BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Balandis 2012 archyvas

Lėja

Nesijaučiau blogai, nuliūdusi, sutrikusi ar dar kokį velnią jaučia ką tik iš numirusių prisikėlę žmonės. Priešingai. Man tai buvo… suprantama, lengva. Atrodė, kad taip ir turėtų būti, nors kažkuri, labai labai nedidelė ir giliai pakasta smegenų dalelė klykė, kad to neturi būti, kad tai nenormalu.
Daviau sau akimirką, ir atsidaviau tai minimaliai smegenų dalelei.
Nope, vis dar jaučiausi taip pat. Rami. Priešingai nei demonas, kuris vairuodamas vis žvilgčiojo į mane, lyg būčiau užsislaptinęs žudikas, trokštantis visus išskersti.
Nedidelis šunelis, sėdintis man ant kelių, nustojo loti, tačiau vis dar urzgė. Akivaizdu, šis šuo pripažįsta tik tuos, kurie karts nuo karto išgelbsti jo gyvybę. Kiti tėra nulio vietoje.
Sukikenau, pakasydama piktojo padarėlio paausį. Jis trumpam nustojo leidęs garsus, ir padarė nedidelį uodegos mostą, vis dar neatitraukdamas įtarių akių nuo vairuotojo.
- Deivi…- pradėjau, tačiau buvau nutraukta.
- Ša!- isteriškas vaikino balsas.- Nekalbėk, tau gali pablogėti.
- Rimtai, man viskas…
Vėl buvau nutraukta, šaižaus „ša”. Tai jau pradėjo įgrįsti:
- Rimtai, Deividai, nustok daryt nesąmones, nes man tikrai viskas gerai. Matai?- palankstydama rankas ir kojas parodžiau, KAIP gerai man iš tiesų yra.
Ir tikrai. Jaučiausi daug gyvesnė. Tikresnė. Savo vietoje.
Deivis kažką tyliai prabambėjo visą kelią iki namų. Kai galų gale įsukome į nuosavą keliuką ir išlipome iš mašinos, demonas čiupo mane už rankos ir skaudžiai suėmęs pradėjo vilkti durų link. Jis akivaizdžiai pamiršo „nežaloti ir negąsdinti Lėjos, nes ji gali vėl mirti” planą.
- Aūūūč!- suspigau, kai jis dar labiau suspaudė mano riešą.- Aš ne koks suknistas tautos priešas, Deivi. Nereikia manęs kankinti.
Jis kažką nuburbėjo, bet pirštus kiek atleido. Ne pilnai, tačiau pakankamai, kad skausmas nurimtų.
Kai vaikinas sušuko Andželos vardą, mano ramumas ir taikumas išblėso:
- Gal nereiktų jai sakyti…- sukuždėjau.- Išgąsdinsi.
Deividas atsisuko į mane, ir dabar jo veidas vėl priminė mano senąjį gerąjį meškiną.
- Lėja, ji turi žinoti. Ji šeimos dalis. Tau kažkas negerai, mes galim padėti.
- Po velnių, aš ką tik stebuklingai išgyvenau siaubingą autoavariją, o tu sakai, kad man kažkas negerai?
Deivis susiraukė:
- Pažiūrėk į tai iš mano pusės, ok? Aš randu tave negyvą, su gigantiška medžio šaka krūtinėje. Tada tu atsigauni. Tada vėl miršti. O, beje, aš tikrinau, tu neturėjai pulso,- pažvelgė į savo pirštus, spaudžiančius mano riešą.- O dabar vėl turi. Kristau, Lėja, aš stebėjau, kaip tavo kūne užsiveria didžiulė žaizda. Aš neišgyvenčiau, jei tu mirtum, bet tai… tai yra NESĄMONĖ! Angelai ir demonai nesensta, bet jie miršta… Tu… Tu išgyvenai.
Jis vėl nusisuko, dar kartą sušuko Andžės vardą, ir sulaukęs atsakymo, pradėjo tysti mane virtuvės link.
Nebeturėjau žodžių, tad tiesiog užsičiaupiau ir leidausi vedama.
Nedrįsau sakyti, kad galbūt aš iš tiesų nesu nei angelas nei demonas… Ši tema Deiviui buvo nepriimtina, tad jis ją nuolat atmesdavo.
Kai pagaliau atsidūrėme virtuvėje, radome Andželą pasirėmusią į stalą, su salotiniu kavos puodeliu rankose, žiūrinčią į mažutį virtuvinį televizorių. Išgirdusi, kaip įeinam į virtuvę, ji atsisuko ne iš karto. Pirmiausia ramiai paėmė pultelį, išjungė televizorių ir lėtai, tingiai pakreipė galvą į mus.
Ir kaip ir Deivido, jos akys iššoko ant kaktos.
Ji pirštu nurodė į mano krūtinę, kurią dengė tik kelios skiautelės marškinėlių, kurie iš baltų nuo kraujo tapo raudoni. Kitos rankos delnu užsiėmusi burną, jau norėjo bėgti prie manęs, tačiau aš rimtai pasakiau:
- Ramiai, saule. Viskas gerai.
Tačiau ji neklausė ir kaip mat puolė prie manęs ir ėmė apžiūrinėti mano kūną, keldama prilipusias medžiagos skiauteles, o kai įsitikino, kad aš tikrai sveika, puolė man į glėbį ir prapliupo raudoti.
Kiek nustebau. Man niekada nėra nutikę nieko panašaus, tad tokios reakcijos dar neregėjau.
- Kas…? Kas…? Kas nu-nutiko???- atsitraukusi spygtelėjo man į veidą.
Aš jau žiojausi atsakyti, kai Deividas atplėšė merginą nuo manęs, nuvedė prie spintelių, kitoje stalo pusėje, ir griežtai liepė likti ten. Tada grįžo atgal ir nuvilkęs mane iki stalo, pasodino į vieną kėdžių. Suirzusi atsidusau, tačiau nesipriešinau.
Raudamasis plaukus, Deivis nužingsniavo prie angelo ir paklaikusiomis akimis vėl atsisuko į mane:
- Nors…- pradėjo.- Ai, nesvarbu. Lėja, jeigu nori, gali eiti susitvarkyti, aš vis vien pasakosiu Andželai tai, kas nutiko.
Laiminga pakilau nuo kėdės ir žengiau prie durų, vedančių į koridorių, kuriame atsivėrė laiptai. Tarpduryje atsisukau, ir norėdama parodyti, kad man IŠ TIKRŲJŲ viskas gerai, nusišypsojau ir tariau:
- Tik neapkalbinėkit manęs, ok?- sukikenau. Atsakymo nesulaukiau nei iš vieno.- Geesh, nereikia čia kraut į kelnes. I‘m fine. For real.
Vėl nesulaukusi jokios reakcijos, išdūlinau iš kambario. Dar nepasiekusi laiptų, jau girdėjau panišką Deivido balsą, pradedantį pasakojimą tuo, kaip jis važiavo namo iš darbo. Atsidusau ir nuslinkau laiptais į viršų.
Eidama per savo kambarį, vonios link, pradėjau nusimetinėti drabužius. Galiausiai atsidūrusi vonioje pažvelgiau į save veidrodyje ir krūptelėjau. Mergina priešais mane, buvo siaubingai išbalusi. Akių beveik nesimatė per plaukus, kuriuos prie veido lipino prakaitas ir kraujas. Daugiausiai kraujas. Ant viso likusio kūno buvo gausybė to paties raudono skysčio, ir, kaip nekeista, mėlynių.
Pažvelgiau žemyn į save.
Jap, visas mano kūnas buvo violetinis, mėlynas ir žalias.
Rami nuotaika išgaravo, kažkodėl pasijutau… nerami.
Papurčiau galvą. Man skubiai reikia palįsti po dušu…

——————————————————————————

Pagal mano apskaičiavimus (kurie beveik visada būna teisingi), vonioje praleidau dvi valandas. Išėjusi sparčiai apsimoviau juodas timpas, užsimečiau ilgus, beformius marškinius, raudonais ir baltais langeliais, persirišau juosmenį juodu dirželiu ir išsidžiovinusi plaukus, susukau juos į kuoduką.
Nusibraukusi kelias juodas garbanas, ištrūkusias iš po raiščio, ir dabar šokčiojančias man apie veidą, išbėgau iš kambario ir nubildėjau laiptais žemyn. Buvau giliai susidomėjusi tuo, kaip praėjo mano draugų pokalbis.
Įbėgusi į virtuvę kaip mat nužvelgiau draugų veidus. Jie šnekučiavosi ir valgė šokoladinius keksiuk…
- EEEEEIIIII!!!- spygtelėjau.- KODĖL NIEKAS NEPASAKĖ, KAD ATEIČIAU ŠOKOLADINIŲ KEKSIUKŲ?!- rėkiau.- Kokie jūs draugai…
Pripuolusi skubiai čiupau iš dėžutės vieną delikatesą ir atsikandau nedidelį kąsnelį. Sudribau kėdėje, besimėgaudama savo mėgstamiausiu skanėstu.
- Nupirkau jų, kol buvai išvažiavusi,- šyptelėjo Andžela.
- Man patinka, kaip tu reaguoji,- tariau, pilna burna.- Nes Deivis turbūt myžtelėjo,- nusijuokiau, tačiau kiek užspringau cukraus pudra.
Vaikinas pradėjo raukytis, o mudvi su angelu prapliupom kvatotis.
- Na, gerai,- lengviau atsidusau.- Dabar man jau patinka jūsų abiejų reakcijos. Isterijos periodas baigėsi?
- Isterijos periodas baigėsi,- linktelėjo Deividas.
Pakštelėjau jam į skruostą, o kadangi mano lūpos buvo visos trupiniuotos, ant vaikino žando liko nemažai smulkių keksiuko gabalėlių. Teatrališkai nepatenkintas, Deivis pasitrynė skruostą, tačiau po to man nusišypsojo.
- Mudu su Andže pasitarėm…- jau surimtėjęs ir kažkoks susigėdęs prabilo demonas.- … Ir nusprendėm, kad norim dar kai ką pabandyti.
Kilstelėjau antakį. Vaikinas kiek paraudo, kas jo atveju buvo laaabai keista, ir atsistojęs nužingsniavo iki spintelių, atidarė stalčių ir grįžo su peiliu rankose.
Velniškai nenorėjau to daryti, tačiau atsidusau, suprasdama, kad tik taip nuraminsiu išsigandusius draugus.
Papurčiau galvą:
- Padėk šitą atgal,- nurodžiau į peilį.- Ir paimk tą, kuris yra spintelėje, prie šaldytuvo.
Deividas kiek patrypčiojo vietoje, tačiau apsisukęs grįžo, padėjo prieš tai paimtą peilį į vietą ir paėmė nurodytąjį.
- Nesuprantu, koks skirtumas?- burbtelėjo.
- Na, su tuo peiliu aš pjaustau daržoves. Nemanau, kad tuo pačiu turėtum pjaustyti ir mane, ir maistą.
Deivis linktelėjo, o tada, lyg susigaudęs, pridėjo:
- O, jis ne tik tau. Mes taip pat įsipjausim.
Išsproginau akis.
Andžela palinksėjo, pritardama demonui:
- Juk reikia kažkaip palyginti. Kas, jei mes apsirikom? Kas, jei nemirtingi yra visi dausiečiai?
Skeptiškai ją nužvelgiau, ir, supratusi mano požiūrį, ji gūžtelėjo:
- Pabandyti verta.
Milijoninį kartą šiandien atsidusau ir ištiesiau kairę ranką. Tam atvejui, jei vis dėl to nesugytų. Juk rašyti kažkuo tai reiks, o bandydama darbuotis kaire ranka, gaudavau tik neaiškias keverzones. Tad dešinės žaloti nė nesiruošiau.
Deivis nusišypsojo ir, ignoruodamas mano ranką, įsipjovė sau į pirštą. Pjūvis buvo gilus, galėjau matyti. Iš žaizdos kaip mat ėmė veržtis tamsus kraujas.
Tą patį jis padarė ir Andželai, tik jai įpjovė ne taip giliai, kraujo buvo mažiau. Šyptelėjau, eilinį kartą pastebėjusi Deivio nenorą ją žaloti, ir Andželos perdėtą rūpinimąsi demono žaizda.
Tada vaikinas peilį prinešė prie mano rankos, ir pradėjo taikytis i vidurį delno. Pastebėjusi nelygybę, kiek pajudinau pirštus. Deivis pakėlė akis į mane ir tarė:
- Kad efektas būtų geresnis. Juk tiriam, vis dėl to, tave.
Nenoriai linktelėjau.
Tada delną pervėrė aštrus skausmas. Šalti peilio ašmenys smigo į mėsą, suardydami audinį. Krūptelėjau, tačiau neišleidau nei garso.
Kai Deividas pagaliau ištraukė peilį man iš delno, lengviau atsidusau, tačiau pajutusi karštą kraują, riedantį pirštų galais žemyn, vėl pradėjau kvėpuoti trūkčiojamai.
Visi iškėlėme sužeistas rankas virš plačios kriauklės ir stebėjom, kaip į skyle, apdengtą oranžiniu tinkleliu, plaukia visų kraujas. Maniškio, žinoma, buvo daugiausiai. Ir pažvelgusi į draugų veidus, supratau, kad man ir skaudėjo labiausiai.
Taip prastovėjome maždaug penkias minutes, kas yra nemažas laiko tarpas, kai tiesiog stovi ir spoksai į savo žaizdą.
Neiškentusi tylos, džiugiai tariau:
- Matot, negija. Aš normali. Viskas gerai.
Visiškoje tyloje mano balsas nuskambėjo labai garsiai ir aiškiai. Jau norėjau trauktis nuo kriauklės ir eiti susirasti binto, kai išgirdau tylų Andželos aiktelėjimą ir garsesnį Deivio balsą:
- Here it goes again.
Fuck!
Jau žinodama, ką pamatysiu, vėl pažvelgiau į savo delną, per kurį įstrižai ėjo kruvina juosta, kuri dabar po truputį trumpėjo, sugerdama dalį kraujo, buvusio apie ją. Nugurkiau seilę. Gerai, gal aš ir maniau, kad esu pasiruošusi dar kartą tai pamatyti, ir gal net normaliai priimti, tačiau klydau.
Kai žaizda visiškai užsivėrė, pakišau ranką po karštu vandeniu ir nusiplovusi kraują, ėmiausi ieškoti pleistrų draugams. Jų žaizdos nebuvo tokios didelės, kokia buvo mano, tad binto jiems neprireiks.
Kol aš zujau virtuvėje, ieškodama reikiamų daiktų, mano draugai spoksojo į mane.
Kai pagaliau įkišau jiems į rankas pleistrus, prabilo Andžela, nužvelgdama savo akivaizdžiai negijančią žaizdą:
- Sveikinu, Lėja. Tu nemirtinga.
- Tai nieko neįrodo,- sukuždėjau.
- Ar matei save veidrodyje, kai tik grįžom?- kažkaip keistai paklausė Deividas.
- Ammm…- nesupratau, ko jis iš manęs nori. Nužvelgiau savo rankas…- O Dievuliau su dievuliukais!
Ant mano kūno nebebuvo nei vienos mėlynės, nubrozdinimo ar bent taškelio, rodančio, kad buvau „šiek tiek” susižeidusi.
Pasiraitojau timpas aukštyn. Kojos buvo tokios pačios lygios ir baltos, kaip ir visada.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
Tada susmukau.
Tada pajutau keturias šiltas rankas, gaudančias mane vienu metu.
Tada viskas aptemo.
Tada suvokiau, kad esu guldoma į lovą, kuri iš kvapo labai jau priminė maniškę.
Tada išgirdau Andželos balsą, kad man šokas.
Tada Deividas užginčijo, kad man nervinis išsekimas.
Tada dingtelėjo, kad kažką pamiršau.
Tada supratau, kad tas kažkas yra mano išgelbėtas šunėkas.
Dar norėjau kažką sakyti, tačiau buvau įtrauktą į tirštą miego miglą.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 6 »

Taigi aš galvojau galvojau… galvojau galvojau… ir sugalvojau, kad reik įdėt veikėjų nuotraukas. O kadangi nesu gera tokiuose dalykuose, tai plyyyz, labai neteiskit :) Taigi štai, kaip aš įsivaizduoju savo pupulius:

Lea Cassie

Lea Cassie

Alexander Wildrof

Alexander Wildrof

Victoria Wildrof

Victoria Wildrof

Rebecca Foster

Rebecca Foster

Sam Wildrof

Samuel Wildrof

Jared Foster

Jared Foster

Mark Feshner

Mark Craygh

Daphne Feshner

Daphne Craygh

Keitė

Katy Peterson

Erikas

Erick Joham

Danielius

Daniel Clifton

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Galit paklausyt skaitydami. Su šia daina visą skyrių parašiau :)

http://www.youtube.com/watch?v=UPW8y6woTBI

Lėja

Svarsčiau, kažin kiek gi žmonių ateitų į mano laidotuves?…
Nedaug, greičiausiai. Nesu labai jau mylėtina šiame miestelyje.
Žinoma, ateitų Andžela su Deividu… Gal dar Aleksas…
Jėzau! Aš mirštu, po velnių! Prie ko čia tas Aleksas?!
Ech, nejau viskas taip ir baigsis? Juk dar nė negavau padoriai pasidžiaugti gyvenimu žemėje. Kai pagaliau pradėjau jausti vėsą, gaivą, drėgmę… Nejau taip tiesiog imsiu ir… mirsiu?
Tiek daug dar norėjau padaryti… Galbūt pamatyti mamą… Aplankyti tėtės kapą… Parodyti pasauliui, kad Lėja Kesi neima ir tiesiog nenuleidžia rankų. Ji kovoja.
Ir pralaimi, šiuo atveju…
Ir dar tas įkyrus šuns lojimas. Ghhrrr. Norėjosi klykti. Negi šitam miestely neįmanoma normaliai numirti, nesusinervinus? Geesh…
Galvoje skambėjo rami muzika. Tokia taiki, švelni… Tokia nesuderinama su šiuo pasauliu…
Staiga iš ramaus apmąstymų ir savigraužos liūno mane ištraukė skausmingas, paniškas riksmas.
Pradžioje jis buvo tylus, tačiau atrodė, jog vis garsėja… Kol pagaliau sugebėjau išskirti žodžius.
Savo vardą.
Tada pajutau labai šaltas ir šlapias rankas, paliečiant mano veidą. Och, kaip gera. Jau seniai norėjau nusibraukti nuo skruostų tuos prilipusius plaukus…
-Lėja! Lėja!- desperatiškai šaukė balsas.- O Viešpatie, Dieve, maldauju… Lėja! Mažute! Lėja!
Pagaliau identifikavau šių riksmų savininką.
Deividas.
Ir mano išgelbėtas šuniukas, lojantis fone.
Sunkiai pramerkiau akis ir pro pusiau pravertus vokus pažvelgiau į brolį.
Deivis sustingo mano veido glostymo ir savų plaukų rovimo procese, ir pažvelgė į mane su visišku netikėjimu, šoku, ir dar neišsisklaidžiusia panika bei baime. Pastebėjau jo skruostais besiritančias ašaras.
-Deivi…- sukuždėjau.
Vaikinas pagaliau pabudo iš šoko ir virpančiu balsu ištarė:
-Dieve, Lėja. Tu… tu gyva? Kas… Ka- kaip?
Susiraukiau, kad jis klausinėja tokių erzinančių klausimų.
-Deividai, prašau,- murmėjau.- Ištrauk iš manęs…
Jis iš karto suprato, ko noriu, ir puolė vykdyti paskutiniųjų merdėjančiojo norų. Ir ačiū Dievui, nes mažiausia norėjau mirti su milžiniška šaka krūtinėje.
Šuns lojimas vis dar netilo.
Deividas buvo stiprus, be to jam padėjo šiokios tokios demoniškos galios. Vienu truktelėjimu vaikinas ištraukė šakalį iš manęs ir mašinos, ir sviedė tolyn, per priekinį stiklą.
Išgirdau klyksmą, kuris, kaip vėliau supratau, priklausė man. Šis garsas apkurtino mane pačią, nes buvo kupinas nenusakomo skausmo. Ir iš tikrųjų. Skaudėjo nežmoniškai.
Deividas vėl pritūpė, kitoje priekinių automobilio durelių pusėje ir įkišo ranką per bestiklį tarpą, kur kažkada buvo langas. Paglostė mano plaukus.
-Aš myliu tave, Lėja. Visada tai žinok. Tu esi brangiausias mano šeimos narys…- jo balsas užlūžo, bet tada jis vėl susitvardė:- Myliu tave.
-Aš taip pat tave myliu,- tariau tyliu, tačiau stebėtinai gyvensiu balsu.
Stebėjau, kaip Deivio akys išvirsta it dvi bulvės. Ir tikrai, techniškai, neįmanoma, kad dabar esu gyva. Angelai ir demonai nesensta, tačiau sužeisti miršta lygiai taip pat, kaip ir paprasti žmonės. Nieko nebesupratau. Dar labiau glumino faktas, kad su kiekviena sekunde jaučiau, kaip po truputį pildausi energija… Gal tai šokas?… Tačiau netgi tai neišlaikytų manęs gyvos, tokį ilgą laiką.
Pažvelgti žemiau savo nosies nė nedrįsau. Džiaugiausi paskutinėmis akimirkomis, kurias galėjau praleisti su labai brangiu žmogumi, o jei pažiūrėčiau į tai, kas liko iš mano kūno, tikrai numirčiau.
Tačiau niekaip nenustojau pildytis energija, ir netgi užsimaniau atsisveikindama draugą apkabinti.
-Deivi,- tariau, kaip ant mirties slenksčio, tikrai pernelyg gyvybingu balsu.- Žinau, kad tai nuskambės beprotiškai, bet noriu, kad mane iš čia ištrauktum.
Vaikinas pamirksėjo, netikėdamas. Jis greičiausia pats dar buvo šoke, taigi visus veiksmus darė automatiškai. Tarsi marionetė.
Metalas garsiai sucypė, kai Deivis nulupo dureles. Tada jis laaaaabai švelniai užkišo vieną ranką man už nugaros, o kitą po keliais, ir iškėlęs iš mašinos jau norėjo guldyti ant žemės, tačiau aš švelniai išsivadavau iš jo rankų ir tvirtai atsistojau ant žemės.
Deividas jau norėjo vėl griebti mane į glėbį, tačiau aš jį sustabdžiau, ištiesdama dešinę ranką į priekį.
-Kas per…?- pradėjo vaikinas, o tada įsispoksojo man šiek tiek žemiau krūtinės.
Vedama kvailo, nevaldomo instinkto, pasekiau jo žvilgsnį.
Suvirpėjau ir susvyravau, išvydusi milžinišką skylę savo kūne. Tiesiogine to žodžio prasme, mačiau kiaurai savęs. Galėjau peržvelgti visą savo anatomiją… visus organus…
Staiga išgirdau, kaip Deividas garsiai aikteli. Žvilgtelėjau į ji, tačiau jis vis dar žiūrėjo ten pat. Tai privertė mane geriau įsižiūrėti į savo žaizdą.
Kadangi mano baltuose marškinėliuose buvo skylė, labai taisyklinga skylei kūne, per visą tą kraują neįžvelgiau, kad „žaizda” po truputį siaurėja… Sudraskyti ir perplėšti odos plaušeliai po truputį jungiasi vienas su kitu, taip mažindami žaizda. Audiniai klijavosi, po savęs nepalikdami nė įbrėžimo.
Stovėjau sustingusi ir spoksojau į ertmė, kuri galų gale virto kūnu. Normaliu kūnu, kokiu ir buvo ankščiau - lygiu, šiek tiek raumeningu, be jokio randelio…
Jaučiausi visiškai sveika, tokia, kaip ir visados.
Ir tik didžiulė kruvina skylė marškinėliuose rodė, jog čia būta kažko didelio…
Nespėjau suprasti, kad ką tik išvengiau mirties, kai pasijutau čiumpama už rankos ir tempiama link Deivido mašinos. Dar spėjau viena ranka prigriebti išgelbėtąjį šunelį, ir įsisodinau jį į automobilį.
Pakeliui Deividas burbėjo:
- Neįmanoma… Neįmanoma… Šūdas, tai taaaip neįmanoma…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »