BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Liepa 2012 archyvas

Perplexing school difficult task can often be prevail over by making use of university or college levels research geography can help online. You should be cautiously choosing a service to use. Not to come across a bogus webpage college or university preparation which includes absolutely nothing to give you but plagiarized documents which could do no good. Anyone products are sure to attempt to appeal adult men and women. They commitment inexpensive still high quality university research making, it will be entirely wrong to imagine them. These almost higher education homework online websites do not have coming back job and visitors by fooling worldwide high school students, currently taking their funds not giving backwards anything at all deserving. That is entirely wrong, corrupted strategy for a sincere home business college homework. Do homework for money manage highschool preparation guidance Not at all everything we useful to do on our school biography preparation on-line web-site! We energy by exact assurances and insurance plans that service to guard either our patrons and yourself, keeping up with sincere and obvious firm. This is the reason why we find our seasoned writers mindfully to give unquestionably remarkable university or college The english language research homework. Additionally, it is vital that you communicate with your committed educators carefully. This is the reason why you may acquire a optimal paper through a highly regarded origin that suits your certain really needs. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Aleksas

Mąsčiau ilgai, rinkdamasis iš daugybės dalykų, kurių pasaulis nežino apie vampyrus. Tris šimtus metų lavintos smegenys neleido atleisti vadžių ir pliurpti šiai merginai viską, kas paklius ant liežiuvio. Tačiau širdis sakė kitaip. Širdis manė, kad galiu ja pasitikėti, kad ji nepadarys nieko… netikėto. Kad ji yra gera.

Tačiau, iš patirties žinau, kad žmones, vampyrus, dausiečius… visus, vaikštančius šia žeme, meilė pražudo.

Nebuvau prie akimirkos sprendimų pratęs neišmanėlis, negalvojau atrišti liežuvio, tačiau neketinau visiškai užsisklęsti pasaulyje, kuriame būtų tik vampyrai.

- Man 327 metai,- ištariau, kiek dvejodamas dėl Lėjos reakcijos. Ar ji pabėgs klykdama? Ar vėl pradės badyti mane neapykantos kupinais žvilgsniais? Ar apsidžiaugs, nes pati yra solidaus amžiaus?

Mano laimei, nei vienas variantų, kuriuos apsvarsčiau galvoje, neatitiko jos situacijos. Vienintelis ženklas, kad ji iš vis mane išgirdo, buvo jos mirktelėjimas. Jokių isterijų, jokių jausmų, jokių veido fazių. Vienas mirktelėjimas.

- Man septyniolika,- sukuždėjo ji, o jos balsą prarijo giedančių paukščių choras.

Na gerai, TAI šokiravo MANE. Nežinojau, kaip reaguoti. Kilstelėjau ranką ir delnu perbraukiau sau per plaukus ir veidą tuo pačiu. Galiausiai susiėmiau ir tariau:

- Na… that’s…- ieškojau tinkamo žodžio situacijai apibūdinti,- messed up,- iškvėpiau orą.

- Tu net neįsivaizduoji…- šyptelėjo ji.

- Bet… kodėl?- Jėzau, man dar niekada neteko ieškoti žodžio kišenėje. Ką ten ieškoti - labiau knisti, su absurdiškais rezultatais, žinoma.

- Kodėl tai “messed up”?- kilstelėjo antakius Lėja.

- Ne… KODĖL tu iš ten išvykai? Na, turiu omeny, kiek žinau, ten yra lyg ir… rojus.

Lėja eilinį kartą mane nustebino, paprasčiausiai nusijuokdama, ir tas garsas nuėjo mano kūnu kaip elektros srovė. Vis dar šypsodamasi, ji prabilo:

- Aleksai, ar tu mane matei?- ji delnu mostelėjo sau į plaukus, o tada į akis.- Hibridas. Štai kaip mane vadindavo Dausose. Gal ten ir yra rojus, tačiau toli gražu ne maniškis. Angelai, demonai - visi ten idealūs. Štai kodėl ta vieta turi rojaus pavadinimą. Atsiradus klaidai, ji yra nusodinama, nes… sakykime, gadina “rojaus” estetinį vaizdą. Be to,- ji velniukiškai nuleido akis,- aš turiu spalvotą praeitį.

Pasimuisčiau ant suolo, pasisukdamas atogiu kampu, kad galėčiau matyti jos veidą. Sužinoti daugiau, suprasti daugiau, buvo mano tikslas.

- Išsamiau, prašyčiau,- burbtelėjau susiraukęs.

- Wou wou, kaubojau,- Lėja ištiesė delnus į priekį, lyg stabdydama akimirką.- Pameni - tu pasakai, aš pasakau…

Pavarčiau akis, bet, norėdamas išpešti daugiau iš jos, privalėjau atiduoti kažką ir savo.

- Na, kaip jau žinai, aš skaitau žmonių mintis. Tačiau taip pat galiu greitai bėgti… labai greitai. Dar puikiai matau ir turiu įstabią klausą. Netestavau, kiek daug galėčiau pakelti, nustumti ar numesti, tačiau manau, kad… daug.

Davar jau Lėja pasisuko į mane, išpūtusi akis. Kelias sekundes keistai į mane paspoksojusi, ji pasitrunė pirštų galiukais kaktą ir lyg pati sau sukuždėjo:

- Mano šaltiniai niekam tikę…

- Ką ir sakiau tau ankščiau,- įsiterpiau ir sulaukiau dėbtelėjimo.

Nekantravau. Buvo mano eilė sužinoti kažką naujo.

- Aš galiu… persikraustyti į žmogaus protą,- nedrąsiai sukuždėjo ji, lyg siaubingai gėdydamasi savo žodžių. Jau žiojausi prieštarauti, kad ji daugiau papasakotų apie savo “spalvotą praeitį”, tačiau kažkas jos balse… žodžiuose, mane sustabdė.

- Detalės, detalės, Lėja,- skatinau.

- Am… na… žmonės turi smegenis. Gyvas smegenis,- pradėjo aiškinti kaip penkiamečiui, tačiau aš jos nestabdžiau.- Aš galiu į jas… patekti. Pakeisti informaciją, ją ištrinti… sudarkyti,- paskutinio žodžio žmogus išgirdęs nebūtų, kaip tyliai ji tai ištarė, tačiau aš, savo jautria klausa ją puikiai išgirdau.

Kol ji tylėjo, turėjau į tai kažkaip reaguoti, bet geriausia, ką sugalvojau, buvo:

-Vau.

- Tai dar ne viskas,- netikėtai vėl prabilo ji.- Turiu galią, priklausančią visiems angelams. Aš galiu gydyti žmones. Rimtai juos gydyti. Bet ne prikelti iš numirusių. Ši galia, ji… veikia keistai. Ji suteikia žmogui daugiau jėgų, ir… LABAI pagreitina gijimą. Žaizdos, kurios gytų mėnesius, arba yra mirtinos, užgija per kelias sekundes.

- Ir iš kur tu gauni tų jėgų, kurias atiduodi žmogui?- paklausiau, širdyje jau žinodamas atsakymą.

- O, iš savęs. Visos žaizdos, kurias išgydau, atsiveria manyje. Tačiau aš sugiju taip pat greitai. Tai dar viena magija… Mano kūnas žino, kad sužeidimas nepriklauso man.

JI kalbėjo taip ramiai… Taip, lyg kaskart gydydama žmogų, neatiduotų dalelės savęs. Jos ramumas kėlė dar didesnį pyktį manyje. Kaip įmanoma būti tokiai neapdairiai, tokiai… negalvojančiai?

Prireikė laiko, tačiau aš susitvardžiau. Atgniaužiau kumščius ir atleidau žandikaulius. Supratau, kad isterijai ir pamokslams yra ne vieta ir ne laikas.

Kai jau ruošiausi pateikti dar vieną faktą apie save, prabilo ji:

- Koks tai jausmas? Skaityti mintis. Greitai bėgti. Būti nenugalimam. Gerti kraują.

Klausimas buvo keistas. Tikrai ne toks, kokio būčiau tikėjęsis.

- Tai… įprasta. Nors savo pasaulyje esu laikomas jaunu vampyru, trys šimtai metų nėra trumpas laiko tarpas. Pripratau prie savęs, žinau ką galiu ir ko ne. Nesu vienas tų depresuotų vampų, kuris bandytų nusižudyti ar nekestų viso vampyriškojo pasaulio. Būti vampyru nėra… blogai. Tai… jaudina. Nežudau žmonių. Tai tikrai ne man. Kitaip, nei daugelis mano rūšies atstovų, nelaikau žmonių menkesniais padarais, sutvertais tik tam, kad patenkintų vampyrų poreikius. Manau, kad mes turime lygias teises. Donorų kraujas nėra skanus. Dažnai jis būna nebe šviežias. Tačiau jis padeda išgyventi, palaikyti jėgas, netampant pabaisa.

Visus mano samprotavimus Lėja išklausė atidžiai, nepertraukdama. Man baigus ji neklausinėjo ir nekomentavo. Kas buvo neįprasta, iš tiesų. Jeigu būčiau papasakojęs tai Viki, ji mano kalboje būtų radusi spragą, ir pradėjusi įtikinėti, kad maitinimasis iš žmonių būtų daug prasmingesnis. Semas būtų pradėjęs protauti ir pasakoti istorijas iš savo gyvenimo. Rebeka būtų patapšnojusi man per petį ir pasakiusi, koks aš esu nuostabus, kad taip manau, ir koks iš manęs būtų šaunus žmogus. Džaredas būtų pasišaipęs iš to, kad suku galvą dėl menkniekių ir pasiūlęs užsirašyti pas psichologą. Bet koks kitas vampyras būtų išėjęs iš kambario po pirmųjų mano žodžių, arba iškvietęs mane į dvikovą.

Tikra atgaiva buvo negirdėti pasiūlymų ar įtikinėjimų. Buvo gera išsipasakoti.

- Ar nebandei gerti gyvūnų kraujo?- netikėtai paklausė ji, prajuokindama mane.

- Jau perskaitei “Twilight”, huh?- išsišiepiau.

Susižavėjęs stebėjau, kaip ji nurausta ir nuleidžia akis, teisindamasi:

- Dausose tokių knygų nėra. Pastebėjau, kad visos merginos alpsta dėl kažkokio Edvardo, tad nusprendžiau pasidomėti. Juk reikia apie kažką kalbėtis su žmonėmis. Atrodysiu įtartina, jei būsiu vienišė. To man mažiausiai reikia.

Daugiau nebesišaipiau. Tik nereikalingai giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

- Taip, mes taip pat bandėm šį būdą… Tas pats, kas žmogus, nenorėdamas valgyti maisto, imtų maitintis žemėmis. Po savaitės jis vis vien būtų miręs. Efekto jokio.

- Oh…- ji atsiduso.

- Taigi… Kad dabar mes jau iš tikrųjų… kalbamės. Gal gali pagaliau pasakyti, kas esi?- beveik maldavau.- Aš čia degu iš smalsumo.

Sulaikiau kvapą, nors man jo niekada nereikėjo. Tai buvo jaudulio ženklas. Dabar sužinosiu tiesą. Dabar ji pasakys kažką, kas išvers mane iš koto ir…

Man dar nebaigus savo vidinių galimybių, ji GŪŽTELĖJO. Tiesiog taip. Vienas smulkių petukų kilstelėjimas aukštyn. Vienas trumpas judesiukas. Viskas.

Sėdėjau be žado, visiškai nusivylęs.

- Tai tu sakai… Tu sakai, kad nežinai… kas esi…?- abėjodamas nutęsiau.

- Tai sudėtinga, Aleksai. Taip sudėtinga, kad per keturiolika metų nesugebėjau išsiaiškinti nei aš, nei gausybė kitų žmonių, nemanau, kad per vieną pasakojimą sugebėčiau viską nupasakoti.

Linktelėjau, leisdamas jai pabėgti nuo mano akylaus radaro. Kol kas.

- Kaip tu gali vaikščioti saulės šviesoje?- vėl, pamiršusi ankstesnius savo žodžius, mano reakciją, visiškai sutelkusi dėmesį į apsurdiškiausią planetos klausimą, sukluso ji.- Tik neįsižeisk, bet… filmuose rodo vampyrus, gyvenančius… na… naktį.

Nusijuokiau ir atlaidžiai nusišypsojau.

- Saulė mūsų nedegina. Ir nežudo. Nuo jos net neskauda. Nė neįsivaizduoju, kodėl žmonės taip interpretavo visą vampyrų reikalą.

- Tai kodėl jūs negyvenate… nežinau, tarkim Luizijanoje. Kodėl atsikraustėt į vieną tamsiausių ir niūriausių miestų visoje Amerikoje?

- Chm… Saulė nekelia mums skausmo, tačiau… erzina. Tai nėra kažkoks faktorius vampyrams, tačiau taip pat nėra ir jų šalininkas. Saulė kelia keistą erzulį akims, kai kuriems nuo jos netgi niežti.

Mudu abu nutilome. Atrodo, išsisėmėme klausimų, kuriuos turėtume teisę užduoti, ir atsakymų, kuriuos galėtume suteikti dar tik statydami pasitikėjimo pagrindus.

Liko tik vienas. Mano eilė.

- Vampyrai kaip vampyrai. Bet kodėl JŪS atsikėlėt į…- ranka mostelėjau į orą, lyg nurodydamas visą miestą,-… čia?

Lėja mano akyse visa nušvito. Ji nusišypsojo man pačia šilčiausia šypsena, kokią tik esu matęs jos veide, ir svajingai atsidususi, pakimusiu balsu atsakė:

- Dievinu lietų. Myliu vėją. Dausose lydavo tik kartą į kelerius metus. Ten visada švietė saulė. Pasirinkau vietą, kurioje troškau pabūti visus savo septyniolika metų.

Aš taip pat nusišypsojau, užkrėstas jos jaudulio. Kurį laiką be tikslo vėpsojome vienas į kitą.

Naujas vėjo pliūpsnis atnešė Lėjos žodžius:

- Žinai, mes galėtume pabandyti.

- Pabandyti ką?- susidomėjau.

- Na…- ji nervingai garsiai nurijo seilę.- Toleruoti. Supranti nustoti… nekęsti… šaipytis… ir… na… am…

- Lįsti į sandėliukus, bučiuotis ir graibytis?- paslaugiai padėjau.

Lėja pažiūrėjo į mane priekaištaujančiu žvilgsniu, tačiau man pro akis neprasprūdo, kaip ji nuraudo.

- Aha,- linktelėjo ji.

- Puiku,- tariau apsimestinai ramiu balsu ir atsistojęs ištiesiau jai ranką.

- Puiku,- metė ji, nedvejojusi sugriebė mano delną ir pašoko nuo suoliuko.

Jos delniukas buvo mano rankoje, šaltas kaip niekados, tačiau aš pasiunčiau savininkiškumo ir pykčio dėl jos neapdairumo šalčiui jausmus velniop, ir tuo pačiu krestelėjau jos ranką, paspausdamas, lyg po kokio verslo susitikimo.

Lėja ištiesė nugarą, žvelgdama man į akis, tačiau rankos iš manosios neištraukė.

Vis dar laikydamas jos ranką, žengiau žingsnį artyn ir kiek palenkiau galvą, nosimi paliesdamas jos nosį. Pastebėjau, kaip jos kietai sučiauptos lūpos atsipalaiduoja ir kiek prasiveria. Suktai šyptelėjau ir pasukęs veidą dešniau, priglaudžiau lūpas prie jos šilto, švelnaus skruosto.

Kaip visada, apsvaigau nuo jos kvapo, tačiau  šįkart save sustabdžiau ir susilaikiau. Dabar mes vienas kitą toleruojame. Atsitraukęs nuo jos raudonesnio nei įprasta veiduko, su nostalgija paleidau jos pirštus ir metęs jai vieną kreivą velnio (koks ir buvau), šypseną, apsisukau ir nužingsniavau namo.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 21 »

Sooooo… I’m back! Prancūzija, ypač Paryžius buvo legen… wait for it… DARY! Ne, rimtai. L E G E N D I N I S. Su draugais varėm iš proto stovėdami prie kiekvieno lankomo objekto. TREJŲ METŲ TAUPYMAS visiškai atsipirko xDD Tikrai, visiem rekomenduosiu šią šalį. Atleiskit, kad tik dabar įdėjau. Kątik įgriuvau į savo kambariūkštį. Mačiau, kai kas jau barė, kodėl neįkeliu, bet AŠ KĄTIK NUSILEIDAU, o mano smegenys dar skraido padebesiais xD Anyways, skyrius yyyyyylgas, tai dalinu į dvi dalis. Kita rytoj :)

—————————————————————————————

Aleksas

Aš buvau pasiryžęs. Buvau visiškai pasiruošęs ir pasiryžęs. Kristau, per visą savo egzistenciją dar nebuvau toks pasiryžęs. Po praėjusio karto pasižadėjau sau, kad tai buvo paskutinis žvilgsnis į ją, paskutinis kontaktas su ja, paskutinė mintis apie ją.

Taip, per visą savo egzistenciją nebuvau toks pasiryžęs ir per visą savo egzistenciją nesu patyręs tokio trumpalaikio ir absoliučiai neveiksmingo pasiryžimo.

Viską, ką buvau suplanavęs, apgalvojęs ir sudėliojęs detalė po detalės, aukštyn kojomis apvertė ne daugiau kaip dešimt suknistų sekundžių trukęs fizinis kontaktas. Ir dabar aš baisiuosi, kaip galėjau TAI pavadinti taip familiariai, taip… neteisingai. Tai nebuvo kažkoks nuvalkiotas “fizinis kontaktas”, tai buvo daugiau, giliau, tikriau. Tai toli gražu neapėmė trijų šimtų metų vampyro ir velniai žino kelių metų, velniai žino ką galvojančios, velniai žino kas beesančios merginos.

Šlapiais pirštais košdamas varvančius plaukus, nusijuokiau lietui.

Tą akimirką, kai jos šiltas delniukas uždengė mano ledinius pirštus, visu mano kūnu nuvilnijo šalto karščio banga. Akimirkai pamaniau, jog mano širdis vėl pradės plakti. Gerai yra tai, kad taip nenutiko.

Absoliučiai identiškas jausmas užklumpa kiekvieną kartą, kai mudu bučiuojamės, tačiau šis, palyginti, asmeniškesnis kontaktas yra intymus, perkoštas aistros, geismo ir saviniškumo jausmo. Tik iš mano pusės, be abejo. Jos rankutė ant manosios yra toks “big deal”, greičiausia todėl, kad ji tą veiksmą inicijavo. Tą kartą aš jos neverčiau, neliepiau ir neprašiau. Ji tiesiog… padarė tai.

Visada sutrikęs. Visada visada pasimętęs. Visada visada visada susinervinęs, nusivylęs ir trokštantis daugiau. Štai koks likdavau, kai Lėja prasiausdavo lyg uraganas, naikindama visa, kas racionalu, visa, kas protinga ir visa, kas galima. Naikindama ribas. Jausmas toli gražu ne malonus.

Ir kokio velnio, niršdama ant manęs, ji visvien leidžiasi bučiuojama?! KAS SU JA NEGERAI?! Po velnių. Ar ji mane kankina? Ar bando kažkaip atkeršyti? Aš jai nieko nepadariau… Na, bent jau to, už ką vertėtų keršyti…

Dar kartą isteriškai nusižvengiau ir praeinanti vidutinio amžiaus moteris pagalvojo „Kas negerai su šių dienų jaunimu? Mano laikais…”

Nesusilaikiau nepavartęs akių. Aš su jos tėvu ar seneliu (jei tas dar gyvas) ir apie jų dienas ir apie senesnius laikus pakalbėt galėčiau.

Ir lyg koks auglys, Lėja vėl lėtai įsliugė man į galvą, skelbdama ją savo teritorija ir atsisakydama išeiti. Bandžiau sudėlioti įvykių seką ir prasmę. Aš ją bučiuoju - ji atsako. Ji manęs šalinasi ir elgiasi taip, lyg nekęstų. Aš ją bučiuoju - ji atsako. Ji toliau lieja neapykantą visur, kur esu aš. Aš ją bučiuoju - ji atsako. Ji mane erzina ir kelia problemas. JI mane LIEČIA ir ramina. JI vėl manęs nekenčia. Aš ją bučiuoju - ji atsako. Ji išskuodžia su šluota rankose.

Bullshit! Jeigu vampyrą gali ištikti nervinis priepuolis, iššauktas kraustymosi iš proto, aš tuojau jį patirsiu. Gražu nebus.

Buvau toks pasimetęs ir susinervinęs (jausmai, visiškai nebūdingi iš prigimties bejausmiam padarui), kad nė nekreipiau dėmesio kur einu.

Kol galų gale pakėliau akis nuo žemės.

Stovėjau prie ąžuolo apdžiūvusiais ir pabalusiais lapais, nuo kurių varvėjo paskutiniai lietaus lašai. Tai buvo siaubingai negražus medis. Senas. Turbūt vienintelis toks iščiustytame Snoubruko miestelyje.

Aš pažinojau šį augalą. Pirmą kartą nuo tada, kai pradėjau eiti ten, kur kojos nešė, apsidairiau. Stovėjau Tamsos parke. Tai kadaise buvo lankomiausias parkas visame Snoubruke, tačiau nuo tada, kai pasklido kalbos, kad parke dažnai sukinėjasi kišenvagiai bei narkotikus pardavinėjantys nelegalai, žmonių apmažėjo. Kai čia buvo išprievartauta jauna mergina (kilo baisus alasas, nes šiame Amerikos užkampyje tokių dalykų paprasčiausia nebūna), kurios užpuolikas taip ir nebuvo rastas, Saulės parkas gavo Tamsos pavadinimą ir nuo tada miestelėnai stengiasi jį apeiti mažiausiai kilometro atstumu.

Aš stengdavausi ištrūkti čia kuo dažniau. Čia visada būdavau vienas. Tamsoje augo daugybė medžių, nors pats parkas nebuvo didelis. Jame vingiavo vos keli pėsčiųjų takai, tačiau jais apeidavai kiekvieną parko kampelį. Žolė čia buvo nepjauta jau visus metus, tad siekė mano kelius. Dėl daugybės lietaus, kuris užklupdavo Snoubruką beveik kas dieną, po žiemos ji ataugdavo per daugiausia savaitę. Keliukai buvo cementiniai, tad puikiai išsilaikė. Vienintelis dviračių takas jau buvo apsitraukęs samanomis. Parko gyvavimo laikais vaikų krykštavimo ir paskui juos lakstančių tėvų šauksmų perpildyta žaidimų aikštelė dabar buvo visiškai nugriauta netoli įsikūrusiame banditėlių kvartale gyvenančių “erelių”. Sveikos išsilaikė tik nuošaliai stovėjusios sūpynės, kurias dar dabar girgždina vėjas.

Į parką ateidavau ne kokiais iškrypėliškais tikslais, o tiesiog pabūti. Be namų tai turbūt buvo viena saugiausių man žinomų vietų. Čia nereikėdavo slėptis ar apsimetinėti. Čia galėjau būti savimi. Nuo tada, kai atvykęs į šį miestelį išbaidžiau daugumą jo kasdienių lankytojų (daugiausia narkomanų ar treninguotų bėdų ieškotuojų grupeles), čia niekas nebeateidavo.

Tad ir dabar, rodos, galva tapo šiek tiek lengvesnė. Pasidarė vos vos lengviau mastyti, bet net ir tai atrodė kaip didžiausia dovana.

Parke tebuvo du suoliukai. Ant vieno visuomet sėdėdavo koks smegenis pragėręs girtuoklis ar kartu su skraidančiais begemotais pakilti nuo žemės bandantis, erdvėje pasimetęs narkomanas. Antrasis stovėjo nuošaliai, prie pat siauro upelio, vingiavusio prie miško, parko gale. Patraukiau prie jo.

Kai sakiau, kad įžengęs į parką šiek tiek atsipalaidavau, tai ant savo suoliuko išvydus kyšančią juodų it varnėno plunksnos plaukų kupetą, iš galvos išlėkė visos logiškos ar bent kokios prasmės teikiančios mintys. Stovėjau štai toks - košiamas vėjo, nuo lietaus šlapias, tuščiaviduris besmegenis. Stebėjau, kaip po lietaus kilęs stiprus vėjas taršo tamsias garbanas, neduodamas joms nei sekundės ramybės. Visai kaip ji tai daro man.

Priėjau arčiau. Tik vedamas smalsumo, žinoma.

Ji sėdėjo ant MANO suoliuko, MANO parke, prie MANO miško, žvelgdama į MANO upelį. Ji buvo susikėlusi ant suoliuko kojas, sulenkusi jas ir apsikabinusi rankomis, ant kurių pasidėjo smakriuką. Jos mėlynos akys sekė melsvai pilko upelio srovę.

Ji manęs nematė.

Aš mačiau ją. Šįkart iš tikrųjų.

Kai išėjau iš tuščiagalvio idijoto vaidmens, pirmiausia pagalvojau, kodėl ji būtinai turi pasirinkti MANO vietas? Tai juk labiausiai apleistas, pavojingiausias… Tada mane apėmė įsiūtis. Koks kvailas žmogus turi būti, kad lankytūsi tokiose vietose?! Dėl Dievo meilės, kas su ja negerai?! Kas, jeigu kas nors prieis… Kas, jei užkalbins? Ką tada turėsiu daryti? Nuplėšdamas tam žmogui galvą nepaliksiu geriausio įspūdžio…

Dabar DAR labiau įsiutau dėl to, kad man tai iš vis rūpi! Na ir kas, kas ją kas nors užkalbins. Na ir kas, kad čia nesaugu. Na ir kas, kad ji visa šlapia ir gali susirgti… O DIEVE JI VISA ŠLAPIA IR GALI SUSIRGTI!!! Ar ji išvis gali susirgti?!

Pradėjau rautis sau plaukus. Tiesiogine to žodžio prasme!

Kai pajutau, kad tuoj pradėsiu urgzti, turėjau save nuraminti. Nuleidau rankas prie šonų, susikišau jas į kišenes ir tiesiog stebėjau. Bandžiau nukreipti savo dėmesį, bandydamas surinkti daugiau duomenų. Ar bent jau sau taip sakiau. Labai nedaug yra žinoma apie atkeliavusius iš Dausų ir ten likusius. Tik tiek, kad Dausos yra danguje. Lyg rojus. Laikas ten eina du kartus lėčiau, o į žemę atkeliavę dausiečiai nebesensta. Bet mirti gali. Vadinasi, susirgti - taip pat.

Teko sukąsti dantis ir sugniaužti rankas į kumščius, kad papraščiausiai neprieičiau prie jos ir nesušukčiau: “Gal jau varysi namo, kol mirtinai nesušalai?!” Susivaldžiau. Beveik.

Stovėjau per maždaug dvidešimt metrų nuo savo suoliuko ir mažo kūnelio, susirietusio per vidurį. Dabar įsižiūrėjau geriau. Ji buvo visiškai šlapia, nors jau nebelijo. Linktelėjau - atėjo pėsčia. Einant žmogišku greičiu, nuo mokyklos iki Tamsos yra 40 minučių kelio.

Jos plaukai buvo jau šiek tiek pradžiuvę nuo vėjo, tačiau nuo galiukų jai ant rankų ir nugaros lašėjo vanduo. Nejučia šyptelėjau iš to, kad beveik visiškai šlapi, jos plaukai jau buvo gerokai susiraitę. O dar su Viki geras dvi valandas ginčijausi, nes sesuo teigė, kad ji juos garbanoja dirbtinai. Nežinau, kodėl vėliausi į diskusiją. Greičiausia man buvo nuobodu.

Lėjos drabužiai buvo visiškai permirkę, batai dar ir žemėti. Pati sėdėjo susikūprinusi.

Jostuščios akys žvelgė į vandenį taip, lyg jos pačios čia nebūtų. Tik maža riesta nosytė kas kelias minutes krusteldavo, jai šniurkštelnant, o rausvos lūpos nuolat buvo kandžiojamos mažų perlinių dantukų.

Prastovėjau taip, neskaičiuodamas laiko, tačiau manau, kad praėjo ne mažiau trys valandos. Kas kelias minutes vis prisimindavau, kad ji gali sušalti, tačiau kaskart prisiversdavau nusiraminti. Šeip jaučiausi visiškai ramus, atsipalaidavęs ir kažkoks… pasitikitis. Štai kaip ji mane veikė

Kadangi stovėti jau buvo gerokai atsibodę, žengiau pirmą žingsnį jos link. Sustojau. Žengiau dar du. Sustojau.

Nestabdudamas nuėjau prie suoliuko (galų gale, juk čia MANO vieta) ir atsisėdau netoli Lėjos. Pastebėjau, kaip ji krūptelėjo, tačiau į mane nepažvelgė.

Prasėdėjome taip dar valandą. Diena jau ėjo į pabaigą - pradėjo leistis saulė, oras šalo, nors ir taip nebuvo šilta. Pats šalčio nejutau, maniau, Lėja irgi. Mudu abu spoksojome į tekantį vandenį tylėdami. Nė nepasisukome vienas į kitą.

- Žinai,- pagaliau prabilau,- aš negeriu kraujo. Na, bent jau tiesiai iš šaltinio,- šyptelėjau.- Tik senas geras donorų kraujas pakeliuose.

Labai lėtai ji pakėlė galvą nuo savo sunertų rankų ir pasuko galvą į mane, įbesdama susidomėjusį žvilgsnį man į smilkinį. Aš vis dar stebėjau ramų upelio tekėjimą.

- Taip taip. Man rodos, kažkada jau bandžiau tau tai pasakyti,- pasišaipiau.

Mudu vėl tylėjome.

Po kelių minučių Lėja vėl nusisuko į vandenį ir prabilo.

- Aš šiek tiek perdėjau. Mes nesam tokie karingi, kaip sakiau. Mes gana malonūs žmonės,- ji nusijuokė, tyliai, lyg švėlnus vasaros vėjalis sušlamena lapus, ir papurtė galvą.- Ne žmonės… Na, tu supranti, ką aš norėjau pasakyti.

Taip pat nusišypsojau.

Staiga supratau, ką mes čia darom. Mudu ne šeip vapam nesamones, bandydami palaikyti keisčiausią planetos pokalbį. Mudu mainomės informacija. Pripažįstam taiką. Pripažįstam vienas kitą. Na, tai geras būdas daugiau sužinoti, gal būt net išmokti vienam kitą toleruoti…

O velnias, dabar mano eilė…

- Semas nėra mano brolis. Bet Viktorija mano tikra sesuo. Rebeka ir džaredas taip pat iš tikrųjų yra šeima.

Pasisukau į Lėją, norėdamas išvysti jos reakciją, ir susidūriau su jos nustebusiomis, plačiai atmerktomis akimis, esančiomis po pakeltais antakiais. Tai jai buvo netikėta, akivaizdu. Tada ji papurtė galvą ir susilaikiusi nuo komentarų, susiraukė ir sudrebėjusi stipriau prispaudė prie savęs kojas.

Vėl teko susitvardyti, kad nepulčiau pats nešti jos namo. Bet šis pokalbis buvo žingsnis pirmyn, lūžis, mano vienintelis šansas.

- Aš neturiu jokių giminystės ryšių su su savo dėde ir teta,- ore ji parodė kabutes.- Tikruosius palikau Dausose. Andžė ir Deivis yra mano draugai.

Šį kartą buvo mano eilė pūsti akis. Viki pasakojo, kad yra tą Andželą mačiusi parduotuvėje. Nebuvo sunku mažame miestelyje, kuriame visi vieni kitus pažįsta, išskirti svetimą. Bet sesuo taip pat sakė, kad jai mažiausia 22 metai. Tai kiek per jaunas amžius būti teta, bet draugė… na, tai irgi ne mažiau keista.

Sklando gandai, kad “Naujokas Deividas” dirba prie mašinų ir yra “visai neblogas mechanininkas”, žmonių žodžiais sakant. Joks mokyklinio amžiaus žmogus nedirbtų dirbtuvėse, o eitų į mokyklą. Įstatymai.

Apsvarstymus atidėjau kitam laikui.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »