasirinko laisva valia.- Ryžtingai tariau ir nusišypsojau.
Tai visiškai pribloškė angelus, esančius plačiame kabinete.
-Gal galėtum pasakyti, kas tie „laimingieji”, keliaujantys su tavimi ieškoti nuotykių?- Vos tvardydamasis paklausė direktorius.
-Na, tai Deividas. Jis demonas, taigi greičiausia jo nežinosite. Ir Andžela. Ji mokosi čią. Vienuoliktokė, kaip ir aš. Jai ir Deividui jau yra septyniolika, tačiau jie laukia, kol man tiek sueis, kad galėtumėm keliauti kartu.
Siaubas! Vos neprisimyžau į kelnes nuo tvardomo juoko, stebėdama mokytojos ir direktoriaus minas! Matote, Dausose dar nebuvo taip, kad išvyktų trys vaikai. Per visą istoriją, pavieniui yra išvykę du demonai. PER VISĄ ISTORIJĄ. O čia, staiga vienu metu išvyksta trys gyventojai. Demonas, tai dar nieko, bet ANGELAS! Na, ir dar žinoma, neaiškios kilmės klaida, kuri išvis neturėtų egzistuoti, tačiau tai nėra labai svarbu.
-Chm… Taip… Gali eiti, Lėja…Chm…- užsikirtinėjo direktorius.
Taigi aš tyliai atsistojau ir išeidama uždariau duris, spėjusi išgirsti kažką panašaus į: „turime ką nors dėl to daryti”.
Nusprendžiau eiti namo. Reikės nepamiršti dėl situacijos įspėti draugus.
Matote, tokiai išsigimėlei kaip aš draugų turėti neįmanoma, todėl aš labai branginu ir vertinu savo vienintelius du draugus, kuriuos myliu labiausiai pasaulyje.
Deividui jau 31, tačiau jis dar vis eina į mokyklą, kas nėra neįprasta tarp demonų. Jis gana protingas, tačiau nieko nedaro iš principo. Mokykla jį absoliučiai užkniso, taigi jis nori keliauti į žmonių pasaulį, kur galėtų tiesiog ramiai dirbti kokį nors darbelį. Šeimos neturi. Visi mirę. Jis įvaikintas, siaubingai nekenčia savo įtėvių, kurie yra tikri snobai. O jis pats man kaip didysis brolis. Toks aukštas ir grėsmingas, tikras demonas. Ir tai komplimentas.
Andželai 25, ji taip pat eina į mokyklą, kas angelams yra tiesiog tragedija, mat jie yra pasipūtę savimylos, kurie mano, kad aštuoniolikos, visi PRIVALO baigti mokyklą. Be išimčių.
Andžė nėra peštukė ar maištininkė. Atvirkščiai- ji labai rami, per pamokas visada klauso mokytojo aiškinimų. Tačiau ji tikra kvailutė. Tiesiogine to žodžio prasme. Ji nesimoko, bet ir šeip, nemanau, kad jai kas nors pavyktų. Ji tikrai labai naivi, todėl dauguma demonų ar net angelų ja naudojasi. Čia įsiterpiu aš. Aš jai kaip mama. Ir tokia buvau dar nuo savo pirmųjų dienų mokykloje. Nors išvaizda ji už mane vyresnė aštuoniais metais, protu atsilieka maždaug penkiais. Tiesą sakant, jai visiškai nesvarbu, ar likti Dausose, ar keliauti į žmonių pasaulį. Jai svarbiausia- likti su manimi. O man tai tinka. Aš ja rūpinuosi, ir tai darysiu visada. Nežinau, kaip ji be manęs išgyventų. Andžela irgi įvaikinta, jos tėvai visai mieli, taikūs žmonės, tačiau jie visiškai nemoka tinkamai elgtis su savo įdukra. Andžė drovi ir trapi, labai nedrąsi ir lengvai pažeidžiama. Jai nepakeliui su identiškais įtėviais, kurie nemoka nė patys savimi pasirūpinti.
Aš, Deivis ir Andžela, esame šeima. Vienas be kito gyventi nemokėtume. Būtent todėl, visą amžinybę, planuojame remti ir palaikyti vienas kitą. Juk taip ir elgiasi šeima.
O kodėl paminėjau žodį amžinybė? Ogi dėl labai paprastos priežasties: Dausose angelai ir demonai gyvena kaip žmonės, žmonių pasaulyje- auga, pasensta, miršta. Tačiau nukeliavę į žmonių pasaulį, lieka tokio pat amžiaus. Įšąla savo kūne ir tampa nemirtingi.
Žinoma, nepaminėjau svarbiausio- žmonių pasaulyje egzistuoja vampyrai. Jų nėra daug, vargei sutiksi bent vieną, tačiau jų yra. Ir gal aš ir nesu labai didelė taisyklių paisytoja, tačiau viena išmokau: vampyrai yra blogis. Jie mirtis ir skausmas. Jų mes turime saugotis.

________________________________________________________________________

*Dausos- neutrali visata, kurioje gyvena angelai ir demonai. Ji funkcionuoja kaip žmonių pasaulis, viskas vyksta taip pat, kaip žmonių pasaulyje, tačiau jis sutvertas tik angelams ir demonams.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Pagrindiniai veikėjai ir jų aprašymas:

Aleksandras (Aleksas) - vampyras, kūnui-17 metų, 327 vampyriškieji metai.
Išvaizda: šviesūs plaukai, juodai rudos akys (būdinga visiems vampyrams), balta kieta oda (būdinga visiems vampyrams), taisyklingas veidas, raumeningas kūnas, nerealus gražuoliukas.
Ūgis- 1m 82 cm.
Galia- geba skaityti ŽMONIŲ mintis ((žinau, žinau- nuvalkiota. Bet šitai labai puikiai tinka mano istorijai)).
Lėja- angelas/demonas, kūnui- 17 metų, Dausų metų tiek pat.
Išvaizda- liemenį siekiantys juodi garbanoti plaukai (būdinga demonams), sodriai mėlynos akys (būdinga angelams), lieknas, grakštus kūnas, lengvai nubalusi oda, itin seksuali būtybė.
Ūgis- 1m 77cm.
Galios- žmonių protų valdymas, “mirtinas prisilietimas” (smarkiai sustiprinta demonams būdinga galia), geba gydyti žmones (būdinga angelams).

Deividas- geras Lėjos draugas, apsimetantis jos dėde. Demonas, kūnui- 31, Dausų metų tiek pat.
Išvaizda- trumpi tamsūs plaukai (būdinga demonams), juodos akys (būdinga demonams), raumeningas tvirtas kūnas, lengvai nubalusi oda, atrodo gan grėsmingas.
Ūgis- 1m. 90 cm.
Galia- norimam asmeniui gali sukelti fizinį skausmą (būdinga demonams).
Andžela- geriausia Lėjos draugė, apsimetanti jos teta. Angelas, kūnui 25, Dausų metų tiek pat.
Išvaizda- pečius siekiantys ryškiai geltoni garbanoti plaukai (būdinga angelams), mėlynos akys (būdinga angelams), lieknas kūnas, lengvai nubalusi oda, atrodo gana taiki ir lengvabūdė.
Ūgis- 1m. 69 cm.
Galia- geba gydyti žmones. ((neapsirikit, ne prikelti iš numirusių)) (būdinga angelams).
Viktorija- tikra Alekso sesuo. Vampyrė, kūnui- 17 metų, 327 vampyriškieji metai.
Išvaizda- šviesūs, ilgi, tiesūs plaukai, juodai rudos akys (būdinga visiems vampyrams), balta kieta oda (bvv- būdinga visiems vampyrams), lieknas kūnas, nuostabaus grožio vilioklė, deja, užimta, o į tai žiūri gan rimtai.
Ūgis- 1m 78 cm.
Samuelis (Semas)- netikras Alekso brolis ir geriausias draugas. Vampyras, kūnui- 18 metų, 342 vampyriškieji metai.
Išvaizda- rudi, banguoti plaukai, juodai rudos akys (bvv), balta kieta oda (bvv), raumeningas, stambus kūnas, atrodo aristokratiškas ir neapsakomai išdidus.
Ūgis- 1m 80 cm.
Galia- jam paklūsta vėjas.
Džaredas- Viktorijos vaikinas, geras Semo ir Alekso draugas. Vampyras, kūnui- 18 metų, 330 vampyriškųjų metų.
Išvaizda- tamsūs plaukai, juodai rudos akys (bvv), balta kieta oda (bvv), neraumeningas, bet stiprus kūnas, gan paprastas, linksmas vampyriūkštis.
Ūgis- 1m 80 cm.
Rebeka- Semo mergina, Džaredo tikra sesuo ir geriausia Viki draugė draugiškai sutarianti ir su Aleksu. Vampyrė, kūnui- 17 metų, 329 vampyriškieji metai.
Išvaizda- tamsūs plaukai, juodai rusvos akys (bvv), balta kieta oda (bvv), lieknas kūnas, gana rami ir švelni mergina.
Ūgis- 1m 77 cm.
Galia- jaučia, kada žmogus ar vampyras meluoja arba sako tiesą.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »