BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sausis 2012 archyvas

Different aspects are generally produced in wanting to refer to the whole process of widening a business to a new geographical location. One thing has always been fresh is the requirement to grow the operations a small business suitable new industry thats generally not overcrowded, on the flip side. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Back into the 1990s, service providers were definitely furnished with persons divisions required to designed excellent pr so that you can increase their business. For the reason that human resource people seemed to be your only method to obtain organizational and solution ideas, clientele believed every aspect they advised them. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žinau žinau! Vėluoju! Labai! Reikalai reikaliukai užgriuvo, taigi kitaip neišėjo. Plius darbe pamainos keitėsi :) Atleiskit, dėl to, kad naudoju tiek daug anglisku žodžiu, tiesiog tekstas įgauna efektingumo :p Lauksiu komentarųųųų :*

elly

————————————————————————————–

14. Netikėtumai arba, tai tavo kaltė

Lėja

Po dviejų savaičių.
Iškišau nosį iš už namo kampo. Prie ledų kioskelio nieko nebuvo. Gatvė tuščia.
Kelias laisvas.
Kaip galėdama greičiau nubėgau prie praviro langelio, ir iš nekantrumo trypčiodama vietoje užsisakiau kapučino skonio ledų.
Dieve, Lėja, tu tiesiog apgailėtina. Niekieno nepamatyta bandai nusipirkti ledų vien todėl, kad jie buvo tokie nežemiškai skanūs.
Na, tiesą sakant, tai nenorėjau, kad mane išvystų tik vienas asmuo. Aleksas.
Juk buvau prižadėjus sau, kad daugiau NIEKADA ryte nevažiuosiu į miestą. Ir štai, stoviu pačiame jo centre, ir kaip koks triušiukas, bėgantis nuo vilko dairausi, kad nebūčiau pastebėta.
Vos pardavėjas man į sustingusius pirštus įgrūdo vaflį, ant kurio puikavosi tamsiai pilkas skanėstas, apibarstytas smulkintais migdolais, mečiau jam kelis dolerius ir bėgte nubėgau iki savo mašiniuko.
Atsidūrusi viduje, atsidusau su palengvėjimu. Mission accomplished. Dabar į mokyklą.
Nors nuo tada, kai mudu su Aleksu pirmą kartą susiginčijom praėjo dvi savaitės, mes vis dar griežėm dantį vienas ant kito. Prasilenkdami koridoriuje vis apsižodžiuodavom, kelis kartus ir apsistumdėm. Nežinau, kodėl aš jam taip neįtinku. Visa mokykla jau žino, kaip lengva mane sunervinti, tačiau jis vis nesiliauja to daręs. Žinoma, aš taip pat neatsilieku. Nesiruošiu būti kažkokia pastumdėlė…
Andžė su Deividu jau buvo informuoti apie šlykštų, negarbingą, beteisį mikrobą, kuris gadino mano gyvenimą. Kiekvieną vakarą, giliai pasipiktinusi pasakodavau mūsų susidūrimų istorijas. O jų būdavo daug. Kasdien.
Mokykloje buvau išaukštinta iki kažkokios dievukės lygio. Jėzau, tie žmonės kaip kokia gyvulių banda: sekioja, kalbina, visur kviečia… Aš dažniausia tyliu, arba nuveju juos kokia kandžia pastaba, tačiau po kelių minučių jie vėl sugrįžta. Gal aš siunčiu netinkamus signalus? Nors nemanau. Kaip kitaip įmanoma suprasti žodžius „fuck off”?
Į mokyklą įėjau su pirmuoju skambučiu. Greitesniu žingsniu nuskubėjau į matematiką.
Prie klasės stovėjo Ketrina. Laukė manęs.
Ketrina - mano naujoji draugė. Ji buvo viena iš tų garbinančių ir kalbinančių persekiotojų, tačiau su ja vienintele iš tikrųjų radau bendrą kalbą. Ketrina buvo viena mokyklos „atsumtųjų”. Moksliukė, kitaip tariant. Ji nebuvo labai graži- veidas nusėtas strazdanų, ryškiai raudoni plaukai tesiekė pečius, akys nuolat išsprogusios ir beprotiškai žalios, lūpos netaisyklingos. Mergina vos siekė mano kaklą, o buvo kur kas stambesnė. Tačiau mudvi į daugelį dalykų žvelgėme iš labai panašios pusės.
Ketrina supažindino mane su savo draugais- Okoneliu ir Sira. Keisti vardai- keisti žmonės. Ir iš tikrųjų, visa jų šutvė nepriminė nieko, ką kada nors buvau sutikusi. Visi trys jie tiesiog spinduliavo kitoniškumu, už tai man ir patiko.
-Na pagaliau! Nemanai, kad kartais, įdomumo dėlei, galėtum nevėluoti į pamoką?- šyptelėjo Ketrina.
-Juk tu mane žinai,- atsakiau.
-Mh, ir už tai, kad žinau, dabar nerėkiu, kad per tave vėluoju į visas pamokas.
Į šią repliką nieko neatsakiau, tiesiog sukikenau. Persibraukusi ranka plaukus, įžengiau į klasę. Tik prieš kelias dienas nustojau bandyti patekti į mokyklą su kepure. Beprasmiška. Ji nuolat labai „paslaptingai” dingdavo. O sakydama dingdavo, turiu omenyje, kad ją paimdavo Aleksas. Tai viena iš priežasčių, kodėl jo neapkenčiau.
Matematika praslinko lėtai. Priešingai nei geografija, buvusi po jos.
Jau prieš kelias dienas sužinojau, kad esu perkeliama pas kitą mokytoją. O priežastis labai paprasta: misterio Feinikso nervai nebeatlaikė mano labai išskirtinio būdo. Nekaltinu jo. Ankščiau ar vėliau visi mokytojai prieis šią stadiją ((evil)).
Taigi per antrą pamoką, atvėriau duris į misis Ystbruk geografijos klasę. Iškart pažvelgiau į mokytoją. Ji akivaizdžiai manęs jau nemėgo. Tikriausia tas suskis Feiniksas prisekė apie mane visokių pasakų. Na, ką gi, jos negali būti blogesnės nei realybė.
Įėjau užsidėjusi ramios ir savimi pasitikinčios merginos kaukę. Ji subliuško per lygiai dvi sekundes.
Atsisukusi apsidairyti po klasę, pirmiausia pastebėjau tris švytinčius objektus. Mother f*****!!! Stovėjau sustingusi, nežinodama kaip reaguoti į tokį, visiškai nejuokingą, kalės karmos pokštą. Bespoksodama į kukulius iš nuostabos išvertusį Aleksą, nepajutau, kaip pro lūpas prasprūdo tylus, tačiau pakankamai gerai girdimas klausimas:
-Are you fucking kidding me?
Visa klasė prapliupo kvatotis. Juokėsi netgi kitos dvi vampyrės- Rebeka ir Viktorija. Tik mudu su Aleksu spoksojom vienas į kitą, absoliučiai susierzinti fakto, kad turime būti viename kambaryje.
Neiškentusi atsisukau į mokytoją ir tariau:
-Atleiskite, bet gal aš visgi galėčiau grįžti pas misterį Feiniksą? Akivaizdu, čia mokosi visokie nevispročiai, o su atsilikėliais būti man nelabai norisi.
Po šių žodžių reikšmingai pažiūrėjau į Aleksą, jeigu kartais jis nepagavo užuominos, kad kalba eina apie jį.
Mokytoja jau žiojosi kažką sakyti, kai prabilo vampyras:
-Jeigu panelei tokie atgrasūs atsilikėliai, tai kodėl ji ištisai su jais tamposi?- supratau, kad kalba eina apie Ketrinos šutvę.- Nesijaudink, Lėja, rasim kur tavo dailų užpakaliuką įterpt,- nusišypsojo velniška šypsena.
Pašaipiai pakėliau antakį:
-Rimtai? Dabar mes aptarinėsim mano sėdynę? Siūlyčiau labiau domėtis sava, kol neįstačiau joje mėlynės.
Aleksas prunkštelėjo, o aš mintyse tvojau sau per veidą. Pats metas prisiminti, kad vampyrai negali gauti mėlynių!
-Gana!- mus pertraukė piktas mokytojos balsas.- Kad negirdėčiau daugiau tokių ginčų. Ponaiti Wildrofai, tvardykitės. Panele Kesi, prašau sėstis. Vienintelė laisva vieta prie Rebekos, taigi ten ir įsitaisysite.
Žvilgtelėjusi į džiaugsmingai spurdančią vampyrę išpūčiau akis:
-Nu čia dabar?! Nė nesiruošiu sėdėt su va…-nutilau pačiu laiku, susivokusi.
Pasiduodama giliai įkvėpiau ir nužingsniavau prie tos Rebekos, kuriai dar nebuvau nė žodžio pasakiusi. Na, tiesą sakant, iš vampyrų, esu kalbėjusi tik su Aleksu.
Sudribusi į savo kėdę, vidurinės eilės gale, apsižvalgiau aplinkui. O, tiesiog nuostabu! Man iš dešinės buvo Rebeka, o iš kairės, gretimoje eilėje sėdėjo Viktorija ir Aleksas. Mane supo lygiai trimis vampyrais daugiau, nei norėčiau.
Mis Ystbruk įtariai nužvelgusi mūsų ketveriukę, pakilo nuo kėdės ir pradėjo pasakoti kažką apie Šveicariją. Apie ją žinojau viską, taigi ir per šią pamoką teks nuobodžiauti.
Staiga prie manęs pasilenkė Rebeka. Nebebijojau, nes per kelias savaites pripratau prie vampyrų, besitrinančių netoliese. Ji tarė:
-Labas, aš Rebeka.
-Mh,- numykiau.
-Och, ką tu, tai man malonu susipažinti Lėja,- sarkastiškai nutęsė ji.
Atsisukusi į ją nužvelgiau tamsius banguotus plaukus ir juodai rusvas akis.
-Malonu susipažinti,- tariau.
-Meluoji,- sukuždėjo ji.
-Eik tu sau! Iš kur atspėjai?- vaidindama nustebusią, paklausiau.
-Galia.- tarstelėjo ji taip, lyg tai turėtų viską paaiškinti.
Iš mano klausiamo žvilgsnio ji tikriausia suprato, kad turi paaiškinti plačiau, taigi tęsė:
-Jaučiu, ar asmuo meluoja, ar sako tiesą.
Geras, šičia tai kietai.
-Jėga,- nejučia nusišypsojau. Nežinau kodėl, tačiau ši mergina atrodė tokia šilta ir miela, lyg saulės spindulėlis.
Mintyse dar kartą trenkiau sau per veidą. Vampyrė, Lėja, VAMPYRĖ.
-Tu gražiai šypsaisi,- nustebindama mane tarė mergina, ir akimirkai metė žvilgsnį kažkur už manęs. Greičiausia susižvalgė su Aleksu ar Viktorija.- Bet kur jau čia palyginsi tai su minčių skaitymu…
-Minčių skaitymu?- nesupratau.
-Och, argi jis tau nesakė? Aleksas skaito mintis.
Išpūčiau akis. Ne tiek iš nuostabos, kiek iš baimės. Jeigu jis girdi, ką galvoju, tai… tai… tai žino, kaip keistai jaučiuosi, būdama šalia jo, kokius jausmus jis žadina manyje. O blogiausia, kad jis žino apie visas mano galias, mano gyvenimo nuodėmes, kurių niekada nebeišpirksiu…
Rebeka akivaizdžiai pastebėjo paniką mano veide ir suskubo pasitaisyti:
-Oi ne ne ne! Lėja, jis girdi tik žmonių mintys. Tyla magiškuose padaruose… Tyla tavyje.
Palengvėjimo nuslėpti nepavyko. Vėl pasirėmiau galvą ranka ir sąsiuvinio paraštėje tęsiau vedžioti begalybės ženklą. Nesusilaikiusi pažiūrėjau į Aleksą, kuris visas įsitempęs spangino į mane. Paslėpiau galvą už savo susiraičiusių juodų plaukų užuolaidos.
Staiga pajutau, kaip Rebeka vėl prie manęs palinksta:
-Žinai, ir man perprasti, ar sakai tiesą, ar meluoji, labai sunku. Tu mirgi. Vis išnyksti ir atsirandi. Kaip labai prastos kokybės filmas.
Į šiuos žodžius nieko neatsakiau. Per daug priminė Dausas. Kiek kartų buvau lyginama su sugedusiais, naudoti netinkamais daiktais…
-Žinoma, aš nenoriu tavęs įžeisti, ar ką,- sunerimo vampyrė.
-Žinoma,- linktelėjau.
Mano nelaimei, Rebeka buvo itin smalsi ir komunikabili. Taigi po kelių minučių vėl pradėjo tardyti:
-Taigi… Kas tu?
-Lėja.
-Ne, rimtai. Kas tu?
-Ne, rimtai. Aš Lėja.
-Tu visada tokia atvira?
-Tu visada tokia tyli?- klausimu į klausimą atsakiau.
Atrodo, tai Rebeką sužavėjo. Kas aš, koks juokingai nepavykęs mokslinis projektas?
-Mis Kesi,- į mane kreipėsi mokytojos balsas.- Gal malonėtumėte atsakyti į mano klausimą?
-Kokį klausimą?- atvirai paklausiau.
-Na, jeigu teiktumeisi klausytis to, ką kalbu, dabar neturėčiau tik dėl tavęs gaišti brangaus pamokos laiko,- suirzo mokytoja.
-Su visa derama pagarba, mis Ystbruk, bet jūs kalbate tiek daug, kad aš nespėju atsekti esmės. Jeigu ji iš viso egzistuoja,- šyptelėjau.- Be to, apie garsiąją Šveicariją aš žinau greičiausiai daugiau už jus.
Mokytoja pasipiktinusi griežtai mane nužvelgė:
-Ach, taip, Lėja? Tai gal pasidalinsi savo giliomis žiniomis su visa klase?
-Ne nuotaikoj,- papurčiau galvą.
Visa klasė „lūžo” iš kiekvieno mano žodžio, o tai mokytoją dar labiau įsiutino:
-Dar vienas toks akibrokštas, mis Kesi, ir dumsite tiesiai pas direktorių.
Vaidindama labai rimtą, atidaviau pagarbą. Tai mokiniams sukėlė dar daugiau juoko.
Staiga pasigirdo sodrus, žemas, vyriškas balsas:
-Šveicarijos kaimynės yra Italija Prancūzija, Vokietija ir Austrija.
-Šaunuolis, Aleksai,- pagyrė mokytoja.- Taip, tai yra Šveicarijos kaimynės. Klausimas, kurio klausiau, mis Kesi,- mano pavardę įpatingai pabrėžė.
Suirzusi pasisukau į išsišiepusį Aleksą. Jo šypsena, akys, visa povyza, demonstravo pergalę. Ir tada aš prisiminiau mūsų nedidukę kovą dėl atsakytų klausimų. Praėjusį kartą (vakar) buvo lygiosios. Taigi… dabar jis pirmauja. Susiraukiau, mintyse keikdamasi bjauriausiais žodžiais. Ne! Ne ne ne ne ne ne! Šito laimėti aš jam neleisiu!
Nuo mano nepatenkintos išraiškos, vampyro šypsena tik dar labiau praplatėjo.
Cha! Nesulauksi, Aleksiuk, šitą laimėsiu AŠ!
Visą pamoką sėdėjau įsitempusi, laukdama naujo mokytojos klausimo. Deja, į mano maldas atsakyta nebuvo. Kaip tyčia, mokytoja neuždavė nė vieno naujo klausimo. Žinoma, aš galėjau tiesiog įlįsti jai į galvą ir sukurti klausimo giją, bet tai būtų sukčiavimas, o laimėjusi, aš norėsiu pasigirti sąžiningu žaidimu.
Nuskambėjus skambučiui buvau nusivylusi ir pikta, o mano mintys sukosi tik apie tai, kaip vėl išsiveržti į priekį, klausimų žaidime. Taigi stodamasi nuverčiau kėdę, o norėdama sugauti ją krentančią, ranka užkabinau knygas, gulėjusias ant stalo ir šios šlioptelėjo ant žemės.
-Klasė, Lėja,- suburbėjau, statydama kėdę.
Kabinetas buvo beveik tuščias. Mokytojos taip pat nebuvo, mat dabar vyko kažkoks mokytojų susirinkimas, į kurį negalima vėluoti. Pfff… Negalima vėluoti… Tokia taisyklė man neegzistavo.
Rinkdama nuo žemės išbyrėjusius daiktus, išgirdau Viktoriją klausiant:
-Eini?
-Ne,- atsakė Aleksas.- Aš dar paspoksosiu į šitą kerėplą. Bet jūs eikit.
Vampyrėms išėjus, klasėje likome tik mudu su vaikinu. Aš, pikta dėl to, kaip jis mane pavadino, atsistojau, vienoje rankoje laikydama knygas, o kitoje- kuprinę. Padėjau viską ant stalo ir pradėjau krautis mantą į pilką tašę su violetiniais raštais.
-Uoj, Lėja, prašau, tik neišvartyk visų stalų savo nerangumu,- nusijuokė Aleksas.
Viskas. Tai buvo mano ramybės kaukės laidotuvės. Šiurkščiai užtraukiau kuprinės užtrauktuką ir piktai atsisukusi į Aleksą, ore bedžiau į jį pirštu.:
-Klausyk, madafakeri! Užknisai negyvai! Kodėl kišiesi į svetimus reikalus?! Kodėl lendi į mano gyvenimą?! Negi neturi ko nors kito, ką galėtum vimdyti?!- taip tarusi apsisukau ant kulno ir ketinau eiti, kai staiga jis atsidūrė priešais mane, užtverdamas kelią. Vampyro žvilgsnis buvo tiesiog įsiutęs. Tardamas žodžius, jis ėjo į mane, priversdamas trauktis atbulai:
-Dabar tu manęs paklausyk, princese. Aš vampyras, o ne suknista fėja, bėgiojanti aplinkui su triko. Taip, kad geriau jau rodyk daugiau pagarbos, arba…- jis pritrūko žodžių.
-Arba kas?!- vis dar traukdamasi atgal, iškėliau smakrą. Staiga pajutau, kad trauktis nebėra kur. Į nugarą man įsirėmė palangės kraštas. Teko sustoti.
-Arba… Arba bus pasekmės!- sušuko Aleksas, pasvirdamas virš manęs.
Buvau visiškai užspausta į kampą. Kaip pelytė, pakliuvusi į spąstus. Įrėmiau rankas į vampyro krūtinę ir iš visų jėgų jį pastūmiau. Efekto jokio. Aleksas tik dar labiau virš manęs palinko.
Mudu tiesiog spoksojom vienas į kitą. Piktos, karingos nuotaikos nė lašo. Mano delnai vis dar ilsėjosi ant jo tvirtos, raumeningos, tik juodais marškinėliais pridengtos krūtinės. Akimirkai jis nuleido žvilgsnį iki mano rankų, o tada vėl grįžo prie veido. Iš įpročio prikandau apatinę lūpą ir jo žvilgsnis iš karto nusileido ten. Jis žiūrėjo man į lūpas taip, kaip metų metus po dykumas klaidžiojęs žmogus žiūrėtų į vandenį. Su poreikiu, atsidavimu.
Staiga pajutau, kaip jo rankos apsiveja mano liemenį. Iš nuostabos aiktelėjau. Tada jis pasilenkė ir neįtikėtinai švelniai prigludo savo ledinėmis lūpomis prie manųjų. Tai truko vos sekundę. Jis atsitraukė nuo mano veido lygiai per centimetrą. Atrodė kažkoks sutrikęs. Tikiu, kad mano išraiška buvo panaši. Ir jeigu galvojau, kad tai viskas, labai klydau. Po kelių sekundžių spoksojimo vienas į kitą, jis iškvėpė tiesiai man į veidą. Tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje.
Aš nevaldžiau savęs, tikrai. Visas mano kūnas troško vampyro.
Nebegalėdama susilaikyti, prigludau prie jo. Dabar mes lietėmės. Labai. Pilnai. Absoliučiai. Ir man tai patiko. Krūtine jaučiau jo trūkčiojantį kvėpavimą.
Staiga jo lūpos antrą kartą susirado maniškes. Šis bučinys buvo gilesnis, reiklesnis… aistringesnis. Pajutau, kad esu keliama ir sodinama ant palangės. Atlikus šį judesį, instinktyviai apžergiau jį kojomis. Mano lūpos prasivėrė, o jo šaltas liežuvis įsprūdo man į burną.
Panardinau pirštus jam į plaukus, kol jis čiupinėjo mano liemenį, lyg norėdamas paženklinti savo teritoriją. Ir man tai patiko.
-Tu kvepi šokoladu…- neaiškiai sumurmėjo jis, liežuviu slysdamas mano kaklu.
Sumurkiau kažką sunkiai suprantamo.
Sudejavau pajutusi, kaip jis krimsteli mano ausies lezgelį. Taip jau yra, kad tai mano jautrioji vietelė.
Bandžiau paliesti ir ištyrinėti kiekvieną jo rankų raumenų iškilimą, kai jis atrado nuogos odos plotą tarp mano palaidinės ir kelnių. Tai jam patiko. Aleksas, lyg erzindamas, kyštelėjo savo liežuvį man į burną ir vėl staigiai ištraukęs, prikimusiu balsu sukuždėjo:
-Kodėl tu kvepi šokoladu?
-Šampūnas…- numykiau.
Iš nuostabaus sapno mane pažadino šalti pirštai, slystantys mano palaidinės iškirpte.
Staigiai nustūmiau Aleksą, mat atsižvelgiant į tai, kad buvau visiškai jo prispausta prie sienos, tai buvo vienintelis galimas išsilaisvinimo būdas. Vaikinas nesipriešino, mat buvo toks pats nustebęs ir sumišęs, kaip ir aš. Deja, mano jėgos nebuvo didelės, taigi jis atsidūrė tik per pusmetrį nuo manęs.
-Nedrįsk daugiau manęs liesti!- nervingai suspigau.
-Kas tau darosi?! Kodėl mane bučiuoji?- suriko jis tuo pačiu metu.
-Ach, aš tave bučiuoju?!- isteriškai nusijuokiau.- Tai tu čia ant manęs užgriuvęs!
-Tai kokio velnio tu mane apžergus?!
Shit! Tik dabar susivokiau, kad vis dar laikau apsivijusi jį kojomis. Skubiai susirinkau galūnes ir pakėlusi kažkaip ant žemės atsidūrusią kuprinę, išskuodžiau iš klasės, prieš tai dar surikusi:
-Laikykis nuo manęs atokiau!

Rodyk draugams

Comments Komentavo 12 »

Kas geresnis?

Aleksas


Mokyklos aikštelėje pastačiau savo mašiną šalia Semo. Vos išlipęs, priėjau prie šiukšlių konteinerio ir įmečiau į jį dryžuotąją Lėjos kepurę.
„Še tau, už tai, kad įsikirtai man į galvą. Už tai, kad užvaldei mano mintis. Už tai, kad vos tave pamatęs jaučiu nepažįstamą kutenimą skrandyje. Už tai, kad tavo erzinančiai nuostabūs plaukai verčia tave atrodyti neįmanomai gražesne. Už tai, kad man fiziškai skauda, jeigu jų nematau.”- pagalvojau.
O taip, aš buvau įsiutęs.
Kai, kaip visada, važiuodamas centrine gatve pamačiau smulkią figūrėlę, stovinčią prie ledų kioskelio, tiesiog negalėjau nesustoti. Neatsispyriau pagundai ją paerzinti. Be to, man žūtbūt reikėjo pašalinti jos kepurę.
Kvaila užgaida. Tai nieko nereiškia. Ji man net nepatinka…
Jėzau, aš nė pats savimi netikėjau. Ir dar tas jausmas, kai atsidūriau prie pat jos. Švelnaus šokolado kvapas buvo dešimt kartų stipresnis, nei iš toli. Kelioms sekundėms pamiršau, ką išvis ketinau padaryti. Keista, kad ji man netrenkė iš karto. Tikriausia labai išsigando. Na, nieko nuostabaus…
Išgirdau pirmąjį skambutį ir suirzęs pradėjau žingsniuoti įėjimo link.
Nenorėjau pavėluoti į pamoką ir prarasti gero berniuko įvaizdžio, kurį susikūriau per pastaruosius metus. Tačiau toks atrodžiau tik pedagogų akimis. Mokiniai čia mane laikė pavojingu… jaudinančiai pavojingu. Tikriausiai prie to prisidėjo mano grobuonies išvaizda. Labiausiai ji veikė merginas. Turėjau visas. Slapčia manęs troško netgi itin santykiams atsidavusios panelės… ir, mano nenaudai, keli vaikinai.
Aš valdau mokyklą. Man paklūsta visi. O tiksliau, man paklusdavo visi. Iki kol pasirodė ta neaiški būtybė ir viską sujaukė- tapo populiariausia vaikinų tarpe, atsikalbinėjo absoliučiai visiems mokytojams ir pažemino mokyklos elito šutvę nr. du.
Žinoma, aš visada nieko prieš, kad kažkas mindžioja Marko pirštukus, tačiau ar tai būtinai turi būti JI? Ir būtinai tokia drąsi, išdidi ir pasitikinti?
Staiga suvokiau, kokia pirmoji pamoka ir, kaip įkaltas sustingau koridoriuje.
Istorija. Istorija A lygiu. Su Lėja.
Nebuvau iš tų žmonių kurie dažnai keikiasi, tačiau dabar mintyse prikūriau ganėtinai daug nekuklių žodelių. Gal turėčiau neiti į pamoką? Ji tikrai užsipuls mane dėl kepurės… Visiškai nenoriu būti pažemintas kažkokios kvailos mergiščios. Mane ne itin traukia Marko šutvės likimas…
Bet ne. Jeigu neisiu, atrodysiu kaip bailys. O toks nesu. Niekada nebuvau ir nesiruošiu būti. Įžingsniuosiu į klasę aukštai iškelta galva ir parodysiu Lėjai, kad esu bebaimis! Ir sėdėsiu šalia jos, absoliučiai ignoruodamas ir bejausmis… Žinoma, jeigu ji vėl ateis su ta atvira, taip tobulai jos kūna apgulančia raudona palaidine, bus kiek sunkiau. Daug sunkiau.
Priėjęs istorijos kabinetą sustojau. Rankoje laikiau nulenktą rankeną, tačiau durų pastumti neišdrįsau. Kaip ji į mane reaguos? Ar pradės rėkti, kad esu vagis? Tai atitiktų jos temperamentą.
Staiga man po ranka sušmėžavo mėlynais džinsais aptempta koja, ir paspyrė duris. O kadangi aš buvau į jas atsirėmęs, į klasę vos ne įgriuvau su didžiuliu trenksmu. Žmogus būtų tėškęsis į grindis, taigi mano vampyriška reakcija kiek pagelbėjo sitacijai.
Žinojau, kas yra viso šito kaltininkas. Kas gi daugiau, jeigu ne JI, galėjo sukelti bene gėdingiausią mano akimirką šioje mokykloje.
Atsisukau į Lėją susiraukęs. Į šią antakių poziciją įdėjau tiek pykčio, kiek tik įmanoma parodyti lieknai ir gležnai merginai. Rankose ji laikė krūvelę knygų. Daugiausia vadovėliai, paimti iš bibliotekos. Atrodė tokia nekaltutė, tačiau akyse žaidė velniukai.
-O mes rytais nerangūs.- pašaipiai prunkštelėjo Lėja.
Na jau ne! Šito tai nebus! Ji nesityčios iš manęs mano paties teritorijoje:
-Na, nerangumas geriau, nei lėta reakcija.- tariau, primindamas apie jos sustingimą man priartėjus.
Stebėjau, kaip pašaipi šypsenėlė lėtai slysta nuo jos veido. Tai privertė išsišiepti mane. Žinojau, kad mes dar anaiptol nebaigėm, mat ji nenusileis. Buvau teisus.
-Na, ji nebus man labai naudinga,- lėtai gūžtelėjo mergina.- Bet nuoširdžiai tikiuosi, kad visi kiti jos neturi,- (supratau, kad visi kiti yra žmonės)- nepraverstų, jeigu nenori būti sausai išsiurbtas.
Aha, taigi dabar ji drįsta primesti man mano prigimtį! Na, mes dar pažiūrėsim.
-Ir nebus.- užtikrinau ją.- niekas niekada nebūna išsiurbtas.
Tai geriausia, kaip galėjau leisti jai suprasti, kad žmonių kraujo mes negeriame. Na, techniškai, tai geriame, tačiau ne iš žmonių, o iš plastikinių, ligoninėse naudojamų maišelių.
Atrodo, tai jos neįtikino. Sprendžiau iš skeptiškai pakeltų antakių.
-Ir tu tikrai manai, kad aš tuo patikėsiu?- paklausė.- Idiotas.
Ar ji ką tik pavadino mane idiotu? Kaip ji drįsta?! Mane? Viešoje vietoje?
Tik dabar supratau, kad mūsų pakankamai garsaus pokalbio, tylėdami klausosi visa klasė ir netgi mokytojas. Jie patys nesuprato, kodėl tuo žavisi. Girdėjau tai jų mintyse. Žmonės nė nenutuokė, kad stebi žodinį karą tarp dviejų skirtingų rūšių. Nori jie to ar nė, tai užburia.
Baigęs dairytis, dar piktesnis atsisukau į Lėją, kuri visą laiką nenuleido nuo manęs akių. Dabar žinau, kad buvau įžeistas VIEŠAI. Tai buvo tris kartus blogiau, nei paprastas įžeidimas.
-Gerai, supratau, aš idiotas.- piktai šypsodamasis linktelėjau.- O kas tu, PADARE?- sukuždėjau.
Sakydamas paskutinįjį žodį, priartėjęs timptelėjau jos vieną juodą garbaną, kuri buvo neįtikėtinai švelni. Tada, itin patenkintas savimi, apsisukau ir pradėjau eiti link savo suolo.
Staiga pajutau, kaip kažkas kieto ir kampuoto trenkiasi man į nugarą. Mokytojas, pagaliau prabudęs iš hipnozės, pasipiktinęs sušuko Lėjos vardą, o aš visiškai pritrenktas spoksojau į ant žemės gulinčią anglų literatūros knygą, kurią, akivaizdu, ji į mane metė.
Ji. Metė. Į mane. Knygą.
Kaip ji drįsta?!
Virdamas pagiežoje, pradėjau artėti prie Lėjos. Ji kiek susigūžė, tačiau greitai vėl atsitiesė ir iškėlė smakrą, lyg pasiruošdama priimti smūgį. Nejau ji tikrai manė, kad galėčiau jai trenkti? Aš nė pats nesupratau, kodėl taip grėsmingai link jos ėjau. Norėjau kažką įrodyti… parodyti.
Žmonės vėl tylėjo, apsvaiginti mūsų veiksmų.
Vos tik aš palinkau virš Lėjos, ji paleido knygas, kurios dunkstelėjo ant žemės ir gindamasi uždėjo rankutes man ant krūtinės. Pajutau keistą artumo jausmą. Lyg ji, liečianti mane, žvelgianti į mane, būtų buvęs pats įprasčiausias dalykas pasaulyje. Tačiau tai truko tik akimirką. Staiga toje vietoje, kur buvo Lėjos rankos, pajutau labai nemalonų jausmą, kuris privertė mane atšokti. Tai nebuvo skausmas, bet pasijaučiau taip, lyg kas bandytų prisiūti man antrą galvą, ar trečią koją. Nemalonu, netinkama.
Tačiau labiausiai mane suglumino Lėjos reakcija. Ji atrodė tokia kalta, ir tokia išsigandusi. Aš… na, aš stovėjau šoke ir žvelgiau į merginą, kuri baigusi labai nuodugniai mane nužiūrinėti, įsispoksojo į savo rankas.
Tada mano, kaip niekad lėtos smegenys suvokė, kas ką tik nutiko. Žinoma, aš esu girdėjęs apie demonų ir angelų galias, tačiau niekada nepagalvojau, kurias iš jų galėtų turėti Lėja. Juk ji visiškai kitokia. Be to, demonų ir angelų galios veikia TIK žmones.
Na žinoma, Lėjos (neaiškios padermės atstovės, apie kurios prigimtį vampyrai nieko nežino), galios yra stipresnės. Ji gali paveikti vampyrus. Bet kaip, tada ji veikia žmones?
Aš spoksojau į merginą, ji spoksojo į savo rankas. Staiga prie mūsų pribėgo mokytojas, ir pradėjo rėkauti kažką apie elgesio taisykles. Tada nutiko kai kas keisto.
Vieną sekundę misteris Leikersaidas plyšauja visa gerkle, o kitą- nutyla ir paliepęs mums sėstis į vietas, grįžta prie savo stalo. Nustebęs pažvelgiau į Lėją, kaip tik tuo metu, kai į jos nieko nematančias akis grįžinėjo gyvybė.
Girdėjau mokytojo mintis. Žinojau, koks įpykęs ant mūsų jis buvo. Tačiau tuo metu, kai Lėjos akys vėl atgijo, jis nebegalvojo apie šį incidentą. Traukdamas link savo suolo, išnaršiau slapčiausias jo minčių kerteles, tačiau neradau absoliučiai nieko, bent kiek primenančio pastarąsias dvi minutes. Lyg jų nė nebūtų buvę. Ištrinta.
Žinojau, kad Lėja kažkaip su tuo susijusi, tačiau nenorėjau viešai kelti dar vieno konflikto. Pagalvosiu apie tai vėliau. Dabar turiu rūpintis svarbesniais dalykais. Pavyzdžiui, kaip man pagaliau atitraukti akis nuo Lėjos, einančios priešais mane, užpakalio.
Atsisėdę į savo vietas, mudu su mergina kiek pasibadėme žvilgsniais. Vėliau perėjom prie ignoravimo taktikos. Man sekėsi prastai. Kai tik ji nusisukdavo, aš nebegalėdavau sulaikyti savo akių.
Visi mokiniai vis dar galvojo apie mūsų su Lėja apsižodžiavimą su trupučiu smurto. Merginos bandė surasti mano bendrasuolėje kokių nors trūkumų, mat pavydėjo, kad skyriau jai tiek daug savo dėmesio. Vaikinai ja žavėjosi. Tai man kėlė norą daužyti. Bet ką. Svarbu daužyti.
Pabandžiau susitelkti į mokytojo aiškinimus, nors temą žinojau mintinai. Pabandykite jūs tris šimtus metų klausyti to paties. Šią savaitę ėjome temą apie žydų gyvenimą. Kartojome ankstesnių klasių kursus, nes jau po truputį ruošėmės egzaminams. Misteris Leikersaidas ketino klausinėti mūsų sąvokų.
Buvau teisus.
-Gerai vaikai, dabar prašau užversti vadovėlius ir susidėti juos į kuprines. Klausinėsiu sąvokų.
Klasėje pasigirdo gausybė dejonių. Niekas nebuvo pasiruošę. Ką gi, teks viską atsakinėti man.
Nesusilaikęs žvilgtelėjau į Lėją. Ranka pasirėmusi galvą, akivaizdžiai nuobodžiaudama ji paišė kažką į sąsiuvinį. Neatrodė sunerimusi dėl atsakinėjimo.
-Gerai…- pradėjo mokytojas.- Kas man pasakys, ką reiškią… sandora?
Misteris Leikersaidas susiraukė, ilgokai negavęs atsakymo. Paslaugiai pakėliau ranką. Mokytojas jau norėjo klausti manęs, kai išgirdau švelnų balsą:
-Žydų ir Dievo susitarimas.
Vis dar niekuo nesidominti Lėja, kilstelėjo galvą ir pažvelgė į mane „aš protingesnė, ir valdau situaciją” žvilgsniu.
Bandžiau nužudyti ją akimis. Nepavyko, mat ji vėl įniko į savo „meną”.
Mokytojas atrodė nustebęs, kad ji teikėsi atsakyti. Ir netgi nepakomentavo jos atsakinėjimo nekeliant rankos. Kaip jis drįsta? Juk aš turėjau atsakyti. Aš turėjau būti protingasis, žinantis viską!
Na, Lėja, pati prisiprašei. Game on.
-Menora.- mokytojo žvilgsnis iš kart nukrypo į mūsų suolą.
Akies kampučiu pastebėjau, kaip nepakeldama akių, Lėja žiojasi sakyti atsakymo.
-Septynšakėžvakidėžydųtikėjimosimbolis!- sumaliau greitakalbe.
Merginos galva šovė viršun. Atsisukęs į ją, nusišypsojau viršesniojo šypsena. Staiga jos akyse sublizgo kažkokia emocija… iššūkis, galbūt. Taip, taip tai iššūkis. Ji nepasiduos. Puikiai tai žinojau.
Mokytojas tęsė:
-Tora.
Žinojau, kas tai, tačiau į galvą niekaip neatėjo reikšmės formuluotė, mat mąstyti galėjau tik apie tą nuostabų Lėjos akių spindesį. Kažkoks vaikinukas žinojo atsakymą. Sužvejojau tai jo galvoje. Itin patenkintas savimi, norėjau išsakyti kažkieno kito mintį, kai mane staigiai pertraukė:
-Pirmosiospenkiossenojotestamentoknygos… kurias žydų dvasininkai penktame amžiuje prieš Kristų, pertvarkė ir sujungė į vieną rinkinį.- gale sulėtinusi žodžių bėrimo greitį atsakė Lėja.
Vėl žvelgiau į ją, o ji į mane. Ji pasitikėjo savimi. Mačiau tai iš pakeltos galvos, žibančių akių ir kreivos šypsenos. Nesulaikiau savosios, mat žinojau, kad šią kovą tikrai laimėsiu. Visada laimiu.
-Diaspora.- mokytojo balsas.
-Kuriosnorstautybėsarreligijosžmoniųgyvenimassvetur.- sumalė Lėja.
Gerai, dabar aš pykau. Ji pirmavo, o tai neįėjo į mano planą.
-Košeris.
-Ritualinisjudėjųšvarosįstatymas.- suskubau atsakyti.
Taip mudu apibūdinom dar penkis žodžius.
Laimėjo ji.
Blogai. Oi, kaip blogai.
Privalau kažkaip atsirevanšuoti.
Šonu palinkau link merginos, ir akies kampučiu pastebėjau, kaip ji šiek tiek susigūžia.
-Nemanyk, kad tuo viskas ir baigta.- sukuždėjau.
Ji pažvairavo į mane, o tada tarstelėjo atgal:
-Neužtenka vieno pralaimėjimo? Nori kelių papildomų?
Susiraukiau. Kaip ji drįsta taip su manimi kalbėti? Kažkoks absurdas! Kur tvarka?
Nuskambėjus skambučiui Lėja susikrovė knygas ir išdūmė iš klasės.
Likau įsiutęs, nustebęs ir sužavėtas… ne, aš nebuvau sužavėtas. Tik įsiutęs ir nustebęs… Na gerai, ir dar sužavėtas.
Tą dieną jos daugiau nesutikau, nors kartu mums turėjo būti anglų ir geografija.
Ji pabėgo. Cha! Tai kas dabar bailys?
Tačiau tuo pačiu jaučiausi ir keistai. Užplūdo krūva abejonių: kas, jeigu jai pasidarė bloga? Kas, jeigu ji susižeidė? Kas, jeigu aš ją per daug išgąsdinau? Kas, jeigu atsitiko kokia nors nelaimė?
Taip pat jaučiau ilgesį… Buvo trikdančiai nemalonu jos nematyti, neužuosti, nejausti…
Tačiau visi nepaaiškinami jausmai išsisklaidė, kai per ilgąją pertrauką, pastebėjau ją einančią koridoriumi. Mudu traukėme į skirtingas puses, tiesiai vienas priešais kitą.
Praeidama ji man metė: „asilas”, tuo pačiu metu, kai aš ištariau: „ožka”.

___________________________________________________________________________________________________

Ok, čia su jų jausmais gan didelė painiava. Viename pinasi baimė, nežinomybė, žavėjimasis, pyktis ir dar galybė panašių. Taip yra todėl, kad jie abu itin pasimetę, ir nežino ką galvoti.
Atsiprašau dėl gan absurdiškų sąvokų. Pati jau nesimokau mokykloje, taigi paėmiau savo septintokės sesers istorijos vadovėlį :D
Taip pat su naujais, žmonės! Linkiu įvykdyti visus užsibrėžtus tikslus. Tegu šie metai jums atneša tikėjimo savimi, optimizmo ir tolerancijos pusgalviams aplinkiniams.

elly

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »