BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gruodis 2011 archyvas

Netikėtas susitikimas

Lėja
Iš mokyklos namo važiavau virdama savo įniršyje. Iš vis, kas čia darosi?! Ką, man nuotykių ne gana?! Neužtenka to, kad esu iš kito laikmečio?! Kad esu neaiškios kilmės padaras?!
Būtinai dar turėjau susidurti su vampyrais.
Ir būtinai su GRAŽIAIS vampyrais? Kurie mane TRAUKIA? Ir būtinai toks arogantiškas kvailys, kaip Aleksas Wildrofas.
Shit!
Įvažiavusi į garažą, iškart užfiksavau du automobilius. Keista… Andžė su Deiviu dar neturėjo būti grįžę…
Išjungiau variklį ir įėjau į pastatą. Atsidūrusi koridoriuje pakreipiau galvą, kad išgirsčiau ir nustatyčiau draugų buvimo vietą.
Garsų vedama, pradėjau eiti virtuvės link. Jau koridoriuje, ore tvyrojo degėsių ir kažkokių bjaurių pipirų kvapas. Įžengusi į kambarį išvydau prie dujinės ir šaldytuvo besisukiojančius kambariokus.
Jie gamina.
Tai nieko gero nežada.
Kaip galėdama garsiau (virtuvėje nuo svylančių produktų ir besitaškančio karšto aliejaus, buvo žiauriai triukšminga) atsikrenkščiau.
Deivis buvo labai susitelkęs į šaldytuvo teršimą, taigi dėmesio sulaukiau tik iš Andželos:
-O! Lėja! Jau grįžai! Kaip gerai. Trupučiuką mums padėsi, ok? Mes norėjom padaryti tau staigmeną, ir pagaminti kažką skanaus, mat vakar tau buvo sunki diena, bet… na, juk žinai, kaip mums sekasi gaminti… Tai gal gali šiek tiek padėti? Tik prižvelk, ar viską gerai…
-NE!- ją nutraukė piktas demono balsas.- Pagalbos mums nereikia. Puikiai tvarkomės ir taip. Tu eik, pažiūrėk televizorių ar paklausyk muzikos, nesvarbu. Mes viską padarysim!
Oj, ne. Jie nepadarys. Visi trys puikiai žinojome, kad gaminti sugebu tik aš. Tai buvo mano darbas- ruošti mūsų nedidukei šeimai maistą. Kartą, tris valandas bandžiau išmokinti draugus gaminti. Beprasmiška. Iš troškinio išėjo keistai papilkėjęs skystis, o iš padažo- kažkas panašaus į išvemtas karvelio išmatas.
Tad kai „kulinarai” nusisuko, aš greitai pribėgau prie kažkokio puodo, kaistančio ant viryklės ir nuėmiau jo dangtį.
Aiktelėjau.
Viduje buvo spagečiai. Bet ne tai mane pribloškė. Jie virė aliejuje.
-Ką jūs padarėt?!- sušukau, besdama pirštu į puodą, pilną aliejaus.
-Sakiau neliest!- atsigręžė Deivis.- Negi nematai, makaronus verdam.
-Gi makaronus reik virt vandenį, o ne aliejuj, Einšteinai jūs!
Sušukau, ir puoliau išjunginėti dujų ir pilti puodo turinio į kriauklę. Aliejus sušnypštė ir pradėjo garuoti.
Visi trys liūdnai stebėjom, kaip maistas eina šuniui ant uodegos.
-Iš kur aš galėjau žinot?- tyliai paklausė Deivis.- Tu vis sakai, aliejaus šen, aliejaus ten. Ką čia suprasi?
-Aš sakiau, kad LAŠELĮ aliejaus reikia įpilt ką nors kepinant keptuvėj!- susiraukiau.
-Tai aš kepinau makaronus!- prieštaravo jis.- Tik pagalvojau, kad nė velnio jie neiškeps, jei aliejus pilnai neapsemia. Bet kad jie, rupūžės, iškilo į paviršių…- jau tyliau pridėjo.
-Dėl Dievo, žmogau, makaronai VERDAMI, o ne kepami!- sustugau, bet vos galėjau sulaikyti juoką.
-Na, gerai gerai.- pertraukė mus Andžela.- Vakarienei galėsime valgyti mėsos kukulius, kuriuos kepiau aš!- išdidžiai tarė.
-Parodyk.- nepatikliai liepiau.
Ji pavartė akis, tačiau mostelėjo į šalia puodo stovėjusią keptuvę. Pasvirau virš dubens kaip tik tuo metu, kai angelas nuėmė dangtį. Aštrūs garai apgaubė mano veidą. Pradėjo graužti akis. Tai štai iš kur tas bjaurus pipirų kvapas.
Atsitraukusi paklausiau:
-Kiek ir kokių dėjai prieskonių?
-Tik pipirų, nes kažkada sakei, kad jie labai pagardina mėsą.- sulaukiau atsakymo.
Tik linktelėjau:
-Kiek dėjai?
-Stiklinę.
Oh, GOD!
Man akys išvirto ant kaktos, tačiau niekas to nė nepastebėjo. Taigi nusprendžiau gan bjauriai pajuokauti.
Susikaupusi vėl linktelėjau ir tariau:
-Jie jau kiek apdegę. Galima išimti.
Andžė visa laiminga ir pasitikinti savimi, išėmė mėsą ir sudėjo į lėkštę. Šakute pasmeigė vieną iš kukulių ir kiek papūtusi, įsidėjo burnon.
Tai buvo didžiausia klaida jos gyvenime. O mano draugė protu nepasižymėjo.
Mudu su Deiviu stebėjom, kaip angelui iššoka akys, kaip ji bėga prie kriauklės, spjauna mėsą lauk ir apžiojusi kraną, šaltu vandeniu bando numalšinti siaubingą aštrumą.
Nesusilaikiau. Pradėjau žvengt. Greitai prie manęs prisidėjo ir Deivis. Tai atkreipė jau kiek apsiraminusios Andžės dėmesį. Ji čiupo pirmą pasitaikiusį rankšluostį ir pradėjo sparčiai artėti link mūsų. Mudu su Deividu nieko nelaukę, sprukom.
Taip, draugės genami, prabėgiojom maždaug pusvalandį. Vėliau „gaudynės” išsivystė į pagalvių karą, ir galų gale teko nurimti, nes visi buvom siaubingai pavargę.
Žinojau, kad dabar kaip tik tinkamas laikas pasipasakoti apie susidūrimą su vampyrais. Taigi taip ir padariau.
Baigus istoriją, mano draugų žandikauliai taškėsi po žemę. Tada apturėjom vieną didžiausių diskusijų, kad turėčiau mesti mokyklą. Aš laimėjau. Jeigu dabar pabėgčiau, atrodyčiau kaip paskutinė bailė, o tokia niekada nebuvau ir nesiruošiu būti. Ir dar po to, kaip šiandien pastačiau juos į vietą… Tai buvo viena akimirkų, dėl kurių aš gyvenu.
Taip pat prižadėjau daugiau su jais nekontaktuoti. Iš vis. Tai tikrai nebus sunku. Nepaisant trikdančių jausmų, vos Aleksui Wildrofui atsidūrus šalia manęs.

__________________________________________________________________________________________________
Ryte nubudau žvali, su šypsena veide. Juk esu ten, kur atsidurti svajojau visada.
Bet tada apniuko mintys apie vampyrus. Išvijau jas iš savo smegeninės, prieš tai uždėjus ant kiekvienos po lentelę „nepageidaujami svečiai”. Tačiau nuotaika buvo jau sugadinta.
Spintoje iškuitusi mėlynus aptemptus džinsus, žydrą bliuskutę, plonutį juodą megztuką ir naują, spalvotą kepurę, susitvarkiau, paskubomis pavalgiau ir įsėdusi į mašiną nuvairavau gatve. Iki mokyklos dar buvo likę nemažai laiko, tačiau aš norėjau patyrinėti miestelį.
Važiavau labai nedideliu miesto centru. Jį sudarė vos kelios paprasčiausios drabužių parduotuvės, dvi kavinės ir biblioteka. Staiga pastebėjau nediduką ledų kioskelį. Diena buvo kaip visad apsiniaukusi, taigi nusprendžiau, kad ledų porcija tikrai galėtų ją praskaidrinti.
Automobilį pasistačiau šiek tiek šonėliau spalvoto kioskelio, ir išlipusi nužingsniavau prie langelio. Mano laimei, jie pardavinėjo mano mėgstamiausius ledus su vyšniomis ir obuoliais. Jie man priminė vaikystę. Dar tada, kai buvau visai mažutė, kai mano plaukai buvo šviesūs, kai nebuvau atradusi savo galių, kai tėtė buvo gyvas, o mama pilno proto…
Apsisukau ant kulno, su ledais rankoje, ir iš pradžių nė nesupratau, kad gatvė nebe tuščia. Prie šaligatvio stovėjo juodas, blizgantis eržilas. Jei tiksliau, tai automobilis. Nebuvau gudri automobiliuose, taigi net neįsivaizdavau, kokia šio gražuolio markė.
Susižavėjusi tyrinėjau automobilį. Kaip galėjau neišgirsti jo atvažiuojant? Greičiausia buvau per daug pasinėrusi į prisiminimus.
Staiga mano akys užfiksavo gražuolio vairuotoją. Šis taip pat buvo tikras gražuoliukas.
Fufufufu, Lėja. Štiš, tokios mintys iš galvos! Štiš! Šiū! Von!
Aleksas žvelgė į mane išmetęs kreivą šypsenėlę. Kilstelėjau antakį.
-Rytinis pasivažinėjimas?- paklausė.
-Koks tavo reikalas?- atkirtau.
-Na, jau. Nereikia lieti savo amžino pykčio ant manęs.- atrodo, jis kuo toliau, tuo labiau savimi pasitikėjo.
-Tiesą sakant, mano nuotaika buvo gana gera, iki tol, kol nepasirodei tu.
Jis tik šyptelėjo, kas mane be proto suerzino:
-O, aš nė nežinojau, kad tu kada nors būni geros nuotaikos.
-Būnu, tik ne tada, kai tu šalia.
Džiaugiausi savo talentu skubiai atkirsti žmonėms. Jis dažnai praversdavo.
-Nagi, Lėja. Aš nesu tavo priešas.
-Oj, ne.- prunkštelėjau.- Jūs tik išžudėt mano rūšį.
Jis piktai sugriežė dantimis:
-Ne mes, o mūsų protėviai. Atsibusk, Lėja. Tada aš nė nebuvau gimęs.
Dabar jau aš griežiau dantimis:
-Tai neturi jokios reikšmės. Ir iš vis, ko čia mane persekioji? Nori į galvą, ar ką?
Fuck. Paklausiau kaip kokia dešimtmetė.
Kaip ir tikėjausi, Aleksas nusijuokė:
-O taip, norėčiau pamatyti tą vaizdą, kai tu,- mostelėjo ranka į mane.- Duodi į galvą MAN.
Nuliejau jį savo firminiu žudančiu žvilgsniu. Galėjo bent jau apsimesti, kad išsigando, bet jis tik ramiai tęsė toliau:
-Ir aš visada ryte važinėju po miestą.
-Na, tau teks atprasti.- šaltai šyptelėjau.- Nes dabar tai darysiu aš.
Vampyras pakėlė antakius:
-Negi nežinai to posakio- kas pirmesnis, tas gudresnis. Taigi tau teks pratintis, važinėsim arba abu, arba aš vienas.
Nespėjau savęs sulaikyti, kai vaikiškai iškišau liežuvį. Nežinau, ar man pasirodė, ar akimirkai Alekso žvilgsnis nuslydo iki mano lūpų. Kai pakėlė akis, jis atrodė kažkaip…lyg…grožėdamasis (?).
Tačiau greitai susizgribo, ir vėl pašaipiai tarė:
-Matau, kepurių turi ne vieną.
-Matau, smegenų turi nulį.- pasakiau visiškai ne į tvorą, ir mes abu tai žinojom.
Stebėjau, kaip Aleksas atsidarė savo dureles ir išlipęs lauk, lyg ką svarstydamas, atsirėmė į mašiną. Keletą sekundžių pasibadėme žvilgsniais.
Staiga, man nė nespėjus susivokti, jis atsidūrė taip arti manęs, kad mūsų kūnai lietėsi (na, techniškai, tai mudu abu buvome su striukėmis). Mane lyg elektra nutrenkė, ir aš sudrebėjau. Sau ant veido jutau jo šaltą, ir kažkokį trūkčiojantį alsavimą.
Niekaip neįstengiau sujudėti, taigi kai jis pakėlė ranką ir nutraukė mano kepurę, nesugebėjau pasipriešinti. Tada jis vėl šyptelėjo ta velniokiška šypsena ir žengė nediduką žingsnį atgal.
To pakako, kad atsipeikėčiau.
-Ką čia išdarinėji?!- užstaugiau, ir net pati išsigandau, kaip garsiai.
Jau ketinau vožti vampyrui, bet jis jau buvo savo mašinoje. Skubiai užvedė variklį ir nurūko gatve.
Šūdas!!!
Trečia diena, o aš jau du kart kontaktavau su vampyrais, buvau paveikta įtampos kupino Alekso artumo, ir dar jis nujojo jau antrą mano kepurę!
Baisu! Jeigu taip ir toliau- nusižudysiu!

__________________________________________________________________________________________________

Nuoširdus sorry, kad, kaip žadėjau, neįkėliau savaitgalį. Tiesiog, bežadėdama, buvau visai pamiršus, šventes. Ir jos užgriuvo netikėtai. Tik šiandien radau laiko prisėst prie kompiuterio. Beje, su Kalėdom visus :)*

elly

Rodyk draugams

Comments Komentavo 9 »

Padaras, arba, kas valdo situaciją?

Lėja

SIAUBAS!
Dar niekada nebuvo taip sunku tiesiog praeiti pro ką nors! Nagi, Lėja, nejau visai išskydai?! Susiimk, po velnių! Juk tai vampyrai! Blogiausia, ką galėjai sutikti!
Kad ir kaip save įtikinėjau, kad esu geresnė už juos (kad ir kas aš bebūčiau), praeidama vis vien sudrebėjau. Jaučiau, kaip jų akys ryte rija mane. Ar tiksliau- mano plaukus. Kad jūs jais paspringtumėt, kraujasiurbiai! Tačiau vienas iš vampyrų nužiūrinėjo mane VISĄ vienu metu. Ar tai iš vis įmanoma?
Papurčiau galvą, bandydama išmesti tokias absurdiškas mintis.
Įsiliejusi į vaikų minią, pajutau beveik jų visų žvilgsnius, sutelktus ties manimi. Buvau šviežiena. Graži šviežiena. Kaip naujas, tviskantis eksponatas, apdulkėjusiame muziejuje.
Staiga prie manęs prisistatė kažkoks vaikinukas, ir atkišęs ranką tarė:
-Džimas, malonu.
Džyyy… ar juos apsėdo mano gaurai?
Kreivai pažiūrėjau į tą Džimą ir apsisukusi ant kulno, nupėdinau tolyn.
Teko sustoti, nes kelią pastojo vienuoliktokas, su kuriuo turiu matematiką.
-Sveikutė! Girdėjau, tu naujokė. Gal nori, kad viską čia aprodyčiau?
Nesusilaikiau- nusijuokiau ir nuėjau šalin. Jau ilgiuosi savo kepurės. Kur, po galais, galėjau ją pamesti? Juk pakabinau ant kėdės atlošo… Garantuoju, jeigu dabar būčiau su ja, niekas nekibtų. Nors gal… gandai sklinda greitai. Ypač mokyklose.
Na ką, dabar aš „populiari”. Sukikenau nuo minties, kad šitiek merginų trokšta atsidurti viršūnėje, o man į tai visiškai nusispjaut. Vis vien gyvensiu savo gyvenimą, būsiu tokia pati. Dėjau ant visų, kaip visada.
Niekada nebuvau baidyklė. Atrodau normaliai, rengiuosi normaliai. Mano išvaizda gana įprastinė Dausose. Tačiau žemėje, tai atrodo išskirtinai. Juk žmonės- žemesnė rasė.
Pastebėjau link manęs einantį dar vieną vaikinuką, kurio nepažinojau, ir visai netroškau susipažinti, taigi pradėjau greitai bėgti priešinga kryptimi. Nesulaikiau juoko, pastebėjusi jo išraišką, bet greitai buvau priversta atsikratyti geros nuotaikos, mat pamačiau Dafnę. Jos žvilgsnis buvo kupinas pagiežos, tačiau ir kažkoks susikaupęs- lyg galvoje ji spręstų kokį sunkų matematinį uždavinį. Bandžiau nekreipti dėmesio ir žingsniavau toliau.
Bijojau susidurti su kokiu „bendrauti mėgstančiu” vaikinuku, todėl mano žingsniai buvo dideli ir spartūs.
Taip skubėdama, atsitrenkiau į kažką kieto. Pakėlusi galvą supratau, kad tai vaikinas.
Markas.
Per šias dvi dienas, iš paskalų sužinojau, kad Markas- populiarusis mokyklos Kazanova. Žaidėjas. Kiekviena mokykla turi tokį. Jis yra turėjęs kiekvieną mokyklos merginą, ir visos jos krenta jam po kojomis. Na žinoma, Markas išvaizdus: banguoti, želė sutepti blondiniški plaukai, mėlynos akys, putlios lūpos, raumeningas kūnas. Jis mokyklos žvaigždė. Visada geidžiamas ir visada gražus. Jį pralenkė tik vienas asmuo. Tiksliau- numirėlis ((the walking dead :D)). Vampyras. Kiek girdėjau- Aleksas Wildrofas. Vaikinas rudais plaukais. Jo draugystės su mergina limitas buvo trys dienos. Jis norėjo išbandyti visas, paragauti visų. Manwhore.
-Ei, nepažystamoji!- iš apmąstymų mane ištraukė Marko balsas.
Žvilgtelėjau į jį, o tada nusukau akis šonan. Pastebėjau, link manęs einančias kelias mokyklos fyfas.
Nu jau su šitom, tai aš vapšė nebendrausiu!
Skubiai čiupau Marką už rankos ir kiek pabėgusi koridoriumi, įsitempiau jį į kažkokį sandėliuką, kuriame buvo pilna šluotų, kibirų ir skudurų. Ore tvyrojo aštrus, galybės susimaišiusių valiklių kvapas.
Markas kiek nustebęs, tačiau pernelyg savimi pasitikintis (tipiškas mergišius), spoksojo į mane.
-Taigiii…- nutęsė „i”.- nepažystamoji…
Šis kreipinys man žiauriai nepatiko, taigi burbtelėjau:
-Lėja.
Vėl palinkau prie durų, kad geriau girdėčiau, ar kas suuodžia, jog esu čia.
-Atvėsk, mergyt, tai buvo pokštas.- Vėl atgijo Markas.
-Aha, aha.- Skubiai palinksėjau.- Super juokinga. Ha ha ha.
-Mergyt,…
Jis nespėjo pabaigti sakinio, kai aš nemandagiai jį nutraukiau. O man kas darbo?:
-Klausyk, smartass, nemanai, kad jeigu būčiau norėjusi, kad vadintum mane šituo idiotišku vardu, tai būčiau taip ir prisistačiusi. Gi žinau savo lytį.
Vaikinas, mano pasipiktinimui, nė kiek nesutriko, bet sukikeno:
-Na, aš tai itin aiškiai matau, kad tu mergina.
Tai pasakęs, jis mestelėjo ranka į mano krūtinę, kurią per daug atidengė raudonoji bliuskutė.
Pasipiktinusi trenkiau jam į ranką, tačiau nesusilaikiusi sukikenau.
-O šypsena tau tinka.-mirktelėjo Markas.
Jau norėjau atsikirsti, kai supratau, esanti vaikino glėbyje. Jis laikė mane apglėbęs per liemenį, ir valiūkiškai šypsodamasis pradėjo lenktis arčiau mano veido.
Iškėliau kumštį, skirtą specialiai jo nuostabiajai marmūzei, tačiau negavau juo pasinaudoti, mat sandėliuko durys staiga atsivėrė ir galvą įkišo kažkokios dvi merginos. Jos pažvelgė į mus su Marku, abu sustingusius vidury veiksmų, kurių intencijos žiauriai skyrėsi. Tada supratingai susižvalgė tarpusavyje ir kikendamos nubėgo šalin.
Markas pažvelgė į mane, tada į mano kumštį, esantį jo skruosto aukštyje. Jo akys išsprogo ant kaktos, ir didžiai nustebęs, jis paklausė, kažkokiu keistu balsu:
-Tu… tu… ke-ketinai…man trenkti…?
Susiraukiau.
-Am… tu ketinai mane pabučiuoti!- įžūliai įsispoksojau jam į akis.
-Bet tu… ne… dar jokia mergina ne… nesipriešino bu…bučiniui. Mano.- atrodo, kuo toliau, tuo labiau jis stebėjosi.
Nusižvengiau ir apsisukusi ant kulno brūkštelėjau plaukais jam per veidą.
-Na, visada būna pirmas kartas, katuk.- tariau prieš išeidama iš sandėliuko ir uždarydama duris.
Eidama koridoriumi jaučiausi stebima. Bet žvilgsniai nebuvo tokie, kaip vakar. Dabar mane stebėjo nepatyrę, kvailoki, visiškai kitokių intencijų turintys žmonės. Puiku, naujas skandalas. O jie čia sklinda dar greičiau nei kitur.

___________________________________________________________________________________________________

Pamokos slinko lėtai. Vis sulaukdavau tokių klausimų kaip: tu rimtai draugauji su Marku? Tu rimtai laižeisi su marku? Tu rimtai mylėjaisi su Marku? Markas rimtai tavo brolis? Jūs su Marku buvot nuogi sandėliuke? Jūs su marku varėt grupinį su valytoja?
Kristau! Žmonės čia tikrai turi lakią vaizduotę.
Aš kiekvieną kartą atsakydavau taip pat: NE.
Bet po tokio mano pareiškimo eidavo vienas, jau seniai įkyrėjęs žodis: nemeluok.
Užtat kokio populiarumo sulaukė šis tariamas „nuotykis”! Jaučiu, visi twitter‘iai, facebook‘ai ir dar velniai žino kas, užlūžinėjo nuo tokių post‘ų.
Galvojau, gal reikia akis į akį pasikalbėti su Marku, kad prieš visus mokinius, paneigtų gandus. Bet tai, kaip linksmai, šelmiškai, ir kažkaip ryžtingai jis žvelgdavo į mane, privertė suprasti, kad jam šie gandai neatrodo tokie jau ir tragiški.
Galvojau, kaip čia išsisukus iš tokios šlykščios situacijos.
Pagaliau man į galvą šovė mintis. Teks pasitelkti tai, ką puikiai įvaldžiau per visus šiuos septyniolika gyvenimo metų: drąsą ir tiesmukiškumą.
Taigi, kai, po penkių pamokų traukiau į valgyklą pietų pertraukai, galvoje sukosi labai paprastas planelis.
Eidama tiesiog nesugebėjau negalvoti apie Aleksandro Wildrofo veidą, akis… kūną…
Skaudžiai sau įžnybau. Taip man ir reikia! Susiimk, Lėja! Dabar turi įvykdyti planą!
Vos įžengiau į valgyklą, prie manęs pribėgo Markas ir sugriebęs už rankos, vilkte nuvilko prie staliuko, už kurio sėdėjo dvi merginos ir du vaikinai. Supratau, čia sėdi antroji mokyklos elito grupelė. Pirmoji, mano nelaimei, buvo vampyrų.
Paklusniai atsisėdau, mat tai buvo plano dalis. Markas sudribo šalia. Atsisukusi į jį, klausiamai kilstelėjau antakius. Jis tik smakru nurodė į vaikinus, sėdinčius šalia, liepdamas man į juos pažvelgti. Atsisukau į kažkokį tamsiaplaukį, rudomis akimis.
-Danieliau, Lėja. Lėja, Danielius.- pristatė Markas.
-Malonu.- „gundomai” tarstelėjo Danielius ir gavo iš alkūnės nuo kažkokios brunetės, sėdinčios šalia.
-Mhm… man tai nelabai…- atkirtau.
Danielius atidžiau mane nužvelgė, o Markas pradėjo žvengt:
-Matot, sakiau, kad ji kaip tik man.
-Omg! Ar aš tokia pat atgrasi?- neva nustebusi paklausiau.
Markas susiraukė, o abu vaikinai puolė kvatotis.
Mano tariamas vaikinas pasisuko į kitą vyriškosios lyties atstovą, esantį prie staliuko. Jis buvo šviesių plaukų ir mėlynų akių. Markas kažkaip nenoriai tarė:
-Erikas.
Erikas šyptelėjo ir tarė:
-Na, aš nesakysiu, kad malonu, nes matau, kad į tokį komentarą reaguoji nelabai gerai.
-Good for you!- apsimestinai linksmai tariau.
Vėl juokas. Gal aš koks klounas?
Pirmas nusiraminęs, nuo juoko priepuolio atsibudęs Markas, pristatė dvi merginas:
-Lėja, čia Keitė ir Dafnė.
Nužvelgiau Keitę. Ilgi tiesūs rudi plaukai ir nemažai makiažo. Tada pasisukau į Dafnę. Ši atrodė kažkur matyta…
Aaaa! Nesusilaikiusi sušukau:
-O! Taigi tu ta, špakliaus padauginusi Lochneso pabaisa! Atleisk, nepažinau. Tas makiažas sukuria visiškai naują veidą!
Blondinė suinkštė ir visa pikta atsisuko į Marką:
-Matai?! Matai?! Sakiau, kad ji kabinėsis! Daryk ką nors!
-Ei, ramiau, sesut. Susidraugausit.
Prunkštelėjau, tačiau man pro ausis neprasprūdo Marko kreipinys į Nesę. Sesut? Viešpatie Šventas, jie brolis ir sesuo. Hm. Kodėl nesijaučiu nustebus?
Jie dar dėl kažko ginčijosi, o aš nužvelgiau valgyklą. Beveik visi mokiniai spoksojo į mūsų stalą. Dauguma jų kuždėjosi, kikeno ir dūsavo.
Prisiminiau, ko išvis čia atėjau. O dabar puiki proga.
Nieko nelaukusi užsilipau ant suolelio, ant kurio sėdėjau, o nuo jo ir ant mūsų stalo. Visa Marko šutvė užvertę galvas, spoksojo į mane, nesuprasdami, ką čia išdarinėju.
Vos atsidūrusi ant stalo, giliai įkvėpiau ir skardžiai suplojau rankomis. Norint atkreipti visų dėmesį, kviesti mokyklos orkestro, kaip buvau suplanavusi, nereikėjo. Mokiniai akimirksniu sužiuro į mane. Atsikrenkščiau ir gana garsiai tariau:
-Du dalykai. Pirma. Visiem oficialiai pranešu, kad su Marku aš nedraugauju, nesilaižau, nesidulkinu ir nenusirenginėju. Tiesą sakant, tokio bjauraus, pasipūtėliško ir kvailo žmogaus dar nesu sutikusi. O patikėkit, jų mačius esu daug. Vien ten, iš kur atvykau…- susipratusi, apie ką kalbu, nutilau. Bet greitai vėl atsigavau.- Taigi. Daugiau jokių klausimų, teiginių ir priekaištų apie kažką, kas neegzistuoja. O jeigu šią minutę jūsų dėmesys ir smegenys sutelktos į tai, ar aš ruošiuosi nusiplėšti darbužius ir sušokti striptizą, ir jūs vėl paklausite manęs kokio absurdiško klausimo, deja, teks susipažinti su mano kumščiu, koja, arba mašiniuko ratais. Kapiš?
Kelias sekundes patylėjau ir tylą priėmiau kaip ženklą, kad mane suprato.
-Na ir gerai.- užbaigiau, ir jau ruošiausi lipti nuo stalo, kai prisiminiau dar kai ką.- Ach, tiesa. Dar vienas dalykas.
Velniokoškai šypsodamasi, atsisukau į galvą užvertusį ir prasižiojusį, į mane žiūrintį Marką, ir dešine koja, apmauta dailiais pilkais sportbatukais, nuspyriau visą jo padėklą su maistu tiesiai jam ant klyno.
Mokiniai prapliupo juoktis. Priėmiau tai kaip gerą ženklą.
Kai nulipau nuo stalo, visi vaikai nebekreipė į mane dėmesio, mat labai įsitraukę vieni su kitais diskutavo ir aptarinėjo šį įvykį.
Mano „elito” grupelė, prie kurios nė su šautuvu grasinama, daugiau neprieisiu, sėdėjo apšalusi ir sustingusi. Ok. Man tinka.
Mano, paprastai gana sumani, galva, užfiksavo, kad esu visiškai niekieno nestebima, ir nusprendė įvykdyti dar vieną misiją. Tik šįkart pavojingesnę.
Adrenalinas, susikaupęs nuo prieš akimirką vykusių įvykių, valdė mano smegenis. Taigi akimis susiradau staliuką, kuris švytėjo nuo prie jo sėdinčių asmenų. Visi jie žvelgė į mane. Visi. Pilve kažkas nemaloniai sujudėjo.
Mano akys automatiškai sustojo ties Aleksu, kuris dabar kažkaip keistai šypsojosi.
Damnit. Ar jis dar pagražėjo?
Pasistengiau iškratyti tokias mintis iš galvos, ir drąsiai žengiau vampyrų link. Atrodo, jie nustebo. Išskyrus Aleksą, žinoma. Jis atrodė kažkoks keistai džiugus.
Eidama kvėpavau giliai. Jaudinausi. Akivaizdu. Juk tai mano mylimų žmonių ir mano gyvybės.
Po amžinybės, priėjau reikiamą staliuką ir dešine ranką pasirėmiau į šio paviršių. Vampyrai stebėjo mane lyg kokį stebuklą, pavojingą ir kartu labai žavintį. Keista, aš galvojau apie juos lygiai taip pat.
Nieko nelaukusi tariau:
-Gerai, klausykit. Žinau, atrodau keistai. Bet aš nepavojinga. Neketinu nieko skriausti, išduoti ar maištauti.
Mano nuostabai, prabilo Aleksas. Mano jautrias ausis pasiekė jo sodrus, žemas balsas:
-Taip, ypač iš dabartinių tavo poelgių galime suprasti, kad esi nepavojinga.
Kilstelėjau vieną antakį:
-Bet aš ir nesu pavojinga. Tai, kas ką tik įvyko, buvo principo reikalas. Niekaip nesusiję su mano prigimtimi.
Dabar prabilo šviesiaplaukė vampyrė. Kiek girdėjau… Viktorija. Alekso sesuo. O jie čia neblogą šou sukūrę. Net sesuo yra. Cha!
-Kalbant apie prigimtį… Kas tu?- ji pakreipė galvą. Dabar žiūrėjo į mane kaip vilkas į triušiuką.
Nesusilaikiusi iškėliau smakrą iki dangaus ir tariau:
-Lėja. Tiesiog Lėja.
-Tai mes žinome. Bet kas tu per padaras.- paklausė vaikinas, rudais plaukais, kuris turėtų būti Džaredas arba Samuelis. Specialiai įsiminiau visų jų vardus. Juk visiems žinoma, kad savo priešus turi pažinti geriau nei save patį. Deja, kol kas žinojau tik jų vardus.
-Wau. Nelabai malonu, kai tik susipažinus, esi vadinama padaru. Aš tai jūsų neįžeidinėjau, kai ištisą dieną mane persekiojot.
-Tai buvo reikalinga.- Šiurkščiai tarė Aleksas.- Beto, tu neatsakei jam į klausimą. Kas. Tu. Per. Padaras?
Šaltai jam šyptelėjau.
-Ne. Jūsų. Reikalas.
-Sakyčiau, netgi labai mūsų.- įsiterpė Džaredas/Samuelis.- Tu mūsų mieste.
-Klausykit, mes nekelsim problemų.- patylėjau, o tada užbaigiau.- Tol, kol jūs neversit mūsų jų kelti. Perspėju. Mes nesitikėjome sutikti vampyrus.- šį žodį spjaute išspjoviau ir pastebėjau, keistą, susirūpinusį ir kažkokį ryžtingą Alekso žvilgsnį, badantį mane.- Mes tiesiog norime ramiai čia pagyventi. Juk kada nors teks išsikraustyti. Lygiai kaip ir jums.
Džaredas/Samuelis palinksėjo, o tada, lyg kažką prisiminęs, tarė:
-Pala… Jūs?
-Am…- fuck!- Mmjoo. Aš čia su angelu ir demonu.- stebėjau, kaip keičiasi jų veido išraiškos, taigi skubiai pridėjau.- Ir jie taikūs. Ir ne tokie kaip aš. Normalūs. Mano šeima. Dėdė ir teta.- išbėriau klasikinį melą, kurį dabar dalijome visiems.
Vampyrai vienu metu išpūtė akis.
Mano manymu, jau pasakiau viską, ką turėjau, taigi apsisukau eiti, bet mane sustabdė smalsus Alekso balsas:
-Kodėl aplamai išvykote?
Pažvelgusi į jo akis, pajutau fizinį poreikį pasakyti tiesą. Taigi taip ir padariau:
-Tu net neįsivaizduoji, kokia pragariška ten vieta. Man… jiems.
Sukausi eiti, bet prisiminusi, kad reikia palikti tinkamą, stipraus padaro įspūdį, pridūriau:
-Taigi mes gyvensime taikiai. Jūs mums netrukdysite. Mes jums taip pat. Bet perspėju. Jeigu sugalvosit ką nors krėsti, tai geriau galvokit iš naujo, nes mes turim kaip apsiginti.
Tada apsisukau ir kaip galėdama greičiau, išžingsniavau iš valgyklos.

__________________________________________________________________________________________________

Mano mieli skaitytojai, (beje, MYLIU jus) kito skyriuko sulauksit greičiausia, tik kitą savaitgalį. Labai per šią savaitę daug užgrius kontrolinių, koncertų ir namų darbų. Bet jeigu tik rasiu pakankamai laisvo laiko, tai būtinai parašysiu ankščiau.

love, elly

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

Šituo neisididžiuoju, toks pereinamasis. Neteiskit per daug :)

elly

__________________________________________________________________________________________________

Melo hipotezės

Aleksas

Vos kepurei nuslydus nuo Lėjos galvos, jai ant pečių sukrito stambios, netvarkingos ir ilgos garbanos. Jos buvo nuostabios. Jų buvo daug.
Jos buvo juodos. Ne šiaip juodos, bet demoniškai juodos. Tokios tamsios, kokios būna tik pas demonus.
Mano akys turbūt iššoko ant kaktos. Kaip?! Ne! Ką???!!! WHAT THE F-U-C-K?!
Kaip tai įmanoma?! Juk ji… ji angelas. Mėlynos akys! Juodi plaukai? Jie turi būti geltoni! Gal ji su peruku? Bet ne. Žvelgiau į ją. Stebėjau, kaip nuo streso ir VISOS klasės žvilgsnių ji susiėmusi už šių nuostabių demoniškų garbanų, jas timpčioja.
Mano nuostabos dydžio apsakyti buvo tiesiog neįmanoma, tačiau tas noras, ne, troškimas, ne, poreikis, paguosti ją, suspausti glėby… STOP. Ji melavo. Ji apsimetinėjo. Ji… Dėl Dievo meilės, kas ji?!
Mintyse peržvelgiau visus mitus ir pasakojimus apie magiškus padarus, kokius tik esu skaitęs. Nieko. Švyti tik angelai, demonai ir vampyrai, nes yra aukštesnieji magiško pasaulio atstovai. Angelai turi mėlynas akis ir šviesius plaukus, demonai- juodas akis ir juodus plaukus.
Tai kaip taip gali būti, kad ji turi abu?!
Mąstyti ypatingai trukdė įkyrios, kupinos nuostabos ir susižavėjimo, mokinių mintys. Tik dabar visi vaikinai išvydo, kokia iš tikrųjų graži yra Lėja. Dauguma jų jau rezgė planus, kaip po pamokos prieis pasišnekėti, ar kur nors pakvies. Merginos, daugiausia, pavydėjo. Tačiau šio pavydo nebuvo įmanoma sulyginti su viską naikinančia Dafnės pagieža. Kas ją taip suerzino? Na, taip, Lėja graži, daug gražesnė už tą Lochneso pabaisą, bet aš mačiau, kad buvo kažkas daugiau.
Hm… O ne. Dafnės mintys apibūdino mano išraišką. Taip, aš vis dar spoksojau į Lėją. Ir Dafnė mano veide matė nuostabą ir… garbinimą. Garbinimą?
Na, taip, aš be proto norėjau paliesti Lėjos plaukus, pirštais perbraukti per veidą, rankomis apsivyti jos liemenį… Žinojau, kad tokių minčių puoselėti jokiais būdais negaliu, tačiau jos niekaip nelindo iš galvos. Pabandžiau atitraukti žvilgsnį. Visiška nesėkmė.
Staiga Lėja pasuko galvą ir mūsų akys susitiko. Jos žvilgsnis buvo išsigandęs ir kažkoks… ryžtingas, drąsus.
Suvokimas trenkė mane lyg su kuoka. Kas sekiojo ją visą dieną? Kas buvo vampyrai šioje mokykloje? Kieno proproprotėviai nušlavė visus angelus ir demonus nuo žemės paviršiaus? Taip, ji bijojo mūsų. Dabar supratau, kodėl ji nuolat slėpėsi po kepure. Jai buvo patogu, kad visi manė, jog ji šviesiaplaukė ir, kad mes manėme, jog ji angelas. Juk demonai pagarsėję ramybės drumstimu. Taip, ji galvojo, kad mes bandysime ją „nukenksminti”.
Bet kas ji tokia?
Mano apmąstymai truko lygiai trisdešimt sekundžių. Visą šį laiką tiek mokiniai, tiek mokytojas, tylėdami, akivaizdžiai šoke, žvelgė į Lėją.
Nejaukią tylą nutraukė mokytojo balsas:
-Taigi, praėjusią pamoką baigėme nagrinėti žydų istoriją…
Mokiniai nusisuko, tačiau dar mąstė apie merginą, į kurią aš spoksojau. Ji taip pat nenuleido žvilgsnio. Mano akyse greičiausiai atsispindėjo begalinė nuostaba, o jos žydrynėje vis dar spindėjo ryžtas.
Žinau, kad turėsiu apie tai informuoti likusius šeimos narius, tačiau jie niekada manimi nepatikės. Teks jiems kažkaip parodyti.
Taigi kai mokytojas kreipėsi į Lėją ir ji pagaliau nusuko žvilgsnį, aš, naudodamas nežmogišką greitį nugvelbiau jos kepurę, iki šiol kabėjusią ant kėdės atlošo.
Pamoka prabėgo greitai. Gal dėl to, kad visą laiką praspoksojau į akivaizdžiai mano žvilgsnio vengiančią Lėją, o gal dėl to, kad nuolat galvojau, kas ji.
Skambučiui nuskambėjus, mergina paskubomis išpuolė iš klasės, sugriaudama poros vaikinų planus prieiti. O aš taip ir likau spoksoti į tą vieta, kur ką tik buvo jos veidas.
Aš buvau šoke. Tik taip galima apibūdinti mano dabartinę būseną.
Pats nesuprasdamas, ką darau, išėjau iš klasės ir patraukiau mūsų (vampyrų) nuolatinės vietos link.
Atėjau pirmasis, taigi kurį laiką, vis dar skendėdamas savo įniršyje, tiesiog sėdėjau ant palangės, rankose gniauždamas baltąją Lėjos kepurę. Grynai vedamas instinkto, prisitraukiau mezginį prie nosies ir giliai įkvėpiau. Kvapas iškart apsvaigino. Atpažinau šokoladą- saldų ir paslaptingą. Gražų ir aistringą… Gerai, čia jau aš ne apie šokoladą… Bet kvapas buvo toks pažįstamas, ir kartu toks svetimas.
Tokį mane- užsimerkusį, sustingusį ir kvėpuojantį KEPURE, užtiko Džaredas su Rebeka. Per jėgą nuo nosies atitraukiau kepurę, o brolis ir sesuo, nieko nesuprasdami sužvalgė.
-Dieve, Aleksai,- kreipėsi į mane Džaredas. - Atrodai… tikrai… blogai. Kas čia?
Nespėjau pasipriešinti, o kepurė jau buvo vampyro rankose. Na žinoma, juk jis greičiausias šeimoje.
Sunkiai stebėjau, kaip vaikinas prisitraukia Lėjos kepurę prie nosies, o tada duoda tą patį padaryti ir seseriai.
-Angelo.- atraportavo ši.- Žinau šį kvapą. Su niekuo nesumaišyčiau. Svaigina, ar ne?
Nežinau, ar labiau nudžiugau, kad radau pateisinimą savo neracionaliems veiksmams, ar supykau, kad Rebeka gavo pirmoji užuosti Lėjos aromato. Na, bet galų gale, ji turėjo stipriausią uoslę.
Nesulaukę mano atsakymo, vampyrai suprato, kad kažkas ne taip.
-Kas…- pradėjo Džaredas.
-Pakalbėsim, kai ateis ir tiedu.- nutraukiau jį.
Taigi, taip, tylėdami laukėme, kol pasirodys Semas su Viki. Praėjusi pamoka jiems vyko drauge, mat Viki anglų kalbos mokytoja susirgo, ir ją pavaduoti teko misteriui Danskiui- Semo mokytojui.
Kai abu vampyrai pasirodė, kartojosi ta pati kepurės uostymo ir nuostabos, kurią sukėlė mano veido išraiška, tirada. Tik šįkart aš PRIVALĖJAU viską paaiškinti.
Baigus pasakojimą, visi keturi vampyrai žvelgė į mane nustebę, bet skeptiški ir netikintys.
-Rimtai?- kilstelėjo antakius Samuelis.- Juodi plaukai?
Linktelėjau.
-Bet juk mes matėm jos mė-ly-nas akis.- Išskiemenavo Rebeka.
-Gal ji buvo su peruku?- paklausė Viktorija, atrodo, pati susimąsčiusi dėl tokio absurdiško savo klausimo.
Papurčiau galvą:
-Esu įsitikinęs, kad jie tikri.
-Gal tau pasirodė?- pasmalsavo Rebeka.
-Manau, kad spalvas pažįstu.
Dar norėjau kažką pridurti, tačiau staiga mane užvaldė švelnaus šokolado aromatas. Tai ji.
Kiti vampyrai taip pat pasisuko, Lėjai dar nespėjus pasirodyti mūsų akiratyje. Jie pažino jos kvapą. Juok uostė kepurę.
Po kelių sekundžių šioje koridoriaus dalyje pasirodė grakštus lieknas kūnelis.
Ji ėjo išdidžiai, akivaizdžiai stengdamasi nepažvelgti mūsų pusėn. Juodos bangos krito ant pečių ir leidosi ties liauna nugara. Raudonos lūpos kietai sučiauptos. Aukštai iškėlusi galvą, kilnodama nuodėmingas kojas, taip priversdama garbanas spyruokliuoti, ji pražingsniavo pro mus ir dingo mokinių minioje.
Visi stovėjome išsižioję. Kiti iš nuostabos ir nesuvokimo, tačiau aš nuo jos grožio. Be šio šlykštaus medžiagos gabalo, ji buvo dar seksualesnė, dar geidžiamesnė. Dar įdomesnė. Ne tik mano, bet ir kitų vaikų atžvilgiu. Iš jų minčių supratau, kad Lėja- šviežiausia naujiena, įdomiausia tema ir svarbiausia persona mokykloje. Ji greičiausia pralenkė net mane.
Kaip jie visi gali taip galvoti? Juk ji apsimetėlė. Apgavikė. Melagė.
Prisiminiau, kad turiu kažką pasakyti, bet tegalėjau išspausti:
-Told ya.
-Na…- bandė atsigauti Rebeka.- Tai tikrai… neįprasta.
Viki prunkštelėjo.
Taip tylėdami stovėjome dar kelias minutes. Nė vienas neturėjome ką pasakyti. Tai, ką pamatėme, buvo visiškai nesuvokiama, o tuo labiau, neapibūdinama žodžiais.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Žinių perteklius

Aleksas

Visą naktį prabėgiojęs miškais, namo grįžau žemėtas, susivėlęs ir suplyšusiais drabužiais. Ir man vis tiek nepavyko iš galvos išmesti to idealaus klubų linkio, liekno liemens ir nuodėmingai ilgų kojų.
Šimtąjį kartą per šią naktį nusipurčiau, bandydamas išmesti ją iš galvos.
Šimtąjį kartą, to padaryti nepavyko.
Dėl Dievo, juk tą merginą stebėjau tik vieną dieną! Manau, kad kraustausi iš proto.
Grįžęs namo bandžiau ignoruoti klausiamus ir smalsius Viktorijos ir Semo žvilgsnius.
Persirengęs ir nusiprausęs tiesiog sėdau į mašiną ir nuvairavau į mokyklą.
Ak, kaip blogai, kad žmonių mintis girdžiu, o ne matau. Tokiu atveju, galėčiau tiesiog pažvelgti į jos akis per kieno nors kito mintis. Ir Semas pagaliau nurimtų. Juk ir taip aišku, kad ji demonas. Angelai į žemę nekeliauja. Niekada. Be išimčių.
Tokios mintys buvo užvaldžiusios mano protą, taigi į mokyklą važiavau laaaabai lėtai. Nė nepastebėjau, kaip mane pasivijo Semo ir Viki mašinos.
Pastatę automobilius aikštelėje, susitikome su Rebeka ir Džaredu.
Tylėdami, susimąstę sustojome koridoriuje. Šis buvo pilnas mokinių, skubančių į klases ir merginų, nuolat žvilgčiojančių mūsų pusėn.
-Gerai, vakarykštė misija „pamatykime jos akis”, buvo visiškai sumauta.- sumurmėjo Rebeka.
-Tiesa.- numykė Semas, spausdamas šią arčiau savęs.
Visi vėl tylėjom. Nejauki įtampa tvyrojo ore. Bet staiga ją nutraukė šiluma, kurią pajutau. Ji buvo tokia gundanti, tokia… šilta.
Niekaip negalėjau paaiškinti šio jausmo, tačiau žinojau, kad kažkas į mus spokso.
Pasukau galvą.
Ir išvydau ją.
Mergina stovėjo milžiniškame ryškios šviesios burbule.
Likę vampyrai pasekė mano žvilgsnį, ir jeigu tai iš vis įmanoma, dar labiau sustingo. Viki aiktelėjo.
Demonė buvo nuostabi. Jos veidas, simetriškas ir proporcingas: švelniai nusmailėjantis smakriukas ir ryškūs, taisyklingi skruostikauliai. Raudonos, it krauju suteptos lūpos buvo putlios ir kiek pražiotos. Virš jų puikavosi nedidukė, miela nosyte. Dar aukščiau, po tankiomis riestomis blakstienomis, slėpėsi akys…
Akys…
Jos buvo žydros, kaip giliausias vandenynas, giedriausias dangus ir ryškiausios našlaitės sudėti į vieną ir padauginti iš begalybės.
Akys… Skendau jose, neįstengdamas ir nenorėdamas išbristi. Jos užbūrė, jos viliojo, jos erzino.
Jos mėlynos.
Angelas.
Taip ir spoksojome vienas į kitą. Aš ir ji. Vyras ir moteris. Vampyras ir angelas.
Staiga supratau, kad ji mus MATO. Bet ne taip, kaip mato žmonės, o taip, kaip angelai mato vampyrus.
Su panieka, nusivylimu ir baime… Baimė… Ne, jos akyse, baimės nemačiau.
Angelo žvilgsnis buvo ryžtingas, bet kupinas pasibjaurėjimo.
Nė nespėjau sureaguoti, kai ji apsisuko ant kulno ir greitu žingsniu nuskubėjo į pamoką.
Vos jos žvilgsnis paleido mano akis, aš lengviau atsikvėpiau. Bet iš kart po neįtikėtinai trumpai trukusio lengvumo, mane apgaubė šaltis. Ne fizinis, bet vidinis. Jaučiausi tuščias. Be JOS, aš jaučiausi tuščias.
Stebėjau tolstantį Lėjos kūnelį, kai mane lyg iš kokios hipnozės ištraukė Semo balsas:
-Mėlyna… Angelas.
Po jo sekė suirzęs Viki komentaras:
-Argi ne akivaizdu?
Visi, beveik vienu metu iškvėpėme, nors tai tikrai nebuvo reikalinga.
Tada vampyrai sukruto ir pradėjo nepatogiai mindžikuoti vietose, absoliučiai apšalę.
-Na, tai tikrai daug ką keičia.- Džaredo balsas.
-Ne, tai nekeičia NIEKO.- nepritarė jam Semas.- Ar tu bent matei ją? Jos žvilgsnį?
-Aš tuo metu bandžiau suvirškinti faktą, kad jos akys mėlynos, kaip suknistas vandenynas.- irzo Džaredas.- O kas jos žvilgsny?
-Panieka, pyktis, pasibjaurėjimas, skausmas, nuostaba, daugiau pasibjaurėjimo, daugiau pykčio…- nesustodama varė Rebeka.
-Supratom, supratom.- sumurmėjo Viki.
Aš vis dar stovėjau lyg vandens į burną prisėmęs.
-Keista,- vėl pradėjo mano „brolis”.- Ji žiūrėjo tik į Aleksą. Ką tu apie tai manai?- kumštelėjo man į pašonę.
Aš vis dar nieko nesakiau. Į mane?.. Ji žiūrėjo į mane?… Keista. Jaučiausi… maloniai… maloniau… nuostabiai!
-ALEKSAI!- sustugo Semas.- Dabar ne pats tinkamiausias laikas ignoravimui.
-Jam kažkas negerai…- sumurmėjo Viki. Šūdas. Ji per gerai mane pažįsta.- Atrodo, lyg pamatęs…angelą.
Džaredas prunkštelėjo:
-Brangute, jis ir pamatė angelą.
-Ne, ne- nutraukė juos Rebeka.- Ji kalbą ne apie tiesioginį angelą, o… apie JO… angelą.
Įsivyravo tyla.
Apsidairiau aplinkui ir pastebėjau, kad koridorius tuščias. Reiškia, visi jau klasėse.
Nusprendžiau nebedelsti, taigi atsisukau į šeimos narius ir tariau:
-Pamoka. Turiu eiti.
Taip, palikęs už savęs visiškai apšalusius vampyrus, apsisukau ir nužingsniavau į fiziką.
Visą ilgą valandą, kurią truko pamoka, galvojau tik apie JĄ. JOS akis, JOS veidą, JOS kūną, JOS lūpas…
Paskutinioji dalis privertė mane nuryti nuodus, susikaupusius burnoje.
Norėjau su ja pakalbėti. Turėjau su ja pakalbėti.
Gyvybiškai svarbu buvo su ja pakalbėti. Troškau to labiau, nei kada nors esu troškęs kraujo.
Bet ne. Aš negaliu. Ji išsigąs. Juk jau dabar mane niekina. Puikiai žinojau, kokius jausmus angelai ir demonai puoselėja vampyrams.
Bet vien mintis apie tai, kad galėčiau su ja pakalbėti. Ar bent jau išgirsti jos žodžius, sklindančius MAN, privertė mane sudrebėti.
Žinoma, norėjau to tik todėl, nes ji buvo angelas. Greičiausia būčiau pirmasis vampyras, bet kaip kontaktavęs su angelu. Tai tebuvo įdomumas. Eksperimentas.
Be to, ji buvo patraukli. Fiziškai.
Nusipurčiau, bet buvau jau kiek ramesnis. Dar yra laiko. Yra laiko viską išsiaiškinti ir sužinoti. Laikas. Jis vienintelis buvo mano pusėje.
Nenorėjau dabar susidurti su šeimynykščiais, stebėti jų susirūpinusių ir „viską suprantančių” žvilgsnių. Jie negalėjo manęs suprasti. Aš pats negalėjau savęs suprasti.
Pamokai pasibaigus, nuėjau tiesiai prie istorijos kabineto. Rutina veržėsi per kraštus. Aš sėdėjau ant vieno iš daugelio koridoriaus suolų ir spoksojau į 312b kabineto duris, lyg pirmą kartą jas matyčiau. Merginos, šnibždėjosi ir kikeno, dirsčiodamos į mane. Atsidusau, mat pajutau kažkurios iš mokinių ketinimus prieiti ir mane užkalbinti. Tai tikrai nebuvo tai, kas šiuo metu pakeltų man nuotaiką. Aš norėjau likti vienas. Vienas su savo mintimis. Mintimis apie ją. Angelą. Lėją. Tik dabar man į galvą šovė, kodėl jos vardas toks keistas, juk nežemiškas.
Kaip ir būkštavau, prie manęs, siūbuodama klubais priplaukė Dafnė. Lochneso pabaisa, padauginusi makiažo priemonių, sakyčiau. Mergina prisėdo prie manęs, atmetė savo peroksidinius plaukus ir „gundomai” (tik ji pati taip manė) perbraukė sau per šlaunis, kurias vos dengė sijonas, labiau primenantis diržą. Savo cypiančiu, šleikščiai saldžiu balseliu ji tarė:
-Aleksai, mažuti. Kaip čia taip išėjo, kad pradėjom mažiau bendraut?
„Jis greičiausia vaidina nepasiekiamą. Na žinoma, juk mane sužavėti sekasi ne kiekvienam. Bet damn, jis karštas. Galėtų pagaliau ir pasiduot. Į savo flirtą įdedu jau per daug pastangų.“-mintys.
-Atleisk, Dafne, aš ne nuotaikoj.- atšiauriai suburbėjau.
Tai ją gerokai nustebino. Nesupratau, kodėl. Juk pastaruosius kelis mėnesius aš ją vis atstumdavau, bet ji ir toliau kimba.
-Nagi, Aleksai. Juk žinai, kad nori.- mirktelėjo man Dafnė, o aš išpūčiau akis, nes tiksliai žinojau, kad nenoriu.
„Jau geriau norėk…”- tuo metu mąstė mergina.
Nebeturėjau ko pasakyti šiai pasipūtėlei, taigi tiesiog atsistojau ir nuėjau. Be to, iš galvos niekaip nelindo pora ryškiai mėlynų, bedugnių akių.
Nueidamas girdėjau sumišimą ir nepasitenkinimą Dafnės mintyse. Na ir gerai. Man netrukdo.
Įėjęs į klasę, kaip visada atsisėdau į tuščią suolą klasės gale ir numečiau kuprinę ant gretimos kėdės, taip parodydamas, kad nesu nuotaikoje su kuo nors dalintis suolu. Dažniausiai aš sėdėdavau vienas. Žinoma, ne viena mergina bandė įtaisyti čia savo dailią (arba nelabai) subinaitę. Juk galų gale, galiu drąsiai teigti, kad esu geidžiamiausias mokyklos vaikinas. Tokia žmonių reakcija į vampyrus: užplūstantys adrenalinas, susižavėjimas ir aistra. Savo grobiui mes esame patrauklūs.
Į klasę įplaukusi Dafnė „išdidžiai” atsisėdo į vidurinės eilės pirmąjį suolą. Jos galvoje sukosi mintis- „mes dar pažiūrėsime.” Supratau, kad tai skirta man.
Skambučiui nuskambėjus į klasę įžingsniavo misteris Fedisonas.
Pamoka slinko lėtai. Visai kaip ir amžinybė.
Pirmas penkias minutes bandžiau klausyti mokytojo, tačiau vėliau užsižiūrėjau pro langą.
Staiga klasės durys atsilapojo ir pro jas kažkas ramiai įėjo.
Net nepažvelgęs žinojau, kad tai ji. Lėją išdavė jos kvapas- švelnus šokoladas. Ir dar keisčiausias jausmas, užplūdęs mano širdį. Aš tiesiog fiziškai jaučiau, kad ji čia, šiame kambaryje.
Niekaip negalėjau sustabdyti savęs, todėl pažvelgiau į jos trapų kūnelį. Ji manęs nematė, nes nusisukusi kabino striukę ant pakabos. Mano akys automatiškai iššoko iš akiduobių, nužvelgiant jos grakštų ir liekną liemenį, aptemptą tik raudona bliuskute, kurią puošė raukinukai. Mačiau viską: jos liekną kaklą, nugarą, o jai atsisukus pastebėjau ir gana ryškų raktikaulį… sunkiai nurydamas neesamą seilę nusekiau jos per daug atvira apykakle ir kaip įmanoma trumpiau nužvelgiau idealią krūtinę. Deja, to padaryti taip jau lėtai neišėjo.
Gražią merginą mačiau ne primą kartą, tačiau ši… ŠI mergina… na, niekada nesu patyręs tokio geidulio, savininkiškumo ir pykčio viename. Kaip ji drįsta?! Ateiti čia, visai gražiai ir…
PALA! Ji ne mano mergina. Dėl Dievo meilės, aš jos nė nepažįstu. Ir pagal viską, aš turėčiau žiūrėti į ją kaip į mutantą. Nes taip vampyrai TURĖJO žvelgti į angelus. Tačiau niekaip negalėjau sustabdyti kutenimo skrandyje.
O baisiausia yra tai, kad Lėjos kūną pastebėjau ne aš vienintelis. Beveik visi klasės vaikinai spangino, kaip ji išsitempia, siekdama pakabos.
GANA! Aš nejaučiu pykčio. Aš nejaučiu pavydo. Aš nejaučiu geidulio. Aš nejaučiu savininkiškumo jausmo. Aš nejaučiu noro apsaugoti ją nuo pavydžių ir piktų Dafnės minčių. Aš nieko nejaučiu.
Angelas priėjo prie misterio Fedisono ir padavė jam dokumentus. Mokytojas ištarė jos vardą ir liepė sėstis į kurią nors laisvą vietą. Žvilgtelėjau į vienintelę tuščią kėdę šalia savęs.
Vėl pažvelgiau į Lėją, kuri atsisuko į klasę, stebėjusią kiekvieną jos judesį. Mergina atrodė sutrikusi, bet išdidi. Tačiau staiga ji pažvelgė į mane. Veide atsispindėjo nuostaba, kurią iš kart pakeitė susimąstymas ir pasibjaurėjimas. Ji žvelgė į mane, aš žvelgiau į ją. Na jau ne, šios kovos, tai aš jau nepralaimėsiu. Aplamai nebuvau pratęs pralaimėti.
Taigi tiesiog atkakliai spoksojau jai į akis. Tačiau niekaip negalėjau sulaikyti susižavėjimo. Tai, kaip ji kontroliavo savo nuotaikas, atsispindinčias veide, buvo tiesiog didinga. O jos žvilgsnis užbūrė. Jutau begalinį malonumą, tiesiog taip sėdėti ir žvelgti į ją. Bet greitai žiūrėjimo nebeužteko. Jaučiau nenumaldomą norą prieiti ir paliesti ją, jos veidą, liemenį…
NE! DĖL DIEVO, ALEKSAI, JI- ANGELAS, IR TU JOS NET NEPAŽĮSTI!!!
Iš kvailų dvejonių mane pažadino mokytojo balsas, liepiantis Lėjai greičiau sėstis. Ji patraukė link laisvų vietų, vis dar žvelgdama į mane. Jaučiau kvailai vaikišką džiaugsmą, kad ji įsitraukė į šį žaidimą.
Viena sekundė. Vienos sekundės jos žvilgsnio sustiprėjimo prireikė, kad nuleisčiau akis. Tą sekundę pasijaučiau taip, lyg ji žvelgtų man į sielą. Sielą, kuria nemanau, kad iš vis turėjau. Žinau tik tiek- tą sekundę, ji žvelgė į ją. Ach, kaip norėčiau galėti skaityti jos mintis… Deja, ji buvo magiškas padaras, o tai reiškia, kad jos mintys priklauso tik jai pačiai.
Nesusilaikęs vėl pakėliau akis. Dabar mergina nebežiūrėjo į mane. Dabar ji suglumusi dairėsi po klasę, ieškodama vietos atsisėsti. Pažvelgusi į laisvą vietą šalia manęs, ji lyg netikėdama ir manydama, kad nuo praėjusio jos žvilgsnio kažkas pasikeitė, vėl nužvelgė klasę.
Kai pagaliau vėl sutikau jos žvilgsnį, kilstelėjau antakius ir akimis mečiau iššūkį. Dar niekada nesu nieko troškęs taip, kaip dabar troškau, kad ji šį mano iššūkį priimtų.
Mano laimei, Lėja giliai įkvėpė ir piktai trepsėdama atėjo prie mano suolo, klasės gale. Tada pažvelgė į mano kuprinę, kurią buvau visiškai užmiršęs, ir šiurkščiai ir nemandagiai tarė:
-Trauk.
Mano antakiai šoktelėjo į viršų. Keista… angelai su niekuo niekada nešneka nemandagiai. Na, bent jau taip girdėjau. Jie, žinoma, bijo vampyrų, tačiau net ir jiems būna atlaidūs. Ši mergina nepriminė nieko, ką esu matęs ar girdėjęs…
Atrodo, Lėja suprato, kas mane taip nustebino, ir greitai susigriebusi pridėjo:
-Prašau.
Tai kėlė įtarimą… Bet juk turėjau leisti jai čia atsisėsti, galų gale, pats to norėjau. Taigi, kaip galėdamas lėčiau nuėmiau kuprinę, bandydamas įžvelgti jos nuotaikas. Lėjos akys vieną akimirką buvo neįtikėtinai susierzinusios, tačiau beveik tą pačią sekundę, ji numalšino šį jausmą.
Vos patraukiau savo daiktus, angelas griuvo į kėdę, lyg būtų neįtikėtinai išvargusi. Jos kūnas skleidė… malonumą… Kažkoks jausmas, atsiradęs, vos jai priartėjus, buvo neapsakomai malonus ir… tinkamas.
Taip mudu ir sėdėjome. Ji, žvelgdama tiesiai prieš save ir aš, vis žvilgčiodamas jos pusėn. Tik dabar pastebėjau, kokios tamsios jos blakstienos ir antakiai. Keista, juk jos plaukai šviesūs. Ir dar ta kepurė… kodėl ji su kepurė?
Lyg mano mintis perskaitęs, misteris Fedisonas per daug šiurkščiai paliepė angelui nusiimti galvos apdangalą, esant pamokoje. Akimirkai Lėja sustingo, lyg būtų išgirdusi baisiausią dalyką pasaulyje, bet tuojau ėmėsi kaulyti mokytojo, kad leistų taip ir pasilikti. Žinojau, kad istorijos mokytojas nesutiks. Jis nebuvo iš tų žmonių, kurie leistųsi į kompromisus. Bet Lėja dar bandė prašyti. Nesupratau kodėl. Juk tai tik kepurė. O gal ji plika? Taip. Ne. Ne! Juk ji angelas, ji negali būti plika! O gal…
Mokytojas neįprastai griežtai nutraukė mano bendrasuolės kalbą ir paliepė tuojau pat nusiimti kepurę.
Leidau sau pažvelgti į Lėją. Ji atrodė taip, lyg kariautų pati su savimi. Buvo užsimerkusi, tačiau gerai mačiau emocijas, atsispindėjusias veide: baimė, ne, siaubas, pyktis, apgailestavimas ir galų gale- ryžtas. Ji tvirtai suspaudė lūpas, dar stipriau užsimerkė ir nusismaukė kepurę.
O ne, ji anaiptol nebuvo plika…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Hey. Aš šiek tiek pakoregavau ankstesnius du skyriukus, taigi rekomenduočiau pirma dar kartą perskaityti juos, o tik tada imtis šio.

elly

___________________________________________________________________________________________________

Atskleista tapatybė, arba ou, shit!

Lėja

Nemiegojau ištisą naktį. Nuolat galvojau apie nuolat tykančius pavojus. Ech, kodėl net atvykusi į žmonių pasaulį, negaliu gyventi amžino ramaus gyvenimo? Žinoma, kad ne. Pavojai slypi mano genuose.
Išėjusi iš kambario kaktomuša atsitrenkiau į Deividą, kuris, pasirodo, ėjo pas mane klausti patarimo dėl kaklaraiščio. Reiškiasi, su Andže jis nesikalba. Aišku.
Susisupusi į chalatą papusryčiavau ir nusliūkinusi atgal į savo kambarį, pradėjau kuisti spintą.
Antrajai dienai mokykloje išsirinkau pilkus aptemptus džinsus ir raudona irgarankovę bliuskutę su raukinukais ir užrašu „I fuck NY”. Ant viršaus užsimečiau juodą džemperį, užsimaukšlinau kepurę ir sugraibiusi kuprinės petnešą, nubildėjau laiptais į garažą. Apsimovusi savo rudeninius batelius, idealiai tinkančius šio miestelio lietingam orui, įsėdau į mašiną.
Šiandien pirmoji pamoka- kūno kultūra. Bet aš nedarysiu, nes Andžė parašė man atleidimo raštelį. Juk galų gale, ji mano atsakingoji teta.
Taip mes nusprendėme. Kadangi mūsų kūnų amžiai gana smarkiai skiriasi, drauge nutarėme, kad geriausia bus apsimesti šeima. Taigi štai aš, septyniolikmetė mokinė, prieš metus palaidojusi savo tėvus ir dabar gyvenanti su mamos seserimi ir jos vaikinu. Paskutinysis vaikino-merginos vaidmuo nežavėjo nei Deivio, nei Andžės, bet aš žinojau, kad tai juos turėtų bent kiek suartinti.
Iš vakarykščių pašnekesių sužinojau, kad Andžė gavo darbą vietiniame prekybos centre, kaip direktoriaus pavaduotoja, o Deivis įgyvendino svajonę remontuoti automobilius.
Mintyse bedžiūgaudama dėl draugų, kaip visada vėluodama nusigavau į mokyklą. Eidama mokinių, skubančių į klases sausakimšu koridoriumi, pastebėjau kai ką ŽIAURIAI keisto.
Dešinėje koridoriaus pusėje, prie sienos, stovėjo penkios personos. Trys vaikinai ir dvi merginos. Du iš vaikinų stovėjo apsikabinę po merginą. Visi neįmanomai gražūs. Visi baltomis odomis ir juodai rudomis akimis. Tačiau ne tai atkreipė mano dėmesį.
Jie švytėjo. Švytėjo neįmanomai ryškiai. Lyg stovėtų kokiame milžiniškame šviesios burbule.
Švyti.
Juodai rudos akys.
Balta oda.
Raudonos lūpos.
Švyti.
Švyti…
Va… vampyrai.
FUCK! FUCK! FUCK FUCK FUCK!
Ar aš būtinai turėjau atsidurti mokykloje, kurioje mokosi šlykštūs, beširdžiai, mirtini kraujasiurbiai?!
Taip. Nes aš Lėja.
FUCK!
Nė nepajutau, kad sustojau kaip įkalta, atsirėmusi į tą pačią sieną, per dešimt metrų nuo vampyrų. Spoksojau į juos paniekos kupinu, žeminančiu ir pasibaisėjusiu žvilgsniu.
Staiga vienas monstrų atsisuko ir pažvelgė tiesiai man į akis. Likusieji pasekė jo žvilgsnį ir taip pat įsispoksojo į mane nuostabos kupinomis akimis.
Bet aš mačiau tik uodą, tamsiai rudais plaukais. Jis buvo toks viliojantis ir gražus, per melsvą, prie krūtinės prigludusį megztinį matėsi nuostabiai proporcingi raumenys…
LĖJA!!!
Ką tu darai? Jie juk šlykštūs, mirtį nešantys padarai. Tu tikrai nesižavi šiuo… šiuo… Oh, aš net negaliu rasti jiems pakankamai šlykštaus apibūdinimo!
Taigi mes taip ir stovėjom: aš, spoksanti į tamsių plaukų savininką, jis ir visi kiti vampyrai, spoksantys į mane.
Staiga suvokiau, kad taip, tiesiog spoksodama į juos, sukeliu įtarimą, taigi apsisukau ant kulno ir nužingsniavau į priešingą pusę.
Nesvarbu, į sporto salę nueisiu kitu keliu.
Tačiau prieš dingdama minioje, dar išgirdau du žodžius. Kažkuris iš vampyrų tarė:
-Mėlyna… Angelas.
Po šių žodžių, suvokimas bloškėsi man į smegenis su didžiuliu trenksmu.
Mane… persekiojo… vampyrai.
Vakar visą dieną, jaučiau ne ko kito, o vampyrų žvilgsnius, varstančius mano nugarą. Taigi, jie pamatė mano švytėjimą anksčiau, nei aš jų. Jie tiesiog norėjo sužinoti, aš angelas, ar demonas.
Siaubingai drebėdama, ir tikriausia išbalusi labiau, nei paprastai, atsidūriau sporto salėje. Atsisėdusi ant suolelio jaučiausi siaubingai. Na, ką gi, bent jau mano „bloga savijauta” atrodys tikroviškesnė.
Mokytoja, nužvelgusi mane, nė neprašė raštelio, taigi mokiniai pradėjo prasitampymo pratimus.
Aš, tuo metu, svarsčiau apie prieš akimirką įvykusio susitiko pasekmes.
Juk jie pamatė mano mėlynas akis, kai buvau su kepure. Reiškiasi, esu saugi, nes jie mano, kad esu angelas. Juk visiems žinoma, kad angelai yra angelai, o demonai, tikri troublemakers.
Taip, aš saugi. Tikrai. Greičiausia. Manau. Gal. Net neįsivaizduoju!
Po pusvalandžio mąstymų apie blogąsias ir gerąsias susidūrimo su vampyrais puses nusprendžiau, kad nuolatinis savo galvos kvaršinimas visiškai nepadės išspręsti problemos.
Reikia tai pamiršti ir gyventi toliau.
Jie negali nieko man padaryti. Jie negali nieko MUMS padaryti. Mes turim galių. Tikrų galių. Mes galim apsisaugoti.
Taigi, viskas, pamiršta.
Tik kodėl aš niekaip negaliu iš galvos išmesti to nuostabaus raumeningo kūno, švelnių veido bruožų, raudonų lūpų ir gilių, supratingų akių?
Oh, fuck it. Su laiku išgaruos.
Ne tai, kad turėčiau pakęsti sėdėjimą su vampyrais per pamokas.

__________________________________________________________________________________________________

Daug lengvesne galva išėjau iš sporto salės ir nuvingiavau koridoriais į lauką.
Lija.
Nuostabiausias gamtos reiškinys- lietus. Jis gaivina, atpalaiduoja ir šildo. Lietus malonus. Dievinu jį nuo vaikystės. Nors dausose lijo maždaug kartą į metus. Ačiū Dievui, kad iš ten išvykau.
Cha! Suckers! O jūs manėt, kad man čia bus blogai!
Grįžau į mokyklą ir nužingsniavau iki istorijos klasės. Skambutis jau buvo nuskambėjęs, taigi visi mokiniai jau sėdėjo savo suoluose.
Skubiai nusivilkau drėgną paltą ir pakabinusi jį ant kabyklos, likau tik su raudonąja bliuskute. Nuo streso kūno kultūros pamokoje pasidarė karštą, taigi džemperis buvo sugrūstas kuprinėn.
Priėjusi prie mokytojo stalo padaviau kiek apglamžytus dokumentus. Mokytojas nužvelgė mane, žvilgtelėjo į dokumentus ir tarė:
-Lėja Kesi.
Linktelėjau.
-Prašom sėstis.- vėl pasakė mokytojas.
Buvau kiek nustebus, mat visi mokytojai mane patardydavo ar apibardavo už vėlavimą. Jaučiu, šis mokytojas man patiks.
Atsigręžiau į klasę, kad greičiau galėčiau pabėgti nuo visų žvilgsnių ir atsidurti saugioje vietoje, kur niekas nebespoksotų. Bet mano dėmesį patraukė švytėjimas. Jis sklido iš klasės galo ir buvo daug blyškesnis, nei tas, matytas ryte.
Pačiame gale, eilėje prie lango sėdėjo tas pats vampyras rudais plaukais. Jis spoksojo į mane atkakliai, su susižavėjimu akyse.
Aš spitrijausi į jį, jis į mane.
Mano sustingimas vidury klasės atkreipė mokytojo dėmesį:
-Panele Kesi, prašom sėstis.
Šį komentarą išgirdau lyg iš toli toli, nes jaučiausi taip, lyg klasėje tebūtume mudu. Kažkokia neįmanoma trauka traukė mane prie jo.
Taip, nenuleisdama žvilgsnio nuo vampyro akių, pajudėjau klasės galo link. Šią spoksojimo kovą laimėjau aš. Dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, jis nudelbė žvilgsnį į stalą.
Tą sekundę aš lengviau atsipūčiau. Tada apsižvalgiau aplink, ieškodama vietos atsisėsti. Mano nelaimei, vienintelė laisva vieta buvo šalia vampyro.
Na gerai, viena, yra mokytis su vampyru vienoje klasėje, bet visai kas kita, su juo sėdėti.
Dar kartą beviltiškai apsidairiau aplinkui. Vaizdas tas pats.
Atsisukusi į vampyrą vėl sutikau jo žvilgsnį. Dabar jis buvo metantis iššūkį. Na, aš ne bailė. Tiesą sakant, dar niekada nesu atmetusi iššūkio. Taigi suraukiau antakius iš pasibjaurėjimo ir ryžtingai nužingsniavau laisvos vietos link.
Ant kėdės gulėjo vampyro kuprinė.
-Trauk.- šiurkščiai tarstelėjau.
Atrodo, tai jį nustebino. Ak, tiesa, angelai visuomet būna mandagūs. Taigi aš skubiai pridėjau:
-Prašau.
Jis prisimerkė ir laaaabai iš lėto nuėmė savo mantą nuo mano vietos.
Sudribau į suolą ir bandydama nepaisyti keistos šilumos, atsiradusios vos man atsidūrus greta jo, išsikroviau istorijos knygas ir sąsiuvinius.
Mudu su vampyru sėdėjome žvelgdami tiesiai prieš save, tik jis kartais žvilgteldavo mano pusėn. Jaučiau visus, net ir mažiausius jo žvilgsniukus, kurie badė lyg mažos adatėlės.
Tada mokytojas atsistojo ir jau ruošėsi pradėti pamoką, kai staiga jo žvilgsnis nukrypo į mane.
-Mis Kesi, ar jūs supažindinta su mokyklos taisyklėmis?- paklausė jis.
-Aham.- jo klausimas mane kiek sutrikdė.
Mokytojas kilstelėjo antakius:
-Tai gal malonėtumėte nusiimti kepurę?
Ow, shit!
Kaip tik dabar prisiminiau, kad pamiršau paprašyti likti su galvos apdangalu, kaip darydavau su visais mokytojais, per visas pamokas.
Gal dar ne vėlu?
-Mokytojau, gal galėčiau likti su kepure, nes…
-Nusiimk kepurę, Lėja- mano maldavimus pertraukė mokytojas. Ok, dabar jis man visai nebepatinka…
-Jūs nesuprantat, aš…- bandžiau paaiškinti.
Mane vėl nutraukė, jau daug piktesnis mokytojo balsas:
-Mis Kesi. Kepurę. Dabar.
O tu šūde su vyšnaite… man šakės.
Jeigu nenoriu būti išmesta, privalau paklusti, nes matosi, kad su ŠIUO mokytoju, nepajuokausi.
Kas blogiausio gali nutikti? Ak, taip, aš galiu būti nužudyta, kaip neaiškios prigimties hibridas. Ne, juk aš turiu galių. Ir jeigu reikės, panaudosiu ir tas, pačias šlykščiausias.
Kelio atgal nėra. Giliai įkvėpiau ir nusitraukiau kepurę.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 10 »

Namų dramos, arba ateiviai užknisa

Lėja

Po pamokų grįžusi namo, jaučiausi išsekusi ir pikta.
Po kelių valandų turėjo grįžti Deivis su Andžela, o aš visiškai nenorėjau lieti savo pykčio ant šių „žmonių”, taigi užlipusi laiptais į savo kambarį, pradėjau knisti stalčius, ieškodama ausinuko, o radusi ko ieškojau, pasileidau trankiausią ir labiausia vežančią dainą, pradėjau taškytis.
Taip įsijaučiau, kad pora kartų vos nenukritau. Akordams skambant smegeninėje, ėmiausi gaminti vakarienę.
Buvau taip įnikusi į muziką ir maisto ruošimą, kad nė nepastebėjau, kaip prabėgus kelioms valandoms, į virtuvę įžengė Deividas, o paskui jį ir Andžė.
Nuo mėgstamiausios muzikos galva tapo lengvesnė ir iš jos dingo visas pyktis ir didelė dalis nerimo.
It was still here, though…
Nusišypsojau draugams ir padėjau ant stalo-baro lėkštes, su garuojančia, ką tik išimta lazanija.
Deivis su Andže atrodė taip, lyg sprogs, jeigu nepasiteirausiu apie jų dieną.
-Na, tai kaip jum su darbais?- atsargiai paklausiau.
Jie pradėjo šaukti žodžius vienu metu:
-Tu net neįsivaizduoji!
-Buvo taip nuostabu!
-Visi tokie draugiški!
-Visi tokie paslaugūs!
-Susipažinau su tokiu visai nieko bičiuku…
-Vienas vaikinas JAU bandė mane pabučiuoti ir…
Staiga virtuvėje įsivyravo mirtina tyla. Daugiau jokio rėkimo vienam per kitą.
Andžela stovėjo sustingusi į ledo statulą. Ji suvokė, kad paskutiniosios dalies apie kažkokį laižiakų pervertą sakyti nevertėjo.
Tik šįkart viskas nebuvo taip, kaip tarp manęs ir Deivido. MUDU buvome šeima. Bet Deivis ir Andžė… Na, galima sakyti, jie visuomet turėjo dalyką… Juos traukė vieną prie kito. Sakau, nes abu yra man pasakoję apie tą „jokiais racionaliais faktais neįmanomą apibūdinti trauką”. Yeah, right. Jie vieninteliai negalėjo to paaiškinti. Taigi, mano draugai meilės liūne iki ausų, ir visaip bando iš jo išsilaisvinti. Ech, jie tikrai nesupranta, kad yra sutverti vienas kitam. Jėzau, jie to netgi nepripažįsta nei sau, nei kitiems. Ne tai, kad aplinkiniai patys to nesuprastų.
-Tu kąąąąą?!- užstaugė Deividas.
-Aš… aš… mes…- lemeno Andžela.- Nieko nebuvo… aš…
-Kaip tai nebuvo?!- dar garsiau riaumodamas pertraukė ją Deividas.- Kaip nebuvo, jei sakei, kad bučiavotės???!!!
-Aš gi jį atstūmiau, nes…- angelės murmėjimas nutilo. Taigi, vėl priėjome tą no love confessions sieną.
-Aha,o… pala, ką ..?- nustebo mano draugas.
Andžė jau žiojosi atkirsti kažką pikto, bet aš griežtai įsiterpiau:
-Gerai! Dabar abu užsičiaupiat ir sėdatės valgyt, kol viskas nepavirto į milžinišką ledo krūvą!!!
Mano draugai nutilo, nes žinojo, kad MANĘS geriau nereikia siutinti. Nors savo draugų užsipulti negalėčiau… bet, kita vertus, jiems juk nebūtina to žinoti, ar ne? (:p)
Piktai stebėjau, kaip jie itin susidomėję medinėmis grindimis, paklusniai sėdasi baro kėdžių ir imasi lazanijos.
-Labai skanu, Lėja.- pakėlęs akis šyptelėjo Deivis.
-Dėkui.- trumpai ir rimtai tarstelėjau, primindama jiems, kad už neseniai pademonstruotą gorilišką elgesį, norėdami atleidimo, draugai turės labiau pasistengti.
Kai lazanijos buvo sudorotos, atmosfera virtuvėje tapo kiek lengvesnė ir atlaidesnė.
-Soooo…- nutęsė Andžela.
-Aš, žinoma, neprieštaraučiau, jeigu tu,- Deivis bakstelėjo pirštu į angelą.- plačiau papasakotum apie tą atstūmimo,- tardamas šį žodį demonas išsiviepė.- įvykį.
-Tai jau dabar, tamsta, teiksitės išklausyti neisterikuodamas?!- vėl supyko Andžė.
-Ko tu tikiesi, kai…- pabandė atsikirsti vaikinas.
-AHA! Taigi pripažįsti, kad tavo elgesys buvo visiškai neracionalus ir pasibjaurėtinas!!- staugė Andžela. Ji akivaizdžiai jautė malonumą, perimdama Deivio pertraukinėjimo taktiką. Vieninteliai žmonės, su kuriais ji jausdavosi nevaržoma ir kuriems galėjo parodyti tai, ką iš tikro jautė, buvome mudu su Deividu.
-Tu nusipelnei! Kaip tu nesuvoki, kad…
Tiesiog taip, jie kurį laiką vienas ant kito paprasčiausia rėkė. Jau maniau, kad pradės svaidyti daiktus, bet čia jau labiau mano būdas.
Stovėjau tylėdama, žvelgdama į savo lokio pėdų šlepetes. Nieko negalėjau padaryti, mane vėl užvaldė nerimas ir baimė. Na, ir dar smalsumas. Kas galėtų mane sekti? Kam esu tokia įdomi? Gal turiu kokį slaptą gerbėją… Nuo tokios minties mintyse šyptelėjau. Vaikinai nežiūrėjo į mane kaip į simpatijų objektą. Aš tebuvau keistuolė naujokė su idiotiška kepurė.
Kol mąsčiau apie savo persekiotojo priežastis, Deivis su Andže vis dar plyšavo vienas ant kito
Pavargau nuo viso to. Beto, man tiesiog fiziškai reikėjo su kuo nors pasidalinti savo nuogąstavimais.
-Mane seka.- vos sukuždėjau.
Virtuvėje tylu pasidarė taip staiga, lyg kas vienu mygtuko paspaudimu būtų išjungęs garsą. Rodės, kad girdėjau net menkiausią vėjelį, besiskverbiantį pro vos pravirus langus. Niekada nesiskundžiau prasta klausa. Tiesą sakant, manau, kad mano klausa beveik tokia pat gera kaip ir vampyrų. Tai dar vienas dalykas, kurį gavau kaip asmeninę, unikalią bausmę.
-Kas..?- išvebleno Andžela, nes Deividui akivaizdžiai buvo laikinasis paralyžius.
-Na… aš jaučiu… kaip… kažkas stebi kiekvieną mano žingsnį…- nutilau ir vėl pradėjau apžiūrinėti savo šlepetes, kurios dabar atrodė itin intriguojančios. Ar tas siūlas visada čia buvo?
Andžela tik žiobtelėjo išpūtusi akis.
Tada atgijo Deividas:
-FUCK! Lėja, kodėl nieko nesakei anksčiau?!
-Jūs ką tik grįžot! O tada rėkėt, tai aš… - nutilau, nes buvau nutraukta sunkaus ir pykčio kupino kumščio trenksmo į stalą. Pastarasis sugirgždėjo ir įskilo.
-ŠUNSNUKIAI!!! Kad ir kas tave seka, daugiau tokios galimybės nebeturės! -užstaugė demonas.- Aš asmeniškai išlupsiu jam, jai ar jiems akis, tada vieną sukišiu į subinę, o kitą liepsiu suvalgyt!!!
Ok, dabar jau aš šikau į kelnes. Na, techniškai, tai aš buvau su timpomis.
-Jeeezzz, Deivi! Tik jau nereikia pulti į paniką.- bandydama nuraminti draugą, priėjusi paglosčiau jo petį.- Žmonės tavęs tik išsigąs, o iš to mums visiems naudos jo-kios.
Deividas atsigręžė į mane ir aš išvydau nerimo kupinas jo akis, kurios žvelgė į mane taip, lyg visa siela trokštų apsaugoti.
-Jeigu tau kas nutiks, maže, aš save mirtinai užgraušiu.
-Ir ne jis vienas!- iš už Deivio peties išlindo Andžė.
Per prievartą jai nusišypsojau, o tada visi susispaudėm grupiniam apsikabinimui.
Atsitraukus, aš paėmiau nešvarias lėkštes ir dėdama jas į indaplovę išgirdau Deivido klausimą:
-Tai ką darysim? Kokios tavo žinios apie persekiotoją?
Man nespėjus atsakyti, įsiterpė Andžela:
-Gal tai tiesiog kažkoks vaikinukas tavimi susižavėjo?
-Cha! Nemanai, kad šią teoriją jau apsvarsčiau? Tai negali būti atsitiktinis sekimas. Jaučiausi taip, lyg ištisą dieną būčiau stebima. Nagi, Andže, niekas taip nesiaukotų dėl paprasto mirtingojo.
-Manai, kad kažkas žino, kad tu… ne vietinė?- Deivio klausimas.
-Nežinau, tačiau to bijau labiausia.- susimąsčiau.- Jeigu tai tiesa, pavojus kyla ir jums.
Deivis prunkštelėjo:
-Kaip visada, galvojanti pirmiausia apie kitus.
-Hey!- mečiau į jį drėgną rankšluostį. Demonas be jokių pastangų jį sugavo ir sviedė man atgal.
-Kaip manai,- jau rimčiau pradėjo jis.- ar tas kažkas, žino apie tavo išskirtinumą?
-Baik jau, Deivi, mes čia tik antra diena.- garsiai mąstė Andžela.
-Taip, tu teisi.
-Na, viskas greičiausia paaiškės su laiku.- gūžtelėjusi pečiais paskelbiau verdiktą.
Andžela apėjo apie stalą ir sustojo priešais mane.
-Lėja, beje, kaip ten dėl tos tavo kepurės? Gal jau pats metas ja atsikratyti? Nemanai?- pačiupinėjusi mano baltąją plaukų maskuotę mergina susiraukė.
-Aha, tikrai.- pritarė jai Deividas. Puiku, dabar jie prieš mane susimokė.- Juk mokykloje yra ir kitų tamsiaplaukių, ar ne? Nebebūsi tokia vienintelė. O dabar atrodai paprasčiausia keistai.
-Nežinau… Gal ir nebūčiau vienintelė tamsiaplaukė, bet faktas, būčiau niekur nematyto tamsumo plaukų. Kaip tada turėčiau paaiškinti savo mėlynas akis?
-Tiesa.- pagaliau Andžė man pritarė.- Nesu mačiusi tokio mėlynumo akių, pas jokį angelą.
-Ar tokio juodumo plaukų, pas jokį demoną.- suburbėjo Deivis.
-Matot? Nėra jokios logiškos priežasties man atsisakyti savo kepšiuko. Be to, jeigu tas, kas mane seka, kol kas iš mano akių mano, kad esu angelas, tegul taip galvoja ir toliau. Juk angelai paprastai taikūs. Kam mums papildomi rūpesčiai?
Mano draugai kažką numykė ir išsliūkinę iš virtuvės paliko mane su savo mintimis.
Padariusi pirmuosius namų darbus, nusileidau į svetainę, kur Andžela su Deiviu rinko filmą.
-O, kaip tik ruošiausi tave kviesti- nusišypsojo demonas.
Filmų galimybes aptarinėjome maždaug valandą, kol nusprendėm pažiūrėti kažkokį idiotišką siaubeką apie ateivius. Nesąmonė. Taip ir pasakiau, bet mano draugai užsispyrė jį žiūrėti.
Leimiškiausiam planetos filmui pasibaigus, nuėjau į lovą, tačiau visą naktį negalėjau sumerkti akių, galvodama apie savo persekiotoją.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »