BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gegužė 2012 archyvas

Documents seem to be accustomed to assess this being familiar with in distinct concepts along with your power to reveal these types into your possess terms. Essays usually are prepared in a very discursive design and style, making jointly hints, proof and as well disagreements to deal with a particular concern or question enable producing essays. But nevertheless, multiple tutorial verbs employed in essay titles demand unique strategies to essay crafting. For a few, creating an essay is as simple as sitting down down at their personal computer and commencing to kind, but considerably more scheduling goes into crafting an essay effectively. If you ever have never drafted an essay previously, or if you should wrestle with creating and need to boost your techniques, it’s the right produce an essay plan to go through lots of basic steps inside the essay composing course of action. You might be now with the premier web site for essay crafting products and services. If you are searching for your most qualified professional Enterprise that confidentially creates the highest outstanding analysis and creating, we are your suitable resource. You will have already been burned by other internet composing businesses that provide essay creating company, but in this article you’re going to obtain just the most professionally developed initial writing of virtually any multitude as our repute is impeccable and verified essay composing services. Best essay making provider for low-budget pricing analysis phrase and documents paperworkProducing an essay typically seems to be a dreaded challenge amid students. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Lėja

Visą likusią pamokos dalį pravėpsojau į mokytoją, o jis pravėpsojo į mane.

Vos nuskambėjus skambučiui, iššturmavau iš klasės.

DAMN!

Kaip TAI turėtų atrodyti? Štai aš, Lėja Kesi, ištisas tris savaites ir dar septyniolika metų prieš tai, rėkiu visam pasauliui, kaip niekinu vampyrus už tai ką jie daro, už tai, kas yra, už tai, kam yra sutverti. Ir būdama ta pati Lėja Kesi, taip atkakliai užginčijusi vampyrų teises, laikau vieną jų už rankos.

Tačiau tai nebuvo didžiausia mano bėda.

Didžiausia bėda buvo ta, kad paėmiau vampyrą už rankos ne todėl, nes nenorėjau, kad jis skriaustų niekuo dėtą žmogų, ar kad atskleistų, kas iš tiesų yra. Padariau tai todėl, nes nenorėjau kad JIS kentėtų, kad JAM būtų blogai…

Ir mano minėta “didžiausia problema”, ką tik stojo į antrąją vietą. Nugalėtoja tapo viena vienintelė mano atbukusion galvon toptelėjusi mintis. Padaryčiau tai dar kartą.

Nustojau skuodusi koridoriumi ir įlindusi į merginų tualetą, pradėjau smarkiai trypti kojomis grindis. Iš šono turėtų atrodyti visiškai idiotiškai ir atsilikėliškai. Tikriausiai taip ir atrodė trims merginoms, kurios prašvilpė pro mane ir nėrė pro duris kikendamos.

Man negalėjo rūpėti mažiau.

Jaučiausi šūdinai. Jaučiausi išdavusi savo rūšį, savo tikėjimą, savo… širdį.

Och, aš negalėjau neapkęsti jo labiau!

Jis buvo dižiulis, bjaurus, nuolat apie save primenantis auglys mano ir taip iškreiptose smegenyse. Jis buvo blogis. Ir dar blogesniu jį darė tas jausmas… karštis, man prisilietus prie jo odos, kitoks, gundantis, kviečiantis skausmas. PO VELNIŲ!

Nusikamavusi nuo kūnu srūvančio įsiūčio, atsirėmiau į sieną ir nuslinkau ja iki grindų.

Lyg man nepakaktų to, kad esu nemirtinga, turiu keistas galias, žudau žmones, skaudinu visus aplinkinius… Nejau negana mano praeities?! Turi prisidėti dar ir kažkoks šunsnukis, nuolat trikdantis ir varantis iš proto?!

Garsiai suurzgiau.

Tada, kaip visada nutikdavo po kokių nors sunkių išgyvenimų, susiėmiau, atsistojau, pakėliau nuo žemės kuprinę, apvaliau nuo dulkių jos dugną ir iškelta galva palikau saugią zoną, dar kitaip žinomą kaip tualetas.

Klaida po klaidos…

Nespėjau nei sureaguoti, kai šalta ranka sugriebė mano riešą ir nutempė į sandėliuką.

Pasyviai apsidairiau patalpoje, atpažindama valymo rakandų saugyklą. Jap, čia buvo ta pati vieta, į kurią prieš kelias savaites įgrūdau Marką.

Asmeniui priešais mane, mano ignoras visiškai nepatiko. Jaučiau jo pyktį, nuo kurio net oras vibravo. Jis nieko nesakė, tik spitrijosi į mane tuo savo vanagušku žvilgsniu.

Šitaip stovėjom kelias minutes, kol Aleksui galų gale pabodo bandyti pragręžti mano galvoje skylę. Jis skardžiai urgztelėjo (mano pirmiau išleistas garsas prieš šį gyvulišką išsireiškimą atridė tarsi pelytės cypsėjimas) ir papurtė mane už  pečių.

Nesulaukęs jokios reakcijos, papurtė dar kartą. Ir dar. Man net dantys braškėjo.

Bijodama likti bedante kaip kokia senučiukė, garsiai atsidusau, išreikšdama nepasitenkinimą, ir atsisukau į vampyrą, dėl mažos patalpos erdvės beveik visu kūnu prispaustą prie manęs. Šis faktas akivaizdžiai nepatiko nei vienam iš mūsų.

- Ragana,- kreipėsi Aleksas. Jaučiau ant plaukų nusileidžiantį jo šaltą kvėptelėjimą.

- Siurbėle,- linktelėjau.

- Lėja,- tarė kiek švelniau.

- Siurbėle,- paprieštaravau kilsteldama antakius ir laikydamasi savo.

Visas jo švelnumas kaip mat išgaravo:

- Kas per velnias, ragana?!- suriko.

Jo balsas ištirpo tankiame sandėliuko ore. Sienos čia buvo tokios storos, kad nei koks pašalinis praeivis negalėjo girdėti, kas čia vyksta, nei mudu negalėjome girdėti mokinių balsų.

Na, žinoma, jis vampyras, o aš - mutantė, taigi įsiklausę išgirstume viską, tačiau skaičiuojant žmogiška ausimi, siena nepraleido garso.

- Stabdyk arklius, Robinzonai Kruzai,- nervingai pamosikavau rankomis, atsiremdama į sieną, kad būčiau toliau nuo jo.

Akimirkai Alekso pyktis dingo, o jį pakeitė skeptiškas žvilgsnis ir vienas pakeltas antakis. Tada jis sumurmėjo:

- Doesn’t make any sense.

Pavarčiau akis ir atkirtau:

- It doesn’t have to. O dabar, prie reikalo. Ko čia plyšauji kaip pašautas briedis?

Stebėjau, kaip visas ramumas dingsta jam iš akių, o jo vieton stoja ankstesnysis pyktis ir susierzinimas ir dar kažkas, ko įžvelgti nesugebėjau. Smalsumas, galbūt? Nors ne…

- Moterie,- jis vėl palinko virš manęs, niekindamas mano asmeninę erdvę.- Tu paėmei mane už rankos.

Sudėjau visas pastangas, kad išlaikyčiau žaidėjo veidą:

- Na žinoma, kad paėmiau,- vaidinti sekėsi geriau nei tikėjausi.- Juk nemanei, kad leisčiau tau užpulti vargšą Džonį? Žinau aš jus vampyrus, jooookio sugebėjimo kontroliuotis. Paršai.

-  Tai netiesa,- vėl urzgė jis.

Ginamai ištiesiau rankas (kiek tai buvo įmanoma) ir tariau:

- Aplinkybės kalba pačios už save, siurbėle.

- Lėja,- suurzgė jis.- Nežaisk su manimi. Aš jau koktus visų nesamonių ir kvailysčių. Tu. Paėmei. Mane. Už. Rankos.

- Aš ne…- siutau, tačiau neradau pakankamai stiprių žodžių apsiginti.- Aš ne… aš… Po, velnių, ko čia lendi prie manęs?!

Griebiau man iš kairės stovėjusią šluotą ir atsukusi buką medinį galą į vamoyrą, nutaisiau pikdžiugišką miną:

- Dabar tu lėėėėėtai pasitrauksi nuo durų ir daugiau GYVENIME manęs neužkabinsi. Nes aš nebijau šito panaudoti,- parodydama kilstelėjau šluotą.

Mano nuostabai, vaikinas atsirėmė subine į priešingą sieną, susilenkė ir pradėjo skardžiai juoktis. Piktai susiraukiau. Negi jis neturėtų bijoti? Negi neturėtų pradėti manęs šalintis, žinodamas, kad galiu nutraukti jo egzistavimą?

Vis dar juokdamasis, jis pagaliau prabilo:

- Ir… ir ką…- negalėjo normaliai ištarti, purtomas stipraus juoko.- Tu nu…nušluosi mane į praga…rą? Išblizginsi iki mirties?

Jis vėl prapliupo kvatotis, o aš nesuprasdama žiūrėjau į savo ginklą, suvokdama, kad kažką ne taip darau… Bet ką?

- Tavo šaltiniai akivaizdžiai šūdini…

Na viskas, tai buvo paskutinis lašas. Šitas… šitas… parazitas, nesikabinės prie mano metodų!

Jau buvau pralindusi jam pro pažasčia, jau buvau uždėjusi ranką ant durų rankenos, kai juokas už nugaros nutilo ir tą pačią akimirką jis užrėmė duris abiem rankom, neleisdamas man išeiti ir tuo pačiu apkabindamas mane per liemenį.

Aiktelėjusi atsisukau ir išsigandau, kaip arti buvo jo veidas.

- Aš nesuprantu…- sumurmėjo jis, lenkdamasis prie manęs ir užmerkdamas akis.

Yeah, aš irgi nesuprantau. Kad ir kaip jo nekenčiau, kad ir koks šlykštus jis man atrodė, pažadėjau sau, kad tai bus paskutinis kartas, kada mudu bučiuojamės. Tikrai. Juk galiu leisti sau sekundę atsipalaidavimo…

Jo ledinės lūpos apglėbė mano apatinę, ir aš nedvejodama atsakiau į jo bučinį, apglėbdama jo kaklą ir prispausdama savo kūną prie jo kūno. Mane valdė hormonai, tikrai. Alekso rankos jau ir taip juosė mano liemenį, tad jam tereikėjo paslinkti delną šiek tiek žemiau..

Staigiai atsiplėšėme vienas nuo kito, sunkiai šnopuodami. Nors jam kvėpuoti nė nereikėjo.

- Baik tai,- nukirto jis.- Kad ir ką pastoviai darai, tiesiog… baik tai.

Nustebusi stebeilijau jam į akis, vieną ranką uždėjusi ant širdies.

Pagaliau atgavusi protą ir kūno valdymą, bėgte išbėgau iš sandėliuko.

Crap, nei nepastebėjau, kad kartu su savimi išsinešiau ir šluotą…

————-

Žinau žinau, neveskit sušaudyt. Šitas ganėtinai shitty…. Beeeet, būtent po tokiais skyriais ir laukiu komentarų! Nesidrovėkit, išreiškit nuomonę! Ji man reiškia pasaulį :)

Rodyk draugams

Comments Komentavo 18 »

Aleksas

Išsikraustęs daiktus ant stalo, nervingai delnu perbraukiau susivėlusius ir į visas puses styrančius plaukus. Velnias.

Buvo praėjusios vos kelios dienos. Tik dvi dienos nuo tada, kai paskutinį kartą ją mačiau. Fuck.

Kodėl, po velnių, taip nervinuosi?

Ir nors man tai nebūtų sukėlę jokios grėsmės, kaklaraištis vis vien pradėjo nejaukiai smaugti. Šiek tiek patempiau jį nuo apykaklės baltų marškinių, kuriuos buvau valiūkiškai užsimetęs ant juodų džinsų. Galų gale, juk turėjau atrodyti jaunesnis. Ir nors mano amžius atitiko aplinką, trys šimtai metų prideda, taip sakant, vidinių raukšlių. Jos nedaro žmogaus jaunesniu.

Užgniaužiau kvapą, kai ji įėjo į klasę. Tokia graži, tokia… sava. Tamsios, vešlios garbanos kaip visada šokčiojo apie velniuko veidelį, kiek slėpdamos angelo akis. Mėlyni džinsai, balta palaidinė ir plonas melsvas megztukas,  su kaspinėliais vietoje kišenių. Kuprinė permesta per petį.

Damn, aš taip gerai į ją įsižiūrėjau, kad pastebėjau net lašelio formos ir spalvos auskarus, kyštelnančius lauk, jai už ausies užkišus į akis krintančia susiraičiusią sruogą. Pastebėjau ir kojas, kaip visada idealiai nulietas. Ir nervingą kuprinės petnešos spustelėjimą. Ir staigų antakių suraukimą ir vėl išlyginimą. Ir trumpam susiraukiančią noselę, pastebėjus mane.

Sutvardžiau gaidišką atodūsį, kuris turėjo pasakyti, kad niekada neturėsiu to, ko noriu. Jos.

Sudėjau visas pastangas, taip pat suraukdamas antakius ir išmesdamas “ir vėl ji mane nervins” išraišką. Tada persigalvojau. Papraščiausiai nusisukau ir sutelkiau mintis į mokytoją, besikuičiančią prie savo stalo.

Nuskambėjo skambutis.

Kalbos klasėje nerimo, mat mokytoja vis dar kažko ieškojo… Nagi, pažiūrėkime… Ach, žinoma, šiandien turėjo vykti pasiruošimas kitos pamokos testui, ir mokytoja niekur nerado atspausdintų lapų. Mintyse ji nervinosi, nenorėdama pasirodyti neatsakinga.

Neturėdamas ką veikti (Lėjai buvo pasiųstas visiškas ignoras), klausiausi visų mokinių, sėdėjusių klasėje minčių. Visiškai ignoravau ir nedidukus varpelius, kabojusius ant apyrankės, skambtelėjusius, jai pakėlus ranką, persibraukti per plaukus, ignoravau ir šiurenančius lapus, jai vartant knygą, ignoravau ir 78 puslapį, kurį ji atsivertė, greičiausiai tą temą mokėdama praščiausiai, ignoravau ir jos lūpos timpčiojimą, jai tyliai po nosimi murmant skaitomą tekstą, ignoravau ir jos sukrutimą, kišenėje suvibravus telefonui, ignoravau ir šiltą, jaukų šypsnį, kurio susilaukė nedidelis ekranėlis.

Tai užvirė manyje tirštą pyktį. Pats nesuvokiau, kodėl siutau dėl to, kaip ji nusišypsojo TELEFONUI. Bet kažkas parašė jai žinutę… Kas rašo žinutes per pamoką??? Na, gerai, visi. Bet vistiek…….. Kodėl JI rašo žinutes per pamoką? Kodėl JI šypsosi? Kodėl AŠ nežinau, kas ir ką parašė? Po velnių, kodėl man rūpi, kas JAI ką parašė?

Sunkiai atsidusau.

Lėja kaip mat sukruto ir aš vėl ignoravau jos trumpą žvilgsnį mano pusėn, kurį sekė pasislėpimas už tankių plaukų barikados. Riesta nosytė vis dar kyšojo. Tokia balta ir lygi… Ne oranžinė, kokios buvo visų kitų panelių nosys…

Ne! Aš to ne-pas-te-biu.

Vėl susikoncentravau ties mokytoja. Ji jau piktai ramino klasę, grasindama palikti po pamokų. Suknista geografija šiuo metu jai neatrodė itin įdomi. Šiuo metu ji norėjo i Havajus. Kur nors, kur nebūtų mūsų.

- Vaikai, tylos, arba būsit palikti po pamokų!

Kai niekas nenutilo, mokytoja jau tyliau, tačiau vis dar pakankamai autoritetingai tarė:

- Puiku, nenorit šitaip? Galim ir kitaip. Ponaiti Vinstonai, prašom prie lentos,- mokytoja bakstelėjo pirštu į pirmame suole sėdintį vaikį. Klasė kaip mat nutilo, vaikai pasirįžo kovoti už išlikimą ir nebūti pasiųsti prie lentos.

Lukas Vinstonas atsistojo, nusliūkino prie lentos ir pasičiupęs kreidą pradėjo atsakinėti į mokytojos užduodamus klausimus.

Taip iš eilės ėjo visi vaikai. Girdėjosi tylūs murmėjimai, zyzimai, prašymai, tačiau mokytoja buvo nusiteikusi karingai. Vaikams beliko paklusti.

Atėjo prieš mudu su Lėja sėdėjusio vaikio eilė. Džonis Rostanas drąsiai priėjo prie lentos. Ši persona buvo moksliukas, visų pajuokos objektas, niekada negaunantis žemesnio balo nei A.

Džonio užduotis buvo, ant lentos papaišytame žemėlapyje, milžinišku, mokytojų naudamu skriestuvu apibrėžti sausiausią Afrokos vietą. Kerėpla Džonis, kaip jį buvo praminę mokyklos peštukai, skriestuvą, žinoma, paėmė ne tuo galu ir smailia stora adata persirėžė delną.

Stebėjau… ne, greičiau užuodžiau, sūrų kraujo kvapą. Ir, kaip visada, gerklė užsiliepsnojo, smegenys atsijungė, kūnas buvo laisvas daryti ką tik nori. Dėkui Dievui, dar šiek tiek komtrolės turėjau. Įtempiau kiekvieną mažiausią kūno raumenėlį, tvirtai įsikibau į kėdės kraštus, gerokai įlenkdamas medieną ir metalą. Kol mokytoja išsigandusi kraustė savo stalčius, ieškodama binto, aš, nevaldomai, kilstelėjau viršutinę lūpą ir pradėjau labai tyliai urgzti.

Mintyse greitai perskaičiavau, kada paskutinį kartą maitinausi. Tai buvo prieš kelias savaites. Būdamas paskutiniu idiotu, užsimaniau patikrinti, kaip ilgai išsilaikyčiau be kraujo. VELNIAS, pasirinkau patį prasčiausią laiką….

Kūnas pradėjo man priešintis, mintys nyko, manyje kilo žvėris. Nesustabdomas, nenugalimas ir įniršęs žvėris. Žudikas.

Kai raumenys dar labiau įsitempė, pereidami į puolimo būseną, staiga, visai netikėtai, ant mano rankos, įsikibusios kėdės dugno, nusileido šiltas, šiek tiek virpantis delnas. Šis, atrodo, paprastas, toks žmogiškas judesys, nuskraidino mane į kitą visatą, kurioje nebuvau žiaurus pabaisa.

Nuleidau akis į dvi rankas, sudėtas viena ant kitos. Jaučiau, kaip dega mano pirštai po josios, kaip nepažįstamai ir kartu taip nepakeliamai maloniai oda vaikšto nedidukės elektros srovelės.

Pažvelgiau jai į akis. Ji žvelgė į mane. Visas pasaulis aplinkui tarsi pritilo. Kažkur, už storos vakuumo sienos girdėjosi mokytojos susirūpinę šūksniai, vaikų aikčiojimai ir aukos ūbavimas.

Tačiau aš to negirdėjau ir nemačiau, arba man tiesiog buvo nusispjaut. Aš mačiau tik ją. Savo nuosavą angelą, savo saulę, taip nepakenčiamai dažnai varančią mane iš proto ir stumiančią iš saugaus, įprasto pasaulio. Ji buvo šviesa. Ji buvo tamsa. Bet ji buvo viskas, ko man reikėjo.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Lėja

Vienuolika valandų, dvidešimt keturios minutės ir penkios sekundės.

Lygiai tiek laiko truko mano zyzimas, ropojimas keliais, rėkimas, verksmas, maldavimas, derėjimasis ir pažadai. Ir pagaliau, po iiiiiiiilgų vienuolikos valandų, dvidešimt keturių minučių ir penkių sekundžių, Andželos pavadintam “viską teršiančiam ir viesuose kampuose šikančiam plaukų kamuoliui”, buvo leista įeiti į namą. Visa džiugi ptipuoliau prie durų ir atplėšusi jas nuo staktos, pasiruošiau šuns puolimui man į glėbį.

Teko be žado sustingti vietoje.

Negali būti… Negali būti! NEGALI BŪTI, KAD PAMEČIAU RASTĄ ŠUNĮ!!!

Šūūūūdas šūdas šūdas šūdas šūdas šūdelinis.

Dairiausi it patrakusi, tačiau mažo mielo padarėlio nebuvo niekur. Na po velnių, PO VELNIŲ. Kvaila kvaila aš… Sliūkindama į savo kambarį, patempusi lūpą, trinktelėjau sau per galvą. Tada dar kartą. Ir dar.

Nieko nesupranntu. Kaip galėjau pamesti jį iš akiračio? Juk visą laiką, įtikinėdama Andžę su Deiviu, vis žvilgčiojau pro virtuvės langą, prižiūrėdama šunį, linksmai žymintį savo teritoriją ant kiekvieno kieme esančio medžio.

- Ko nukabinus nosį? Juk leidom pasilikti tą…- sulaukusi mano griežto žvilgsnio, ji kaip mat rado tinkamą žodį:- Šunį! Iš pat pradžiū norėjau pasakyti šunį!

Mergina vėl susilaukė priešiško žvilgsnio:

- Gaš, Lėja, plyz, nedaryk taip. Juk pati žinai, kad šitas žudymas akimis tau sekasi knisančiai gerai, ir varo iš manęs patį velnią.

Nesusilaikiau nešyptelėjusi, pastebėdama, kaip gerai Andžela įvaldė šiuolaikinį, šio pasaulio žargoną. Tačiau prisiminus pasprukusį, ir dabar galas žino kur besibastantį šunėką, kaip mat vėl susukau vaidą.

- Šuo dingo….- numykiau.

- TIKRAI?!- džiugiai sušuko mergina. Tada staiga suprato, ką ne taip padariusi, ir pasitaisė, šį kartą liūdnu, užjaučiančiu balsu:- Ach, tikrai?…

Pavarčiau akis ir nueidama apsimečiau, kad nemačiau, kaip ji džiaugsmingai stryktelėjo oran.

Kadangi buvo sekmadienio vakaras, teko susiruošti mokyklai. Pirmadienis… Toks keistas dalykas. Visi purtosi nuo šio žodžio, sako, kad tai blogiausia diena, kokią tik buvo įmanoma sugalvoti. Man pirmadienis neturėjo jokios įtakos. Tai tebuvo diena, reiškianti naują savaitę. Tik tiek. I don’t get the whole fuss.

Taigi baigusi kamuoti save, bandydama suprasti tokius man neperkandamus žmonių kasdienybės įpatumus, susirangiau ant savo minkštos lovos, tik dėl vaizdo apsikamšiau švelniu baltu apklotu (šalta nebuvo), pasidėjau ant kelių laptopą ir įsitraukiau į naujos geros muzikos paieškas.

Buvo pusė šešių vakaro, miesteliūkščio, esančio Jungtinių valstijų šiaurės rytuose, dangus kaip ir visada buvo apsiniaukęs ir pilkas. Plačiai išsišiepiau - ruošėsi lyti.

Beveik snūduriavau, kompiuteriui tyliai grojant kažkokią ramią melodiją ir šildant mano kelius, kai išgirdau isterišką, kone verksmingą, bet tuo pačiu ir neįtikėtinai įsiutusį balsą:

- MERGOS, KURI APŠIKOT MANO MAŠINĄ??????!!!!

Deivis plyšavo iš visų plaučių, keikdamasis ir grasindamas.

Susidomėjusi pirmame aukšte vykstančia drama, nusileidau laiptais žemyn ir minkštomis geltonomis kojinėmis, be garso nubėgau į garažą, iš kurio sklido balsai.

Įgriuvusi į vėsią, pilką patalpą, dėmesį pirmiausiai sukoncentravau į Deividą. Man jo kaip mat pagailo. Vaikinas buvo visas raudonas, susiėmęs už plaukų. Nuo gilaus nervo pro dešnį lūpų kamputį buvo prabėgusi seilė.

Nesusilaukiau nesukikenusi.

Buvau išgirsta:

- Tau tai JUOKINGA?! Aš leidau tau pasilikti tą padarą, norėjau, kad būtum laimiga. AŠ. ESU. TAU. GERAS. O tu, pamačiusi, kad mano brangenybė ir mylimiausia gyvenimo partnerė yra šitaip išniekinta, JUOKIESI??? Aš giliai nusivylęs, Lėja, iš tavęs šito tikėjausi mažiausiai.

Jau žiojausi teisintis, tačiau man už nugaros pasigirdo garsus, nestabdomas kvatojimas, vis pertraukiamas poros kriuktelėjimų. Andžė juokėsi susirietusi, susiėmusi už pilvo, pirštu rodydama tai į mašiną, tai į visą suprakaitavusį Demoną.

Ir pati pirmą kartą mečiau žvilgsnį į “išniekintąją”, stovėjusią prie Andžės automobilio. Ir iš tikrųjų, ant gražaus, pilko kapoto, pūpsojo didelis tortas.

Deividas pripuolė prie Andželos ir ėmė dar skambiau kaltinti ją išdavyste.

Aš, tuo metu, sudėjau du ir du. Ir gavau keturis.

Kol anie du ginčijosi, rėkdami vienas per kitą, aš klupinėjau prie mašinų ir ieškojau savo pupulio. Ir… EUREKA ! Radau jį kaltai susigūžusį po raudonu Andžės ferrari. Išvydęs mane, jis kaip mat pakėlė snukutį ir tyliai pripuolęs prie manęs, šmurkštelėjo man į glębį. Kol dar nebuvau pastebėta (ar tiksliau, kol nebuvo pastebėtas pupulis), išsinešdinau iš garažo. Pirmiausia ką padariau, tai nusigavau į vonią, kad iššveiščiau šį vos ne juodu visrtusį kailiuką.

Ten man ir kilo mintis, pupulį pavadinti Žirniu. Žirniuku, jei tiksliau :)

)

Žirnis :)

_________________

Nū japppp, aš žinau, aš vėluoju. BET. Soriukas, tikrai nuoširdžiai nebuvo laiko :)

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »