BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kovas 2012 archyvas

Lėja

Šeštadienio popietė… Lietus… Vėjas…
Šie trys dalykai vertė mane jaustis labai laiminga, tad nusprendžiau sėsti į mašiną ir nuvažiuoti į parką, kurį matė ir išgyrė Deividas.
Šį parką Deividas apžiūrinėdavo važiuodamas namo iš darbo. Jis jau daug kartų siūlė man ten nuvažiuoti, bet aš vis atsisakydavau. Bet pagaliau radau progą.
Deivis buvo darbe. Netgi šeštadienį… Tas vaikinas buvo išprotėjęs dėl savo darbo, tačiau aš džiaugiausi tokiu nusiteikimu iš jo pusės.
Andželai buvo įduotas sąrašas su reikiamais nupirkti produktais, taigi ji išvažiavo į tolimesnį, miesto gale buvusį prekybos centrą. Jau kuris laikas ji laviravo tik tarp darbo ir namų, tad aš nusprendžiau, kad laikas jai išvykt pasižmonėt.
Priešingai nuo kitų dienų, šiandien aš buvau laiminga. Nuoširdžiai laiminga. Taip būdavo retai.
Vairavau niūniuodama kartu su radiju.
Šypsena dingo nuo mano veido lyg nupūsta.
Prie pat gatvės, po kažkokiu varganai lapuotu medžiu tupėjo mažas rudas šuniukas. Jis buvo kiaurai permirkęs, ausytės nuleistos, akys liūdnos, o pats visas sustiręs ir susigūžęs.
Sustabdžiau mašiną kitos gatvės pusės šalikelėje.
Atsirėmusi į kapotą, užsižiūrėjau į vienišą gyvūnėlį. Dairiausi, ar kur nesimato jo šeimininko, ar šeimininkės. Nieko.
Negalvojusi dukart, pradėjau eiti per gatvę, visą dėmesį sutelkusi tik į mažą rudą gniužulėlį.
Nustebau, kai man priartėjus, jis nė nekrustelėjo. Paprastai šunys šalinasi nepažįstamų žmonių… Kitą akimirką supratau, kodėl. Padarėlio šonas buvo perrėžtas, o iš gilaus rėžio veržėsi tirštas kraujas.
Iki galo neapsvarsčiusi minties, nusprendžiau padaryti tai, ko maniau nebedarysianti daugiau niekada.
Pridėjau ranką prie šunelio žaizdos, ir kaip mat pirštais pajutau karštą kraują, pradėjusį tekėti mano oda.
Užsimerkiau. Giliai įkvėpiau. Iškvėpiau.
Staiga skausmas pervėrė mano šoną. Suinkščiau, tačiau laikiausi jausmo, kaip po dešinės rankos pirštais pradeda užsivėrinėti žaizda.
Po kelių neįtikėtinai skausmingų minučių, atkentėjusi viską, ką jautė sužeistas gyvūnėlis, atsimerkiau.
Šunelis kaip mat pašoko ant kojų ir ėmė laižyti mano vis dar ištiestą ranką. Lengviau atsikvėpiau ir nusišypsojau. Skausmas šone po truputį išnyko, tad atsistojau ir pasisukau link savo mašinos. Buvau šlapia it viščiukas. Nors ir mėgau lietų, nesijaučiau labai maloniai, būdama lyg su visais drabužiais išlipusi iš vonios ir išėjusi į lauką. Norėjau į šiltą ir jaukų mašinos saloną.
Tačiau mane sustabdė garsus kiauktelėjimas. Greičiausiai tai turėjo būti lojimas…
Nieko negalėjau su savimi padaryti. Atsisukau. Keturkojis žiūrėjo į mane tokiomis akimis… Tokiomis akimis, kad nedvejojusi jį pakėliau ir pakišau į užantį, kur, tikėjausi, jis sušils bent jau nuo mano kūno skleidžiamos šilumos.
Tik dabar supratau, kad padarėlis gerokai sunkesnis ir didesnis, nei įsivaizdavau. Jis vos tilpo po mano striuke, ir pūpsojo kaip koks kalnas.
Nusijuokiau, lipdama į mašiną. Padarėlis iš kart užšoko ant priekinės sėdynės, šalia vairuotojo vietos. Atsisėdusi paglosčiau plaukuotą galvytę.
Kažin, ką pasakys Andžė su Deiviu… Na, bet kokiu atveju, net nesiruošiu išmesti šio šunelio į gatvę.
Įvairavau į plačią gatvę, kurioje visiškai nebuvo mašinų. Deividas sakė, kad pro čia galima greičiau grįžti namo, o aš visiškai nenorėjau pasigauti kokios slogos.
Gyvūnas šalia manęs, priekinėmis kojomis pasilypėjęs prie lango, dairėsi į miškus, kurie supo kelią iš abiejų pusių.
Nukreipiau žvilgsnį nuo jo į kelią…
Už gerų penkių metrų nuo mano automobilio, stovėjo moteris šviesiais plaukais ir mėlyna suknele. Svarbiausia buvo tai, kad ji nesitraukė nuo kelio.
Persigandusi suspigau ir staigiai pasukau vairą į kairę pusę. Praradau mašinos kontrolę.
Automobilio ratai sucypė, ir jis rėžėsi į didžiulį išsišakojusį medį.
Nustojus judėti, pastebėjau dūmus, kurie, tikriausiai, veržėsi iš variklio. Sunkiai pasukusi galvą į dešinę, išgelbėtojo šunelio nebemačiau.
Reikėjo nužvelgti, ar nesu susižeidus. Juk vien nuo šoko galiu nieko nejausti…
Pažvelgiau žemyn savo kūnu… ir… ir supratau, kad stora medžio šaka pervėrusi mano krūtinę ir sėdynę, baigiasi tik įkišusi aštrų smaigalį į galines sėdynes. Tikrąja to žodžio prasme, buvau pamauta kaip šašlykas.
Pagaliau mano kūną pasiekė skausmas, kuris buvo toks nežmoniškas ir neaprėpiamas protu, kad norėjosi klykti.
Pabandžiau.
Kai nieko nepavyko, apdujusiomis akimis vėl pažvelgiau į šaką, sulindusią man į krūtinę. Tada į galvą atėjo, kad man pradurtas plautis…
Maža, vis dar mąstanti proto dalis vis klausė, kodėl aš dar gyva, kodėl kažką galvoju ar manau, kodėl kažką jaučiu?
Šiai minčiai pasiekus smegenis, atlošiau galvą ir atsidaviau tamsai.
Miriau.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Šiandien aš vampyriškoj nuotaikoj, taaaad…… daugiau apie Aleksą!

_____________________________________________________________________________________________________

Aleksas

Nuo didžiulio greičio beveik nejutau lietaus, šniokščiančio miške.
Staiga iš dešinės atsiradęs Džaredas trinktelėjo man per galvą ir nuskuodė priekin. Nusikvatojau ir jį nusivijau.
Semas lėkė daug greičiau, norėdamas pasirodyti stipresnis, ir jam sekėsi, tačiau aš užsimaniau sumažinti jo ego.
Prabėgdamas pro šalį, staigiai įtempiau aukšto krūmo šaką ir ši šveitė vampyrui per veidą. Jis nusikeikė, kiek pristabdydamas, tačiau nenorėdamas atsilikti, vėl padidino greitį.
Tada pribėgome upę, ir ja perbėgom. Nei vieno mūsų kojos beveik nelietė vandens. Buvome savotiški „Jėzūs”, galintys vaikščioti, arba, mūsų atveju, bėgioti, kojomis neliesdami kokio nors atsparos taško.
Norėdamas pasimaivyti, Džaredas dar pašoko ir ore padarė kūlverstį. Nusivaipiau, taip suerzindamas brolį.
Pats įsikibau rankomis į storą samanotą medžio šaką ir kelis kart ant jos apsisukau. Semas taip pat neatsiliko, vienu smūgiu nuversdamas mano medį, kuris išsirovė iš žemės su visomis šaknimis ir paskridęs kelis metrus, atsitrenkė į kitą medį, kurį taip pat išrovė, ir jie abu krito ant žemės.
Kai pagaliau atsidūrėme prie pat pagrindinio kelio, kurio kitoje pusėje stovėjo nedidelė miestelio ligoninė, sustojom.
Paplekšnojau Semui per petį, pažvelgiau į perkreiptą Džaredo veidą, ir tariau:
- Ką gi, atrodo Semas laimėjo.
Jis nusišypsojo, o Džaredas suburbėjo:
- Kitas kartas mano. Pamatysit.
- Ei, ei, ei!- pertraukiau.- O jei laimėsiu aš?…
Vampyrai susižvalgė ir susiraukė, prisiminę, kad turi dar vieną priešininką.
- Gerai jau, gerai. Mažiau kalbų, daugiau darbų. Eime,- sukomandavo Semas.
Trise patraukėme per gatvę, kurioje zujo nemažai mašinų. Mūsų užduotis buvo gauti kraujo, mat abejuose namuose buvo likę paskutiniai maišeliai.
Paprastai merginos keliaudavo kartu, tačiau šiandien buvo penktadienis, o tai reiškė „apsišopinimų ir grožio salonų dieną”, kaip jos pačios tai vadino.
Iš striukės kišenės išsitraukiau didelį medžiaginį maišą. Iš tiesų, tai striukė man buvo nereikalinga. Vampyrams nebūna šalta arba karšta. Tokių familiarių dalykų mes nejaučiame.
Nepastebimai greitai perbėgę gatvę, nuslinkome ligoninės durų link.
Buvo dar tik pusė keturių, tad įėjimas nebuvo užrakintas, o kameros neįjungtos.
Greitai užbėgę į penktą ir aukščiausią ligoninės aukštą, nuskuodėm prie didžiųjų šaldytuvų. Ketvirtasis aukštas buvo skirtas tik personalui, čia buvo laikomos gydymo priemonės ir, žinoma, kraujas.
Mūsų miestelis nuolat jaudindavosi niekam nežinomais vagimis, kurie kas keli mėnesiai išvogdavo visą kraują. Neradę ko apkaltinti, ar bent jau įtarti, žmonės nusprendė, kad kokie nors pašaliečiai vis atklysta ir privagia kraujo savo pacientams.
O, kad jie bent nutoktų…
Prisikrovę pilnus maišus pakelių su skirtingu krauju, išsinešdinom iš ligoninės kaip galėdami greičiau.
__________

Grįžę namo merginų dar neradome, tad nusprendėm vieni pasimėgauti grobiu.
Susipylėm kraują į stiklines (juk galų gale nebuvom laukiniai) ir susėdom žiūrėti futbolo rungtynių, kurias rodė per sporto kanalą.
Gėriau kraują pasičepsėdamas. Žinoma, jis nebuvo toks pats koks būna tiesiai iš žmogaus, tačiau…
Išganiau tokias mintis iš galvos, kol jos dar neužvaldė mano proto.
Vėl sutelkiau dėmesį į stiklinę savo rankose.
Maitindavomės kaip tik įmanoma rečiau, o tai buvo vienas kartas į dvi savaites. Tai buvo limitas. Žinoma, net jeigu nepasimaitintumėme nusistatytu laiku, nenumirtumėm. Tiesiog būtų daaaug sunkiau išgyventi su žmonėmis.
Prieš metus Rebeka, norėdama labiau įsilieti į žmones, perskaitė kažkokią knygą, pavadinimu „Saulėlydis”, kurioje buvo rašoma apie vampyrus ir tai, kad šie maitinasi gyvūnų krauju.
Kai niekas nesutiko eiti su ja į stirnų medžioklę, ji išėjo viena… Grįžusi Rebeka nebuvo labai laiminga. Ji sakė, kad gyvūnų kraujas šimtą kartų bjauresnis už žmonių maistą, ir nė kiek nenumalšina alkio.
Tada visi iš jos juokėsi, tačiau geriau pagalvojus, tai būtų buvusi nuostabi išeitis. Jokio žudymo, jokio suvokimo, kad kažkas turėjo mirti tam, kad gautum šį kraują…
Žinoma, visi mes buvome ne kartą paslydę. Viktorija daugiausiai. Ji su Džaredu vis mėgsta pasidaryti „išeigines nuo kančios”. Visai neseniai Džaredas nusprendė, kad tokie kartai tikrai niekam nėra į naudą. Taip tiesiog būna dar sunkiau suvaldyti troškulį. Tai dabar jis atkalbinėja ir Viki, ne tai, kad palaužti mano seserį būtų lengva…
Tačiau mes stengiamės kaip tik galėdami. Netgi žmonės kartais padaro vienokią ar kitokią didesnę klaidą. Deja, ją padarius mums, koks nors asmuo nebegauna tos klaidos ištaisyti…

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Right here at bestdissertations we have a group of authors which will perfect any job as fix by the well-known higher education. Many of our writers are submitted essayists and ex-teachers. The whole writers are retained up-to-date with more actual curriculums, so they figure out what standing very highly. Our dissertation crafting organization constantly manufactures correct and academically trustworthy do the trick. If you wish and we also will be aware if we have a adequate copy writer to just accept it, our dissertation creating business has freelance writers that really work many different changes on other working days, and that means you can transaction your dissertation on Weekend night time at 10pm. Each of our places of work are typically in a convenient location, and merely find full time authors. Each of our authors have The english language as his or her first words, as well as publishing role will dissertationmart.co.uk/dissertation-service be the fundamental chore. We certainly have the majority of our freelance writers work in our places of work guaranteeing that you can make sure their commitment. Dissertation offerings england skilled posting company young people can get a dissertation from the local dissertation writing articles servicesWe have safety measures in place that allows us to evade neglecting deadlines. Even in the event your copy writer happens to be tired, we have a application constantly in place to be certain of your dissertation is carried out on time and also the equal level of quality. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Artificial intellect describes logic-depending formalism mixing tactics for reasoning about measures that feature standardized statistical procedures for modeling lively technology between other thoughts, as endorsed by McCarthy (1969). The appliances inherit robust strategy to take on concurrency and no-determinism quite as an ordinary person. These translates into apparatus of reasoning actually integrated on borders connected to solutions characterized about distinct time periods. After instituted by John McCarthy in 1956, man-made learning ability has more than ever before endeavored to allow pieces of equipment our-like things. Quantity has changed to preparing pieces of equipment which may have in-built expertise to attempt these kinds of behavior that everyday humankind will likely start thinking about savvy. There is no shadow to a doubt in manufactured coding with its encoding strategies with become a reality. By now, researchers are making frameworks with all the difficulties. Examples of these frameworks are so strenuous in they can carry out incalculable deeds in actual some time and speeds. Pieces of paper composing services you can rely. custom writing uk of the best only viewpoints of scholastic custom writing product for pupilsThis then clarifies the outcome for these normal changes increasingly being considered and secs the belief that the ability in equipments is ongoing on each one of the components of everyday living, no matter if cheap, governmental or communal. Essential challenge so shall be presented to fitness equipment with man made learning ability should they be to be a item of man lifestyle, operating in co-life with usual persons, (Besnard and Hunter, 1998). If after all there had been choice that equipment with synthetic knowledge were to be made than normal men and women, which in usefulness is often a content of thought, then their regard to us would be that of weakened organisms. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Taigi, iš anksto soriukas, jeigu kam nepatiks skyrius. Man asmeniškai… norėjosi ko nors šilto, šeimyniško. Be to, jau aš buvau per daug užsistovėjsu su visu Alekso ir Lėjos reikalu, tai pagalvojau, kad reikia jiem biškį ir asmeninio gyvenimo duot. SO, HERE YOU ARE: CHAPTER 18 :)

___________

Lėja

Sukausi virtuvėje intuityviai, negalvodama. Aštri vištiena šiuo metu užėmė antrą vietą mano mintyse. Pirmąją buvo užvaldęs Aleksas.
Tas pats šlykštus, gašlus, mergišius kraujasiurbys.
Ir nuo kada šlykštus, gašlus, mergišius kraujasiurbys tapo patraukliu, šilumą krūtinėje skatinančiu ir širdį virpinančiu gražuoliu? Nuo kada jo bučiniai nelenda man iš galvos? Ir aplamai, nuo kada mes bučiuojamės?! Du kartus?! Du iš koto verčiančius, kūną kaitinančius ir smegenis atjungiančius kartus!
Nusipurčiau, berdama ant bet kaip į lėkštes sumestų vištienos gabaliukų baziliką.
Sumautas vištienos gabaliukas priminė jo lūpas- tokias minkštas ir švelnias… Ne! Tai buvo mano kvailos karmos kvailos pasekmės. Nieko daugiau.
Iš galvos niekaip nedingo ir dar viena, gal būt netgi didesnė problema: sakyti ar ne apie mūsų „uždraustą lūpų veiklą” Andžei su Deiviu…
- Am… Andžela, Deividai, turiu jums naujienų,- kalbėjau garsiai, testuodama žodžius su menkute ironija belse.- Aš pabučiavau vampyrą. Pabučiavau siaubingą žudiką, laisvalaikiui griaunantį nekaltų žmonių gyvenimus. Ir ne šiaip pabučiavau, o pamečiau liežuvį jo burnoje…
Nervingai sukrizenau.
Akimirksniu užsičiaupiau, išgirdusi, kaip atsidaro ir užsidaro lauko durys.
Po velnių, kaip neišgirdau į garažą įriedančių mašinų?!
Įdėmiai klausiausi, kaip du žmonės, nesinchroniškai kaukšėdami kojomis į grindis, artėja link virtuvės.
Pirmoji įžengė Andžė, o iš kart po jos- Deivis.
- Sveikutė,- mirktelėjo vaikinas, o aš tik nejaukiai mostelėjau ranka.- Aš išbadėjęs. Rimtai. Lokį suvalgyčiau.
Andžela sukikeno ir žvilgčiodama man pro šoną, bandė pamatyti, kas vakarienei. Susizgribusi atsakiau:
- Vištiena. Aštroka. Jau. Padaryta.- sukapojau ir nervingai perbraukiau per plaukus.
Mergina kilstelėjo antakį, o demonas paklausė:
- Kažkas ne taip, Lėja? Atrodai tokia kalta, lyg būtum…- Deivido akys išsprogo ant kaktos.- Maldauju, maldauju, maldauju. Pasakyk, kad nesudaužei kavos aparato!
Šįkart nusijuokiau nuoširdžiai.
- Sveikas tas tavo aparačiukas, nesijaudink.
Andžela su palengvėjimu atsiduso, ji taip pat dievino kavą, kurią darė tas stebukladarys. Apėjusi mane, paglostė ant spintelės stovintį juodą mechanizmą ir meiliai tarė:
- Na žinoma, kad tau viskas gerai, ar ne Arnoldai?
- Tu davei jam vardą?- pakėliau antakius. Andžela nebuvo iš tų, kurie garbina materialius daiktus.
Mergina kiek raustelėjo supratusi, kad buvo pričiupta ir ilgesingai pažvelgusi į „Arnoldą” tarė:
- Jis juk kaip šeimos narys… Kiekvieną rytą tarytum kviečia: „ateik ir pasidaryk skaniausią pasaulio kavą, dėl kurios šuoliais parbėgsi namo po darbo”,- išdainavo ji, melodingu balsu.-… Be to, šeimos nariai juk turi būti kažkaip vadinami, o jis…
Mudu su Deiviu nebeištvėrėm - pradėjom nežmoniškai kvatotis.
Pagaliau nurimusi atsisukau į Andželą, paslapčiomis nuvogusią dvi lėkštes su maistu, stovėjusias man už nugaros. Kol ji keršydama, laaaaabai lėtai artėjo link stalo, Deivis blizgino akimis į vištieną.
Pagaliau visi susėdome ir tylomis ėmėmės maisto dorojimo.
Kai lėkštės buvo tuščios, Deivis atsirūgo, ir už tai susilaukė mudviejų su Andže sprigtų į kaktą. Visuomet taip darydavome, kai jis užsimiršdavo, kad yra su dvejomis „ledi”. Kiek pasiraukęs, vaikinas pažvelgė į mane.
- Taigi… Kas buvo?
- Mmm… Kur? Kas?- nesupratau.
- Na, kai mes atėjome atrodei sunerimusi. Kažkas atsitiko?- demonas net palinko į priekį.
- Ne nieko. Sunki diena mokykloje, tik tiek.
- Ar tas Wildrofas vėl priekabiavo?- iš karto sukluso Andžela.- Ką iškrėtėt šįkart?
- Ką? Nieko. Nieko neįvyko, keli apsižodžiavimai ir tiek,- iš draugų išraiškų supratau, kad jų neįtikinau.- Rimtai, nieko. Kiek pasėdėjom direktoriaus kabinete ir tiek.
Prieš tai kaip reikiant apsigrabinėję,- pridūriau mintyse. Nieku gyvu nesakysiu apie tai kambariokams.
- Tik tark žodį, ir mes kaip nors tai išspręsim,- griežtai tarė Deividas. Tas „kaip nors” skambėjo labai jau konkrečiai.
- Na jau, na jau. Nereikia smurto,- sunerimau.- Be to, nepamiršk, kad tai vampyrai, o ne paprasti mirtingieji. Jeigu smogsi jiems, jie smogs atgal. Tokia jų prigimtis, pats žinai.
Mano širdis kiek virptelėjo garsiai ištarus, kokie iš tikrųjų pavojingi yra vampyrai. Neturėčiau taip pro pirštus į juos žiūrėti.
Ne tai, kad Aleksas leistų man į jį nežiūrėti… Ir iš viso, ką reiškė tas „pamiršk šitai”, prieš antrąjį bučinį? Ar jis nori, kad apie jį galvočiau?
Jeigu taip, tai tada jam puikiai sekasi.
Papurčiau galvą, bandydama išmesti netinkamas mintis iš galvos.
Tada prisiminiau kai ką, ką būtinai turėjau pasakyti savo šeimai:
- Beje, ateinantį mėnesį kiek vėliau baigsiu pamokas…
- Ar galima palikti po pamokų kiekvieną darbo dieną?- nusistebėjo Deivis sumetęs, kad, kaip visada, esu palikta po pamokų.
- Na… am… Kaip čia pasakius…- giliai įkvėpiau ir neturėdama kur dėtis, nurinkau nuo stalo indus ir nunešiau juos prie kriauklės. Dėdama lėkštes ir puodukus į indaplovę, kalbėjau toliau:- Pas direktorių mes atsidūrėm todėl, nes Aleksas kai kam smogė, ir tada aš supykusi smogiau jam ir… Vienu žodžiu, mus prigavo. Taigi, dabar mudu mokysim ispanų paliktus po pamokų.
Tikėjausi, kad žodžiai, jog su vampyru būsime KARTU vienoje patalpoje, praslys draugams pro ausis, tačiau į mano maldas atsakyta nebuvo:
- Kaip suprasti „judu”?- Anždela pirštais nupaišė ore kabutes.
- Na, mudu. Kaip… mudu. Abu. Kartu. Am… mudu,- nebesugalvojau, kaip daugiau pasakyti, taigi nustojau veltui aušinti burną ir užsičiaupiau.
Tyla truko kelias minutes. Mano nuogąstavimui, ją pertraukė aštrus Deivido šūksnis:
- Niekur tu su juo nebūsi! Tu jo nematysi, negirdėsi ir neliesi!
O, kad jis žinotų, kad aš jau prisiliečiau. Užtektinai.
- Deivi, nereikia iš to išpūsti kažkokio burbulo. Nieko čia tokio,- raminau daugiau save, nei jį.- Vieną mėnesį pamokysiu kažkokius nemokšas ir tiek. Dėl Dievo, mudu netgi galėsim stovėti skirtinguose klasės kampuose!
Deividas prieštaringai patrepsėjo, tačiau suprato, kad daugiau argumentų neturi.
-Šūdas!- nusikeikė jis ir apsisukęs dingo koridoriuje.
Atsidusau ir pažvelgiau į Andželą. Ji stovėjo rami, akivaizdžiai ne tokia susirūpinusi faktu, kad praleisiu mėnesį su Wildrofu po pamokų. Ir iš tikrųjų. Didelio čia daikto… Man tereikės laikytis atstumo nuo jo lūpų… Ir viso kito.
Suspaudžiau lūpas.
Andžela palingavo galva ir bandydama praskaidrinti nuotaiką, tarė:
- Ei, o kaip ten dėl darbo? Dausose sakei, kad ketini kažkur dirbti… Nepamiršk, kad jeigu nori gauti tuos šimtą tūkstančių, per ateinančias tris savaites turi susirasti darbą.
- Pradėsiu paieškas jau rytoj,- linktelėjau.- Atleisk, tiesiog tiek daug visko užgriuvo. Vampyrai ir… vampyrai. Mintys užimtos. Laikas skriete skrieja,- šyptelėjau.
- Suprantu,- gūžtelėjo petukais Andžė.- Daryk kaip išmanai. Juk žinai, kad neprivalai dirbti. Pinigų turime daugiau negu reikia…
- Aš noriu prisidėti,- nutraukiau ją ir susidėjau rankas ant klubų, visa povyza rodydama, kad darbą vis tiek susirasiu.
- Kaip nori.
Andžela apėjo aplink stalą ir apsikabinusi mane per pečius, sukuždėjo:
- Juk žinai, kad jis trokšta tau geriausio,- supratau, kalba eina apie Deivį.
- Žinau… Bet kartais taip sunku… suvaldyti jį. Bijau, kad ko nors neapgalvojęs, gali stačia galva nerti į pavojus.
Andžela atšlijo nuo manęs ir kiek per garsiai šūktelėjo:
- Sugalvojau! Eime, pažiūrėsim kokią nors absurdišką romantinę komedija. Praskaidrinsim sau nuotaikas. Juk ne liūdėti į žemę atvykom!
Nusijuokiau, užkrėsta jos entuziazmu ir patraukiau link svetainės, už savęs jausdama džiugų Andželos striksėjimą.
Susėdusios ant sofos, pradėjome apžiūrinėti DVD dėklus, besirinkdamos filmą. Svyravom tarp klasikos- „Titanikas” ar „The notebook”.
Išsirinkome greitai. Kad ir kokia kieta bebūčiau aš, ir kad ir kokia baili bebūtų Andžė, mes DIE-IE-IEVINOM „Užrašų knygutę”.
Taigi mergina linksmai pakilo nuo sofos ir nuėjo paleisti nuostabiausio visų laikų filmo.
Staiga, garsiai dundėdamas laiptais, į pirmą aukštą nusileido Deividas. Jis iškarto įėjo į svetaine ir pripuolęs prie sofos, ant kurios krašto sėdėjau, pritūpė vienu keliu ant žemės ir pradėjo įtaigiai berti žodžius:
- Aš taip atsiprašau, Lėja. Neturėjau taip užsipulti. Suprantu, kad šiomis dienomis tu patiri daug streso, kur jau ten, visi tie vampyrai ir…
- Deivi, Deivi, Deivi,- nutraukiau žodžius it pupas beriantį vaikiną.- Viskas gerai. Aš irgi atsiprašau,- žaismingai pašiaušiau jo plaukus.
Deivido veidas atsileido, jam akivaizdžiai palengvėjo. Jis jau žiojosi kažką sakyti, bet televizoriaus kolonėlės užgrojo pirmąsias „Užrašų knygutės” natas.
Atpažinęs muziką, visiškai pasikeitęs, demonas lėtai, lėtai pasuko galvą į ekraną ir nervingai bandydamas išspausti nevykusį kikenimą tarė:
- O… žiū-žiūrėsit… Filmą. Tą.
Stengdamasi nesusijuokti iš jo išsigandusios išraiškos, linktelėjau. Vaikino veide suspindo dar didesnis siaubas. Jis linktelėjo man atgal ir neįmanomai greitai pašokęs ant kojų, pradėjo atbulas eiti link išėjimo.
- Tai aš tada… netrukdysiu… mergaičių vakarėlio. Chem…- Deividas pradėjo lankstytis, kaip prieš kokią karalienę. Vos tik pasiekęs tarpdurį, demonas apsisuko ir palikdamas tik tariamą dūmelį už savęs, dingo koridoriuje.
Pasičiupau nuo krėslo pagalvėlę, ir prispaudusi ją sau prie burnos, kad nuslopintų garsą, pradėjau nenumaldomai kvatotis. Andžela matė tik viso spektaklio pabaigą, taigi jai užteko prunkštelėti. Tačiau aš niekaip negalėjau nustoti juokusis.
Kiek metų Deividas pažysta mudvi su Andže, tiek metų mes garbinam „Užrašų knygutę”. Ir lygiai tiek metų, kiek mes pažįstam jį, vaikinas bijo to filmo labiau nei paties velnio. Jis sako, kad tai bobiškiausia ir labiausiai kiaušus traiškanti nesąmonė, kokia tik egzistuoja plačiojoje visatoje.
Mano nedidukas isterijos priepuolis baigėsi, ir mudvi su angelu patogiau įsitursinome į pagalvėles ir apklotus, kurių buvome čia prisinešusios.
- Kaip seniai to nedarėm…- džiaugsmingai sušnypštė mergina, nenorėdama trikdyti filmo pradžios.
Pakštelėjau draugei į skruostą, visa širdimi dėkodama, kad turiu tokius nuostabius draugus.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 14 »