BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aleksas

Per priešpiečius nuobodžiai slinkdamas nuolatinio staliuko link, piktai akimis nulydėjau kažkokią blondinę, kuri prieš pora minučių klausė, ar jau išsiskyriau su Lėja.

Nuostabu. Tik to man ir betrūko.

Negana to, kad mes su Lėja nė nepradėjom draugauti (cha, net nuo minties ima juokas), bet žmonės jau klausia, ar viskas baigėsi. Absurdas.

Sušiktas mažas miestelis su sušikta maža mokykla su sušiktais sušiktų paskalų nešiotojais!

Pasidėjau padėklą pilną maisto ant stalo ir atsisėdau į vidurinę kėdę, kai keturi vampyrai apie mane buvo neįprastai tylūs. Semas mėtė man priekaištingus žvilgsnius, Viki po stalu vis “netyčia” man įspirdavo, Džaredas kvailai kilnojo antakius, o Rebeka tik dūsavo ir šypsojosi.

Po aštunto sesers spyrio, kuris buvo ypač skausmingas, delnais skambiai trinktelėjau per stalą ir pagaliau griežtai prabilau:

- Man niekaip nedaeina, kaip jūs, būdami kelių šimtmečių senumo, vis dar tikit ŽMONIŲ kalbamais dalykais, kurie keliauja iš lūpų į lūpas suknisto sugedusio telefono principu?

Viktorija žvilgtelėjo į mane “prašyčiau…” žvilgsniu ir vėl ėmėsi šakute badyti graikiškas salotas, kurių nė nebuvo palietusi.

Tačiau Semo veide įsižiebė dvejonė.

- Tai… jūs ne pora?- prisimerkęs pasiteiravo jis.

- Of course not! Kaip apskritai galėjot taip pagalvoti?!

Po šių mano žodžių Rebeka piktai ant stalo numetė rankose mynkytą bandelę.

- Na gerai, sakykime, jūs ne pora…- atsargiai pradėjo Viki.- Tai tas šurmulys apie judu po stalu taip pat mel…

Pamačiusi mano išraišką, ji sušuko: “Negaliu patikėti” ir pakilusi nuo kėdės iššturmavo iš valgyklos, o Rebekos veide vėl pražydo šypsena, baisingai nudžiuginusi Džaredą. Tai buvo vienas tų nuostabių vaizdelių, nuo kurių norisi vemti.

Aš tęsiau savo pasiaiškinimus likusiems:

- Taip, aš neneigiu, mes buvome po stalu, bet tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Mudu su Lėja… Na, tai gana kvailas dalykas. tarp mūsų nieko nėra, nebuvo ir nebus.

- Tai paaiškina jūsų ankstesnius bučinius,- sarkastiškai niurnėjo Semas.

- Fine. Ok. Mes bučiavomės. So what? Tai buvo trumpi ir laikini aistros proveržiai, kurie nutiko mums abiems, tuo pačiu metu,- melavau išsijuosęs.- Aš jai nieko nejaučiu. Ji man taip pat. Aš apie ją nėgalvoju, aš jos nenoriu, aš nesu nuo jos priklausomas.

Žinojau, kad Rebeka jaučia, kad meluoju - sulig kiekvienu mano žodžiu, jos šypsena vis platėjo ir platėjo.

Velnias! Aš ir pats suvokiau, kad meluoju. Ir suvokiau pernelyg aiškiai.

- Na, tai buvo labai jau tikslu…- neužtikrintas prabilo Semas, išklausęs mano litaniją.- Bet Viktorijai tavo žodžiai būtų labai patikę.

Tada abu vaikinai pasisuko į Rebeką, nuo kurios veido tą pačią sekundės dalį dingo visažinės šypsena. Ji nutaisė susirūpinusį veidą ir pakankamai įtikinamai ištarė:

- Jis sako tiesą.

Pasiunčiau jai dėkingą žvilgsnį ir sukryžiavau ant krūtinės rankas:

- Matot, nėra ko jaudintis. Lėja Kesi man yra niekas ir aš neketinu…

Man teko užčiaupti kakarynę, kai kitame valgyklos gale, pro duris įžengė Ji.

Pirmiausia mano dėmesį patraukė ne švytėjimas, o TAS jausmas. Tai buvo kvailas kvailas kvailas jausmas, kuris kaskart man pranešdavo, kad Ji yra kžkur netoliese. Elektra, bėgiojanti po visą kūną. Šiluma krūtinėje. Dilgčiojimas pirštų galuose.

Lėja žengė su trimis mokyklos atmatomis, tačiau net jie nesugebėjo užgožti jos grožio, nuostabumo, idealumo. Gaivos.

Apsiavusi raudonus sportukus. Kaip visada apsitempusi savo grakščias kojas tamsiai mėlynais džinsais. Liekną kūnelį pridengusi balta maikute ir prasegtais raudonais marškinukais. Juodus it smala plaukus susipynus į kasą.

Dabar, matydamas ją tokią aukštą, išdidžią ir nuostabią, tik apie tai nieko nenutuokiančią, stebėjausi, kaip man pavyko įtikinamai prikalbėti tokių nesamonių.

Stebėjau, kaip Lėja su savo draugais žingsniuja link nevykėlių staliuko, o kažkokia žema raudonplaukė vis kikeno jai į ausį apie tai, kad taps garsi jau nebe kaip Lėjos draugė, o kaip Alekso merginos draugė.

- Prašau, nekanking manęs,- bejėgiškai suinkštė Lėja ir aš užsimaniau ją apkabinti. Ne! Varykit lauk, tokios mintys. Jums mano galvoj nevieta!

Lėja atsisėdo toli nuo manęs, tačiau tokiu kampu, kad man buvo labai patogu sugauti jos žvilgsnį. Ji pažiūrėjo į mane savo susirūpinimo ir pykčio kupinomis akimis ir tyliai tyliai, taip, kad net šalia jos sėdintis žmogus neišgirstų, sukuždėjo: “Tai tavo kaltė”. Aš išgirdau. Buvau vampyras, po galais.

Įnirtingai papurčiau galvą ir vos garsiau už ją, atsakiau: “Tai mudviejų kaltė”. (Niekaip negalėdavau suprasti, kodėl ji gali girdėti beveik taip pat gerai kaip ir vampyras. Turbūt tai buvo susiję su jos išsigimimu, kaip ji pati tai pavadino.)

Ji susiraukė ir nepatenkinta nusisuko į draugus. Aš pažvelgiau į saviškius, kurie, pasirodo, visą laiką mane stebėjo. Nuo mano veido kaip mat dingo ta kvaila šypsena. Teko surimtėti ir dar kartą kartoti pasiteisinimus.

—————————————————————————————–

Po pamokų su Itanu (vienu savo draugelių), nusprendėme nuvažiuoti į užmiestyje kas pora mėnesių vykstančias lenktynes. Aš planavau žiūrėti, o Itanas buvo pasiruošęs dalyvauti. Tai bus jo antros lenktynės, tad jis siaubingai džiūgavo. Prieš pusmetį iš tėvų gautą vieną naujesnių sportinių mašinų, jis saugojo labiau, nei savo akį.

Niekuomet nepatikėtumėt, kur jis laiko savo mašinos raktelį.

Nedidelis pultelis saugiai kabo ant jo penkiametės sesers Kornelijos kaklo.

Kai jis pirmą kartą man tai pasakė, juokiausi keletą savaičių. Dar dabar juokčiausi, bet gerai suprantu, kad gerokai gaučiau į marmūzę.

Kadangi savo mašiną šiai dienai atidaviau Viktorijai, lygiai pusę keturių, mudu su Itanu ir dar vienu prieteliu Džimu (iš kurio tėvai mašiną atėmė tada, kai jis vos neįvažiavo pro savo namo langą), tvarkingai eilute per mišką žygiavom į vienintelį Snoubruko darželį - “Žiburėlis”.

Paprastai vengdavau vietų, kuriose būriuodavosi mažieji. Ne todėl, kad nemėgstu vaikų, priešingai, man jie visai patinka. Tai jų kvapas kliudo.

Maži vaikai pasižymi plonesne oda ir šiltesniu bei šviežesniu krauju. Nesupraskit manęs klaidingai. Niekuomet gyvenime nesužaločiau vaiko. Niekada neragavau jų kraujo, ir, tegu žaibas mane trenkia, neragausiu. Tiesiog… jų kraujo kvapas daug skanesnis, o tai trukdo racionaliai galvoti, pradeda perštėti gerklę ir diegti skrandį. Paprasti alkio požymiai.

Dėkui Dievui, kadangi vakar jau žinojau, kad keliausim į darželį, išgėriau tris maišelius donorų kraujo. Taigi dabar jaučiausi daugiau nei sotus.

Pagaliau priėję nedidelį vieno aukšto pastatą, įėjome į vidų.

Darželį sudarė koridorius, trys didelės klasės ir bendroji virtuvė. Mažam miesteliui kaip Snoubrukas, to pilnai užteko. Šiuo metu darželis talpino 40 mažamečių.

Visi jautėmės kiek nejaukiai (dėl laaabai skirtingų priežasčių), tad ėjome lėtai. Itanas sliūkino priekyje, o mudu su Džimu vilkomės iš paskos.

Pagaliau priėję siauras žydras duris, su geltona B raide, susigrūdom į klasę.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau, buvo kažkoks bernigalis, žyndantis spintos rankeną. Antrasis vaizdas buvo ne ką geresnis - mergaitė, žyndanti barbės galvą. Staiga mano akiratyje atsirado tamsiaplaukė mergina, kuri pribėgo prie berniuko, atitraukė jį nuo spintos rankenos ir pasodino ant kilimėlio, šalia mergytės. Tada ji paėmė iš mergaitės barbę ir meiliai parodė, kaip iš tiesų reikia su šia žaisti.

Negalėjau atitraukti nuo merginos akių. Ji lakstė po visą klasę, skubėdama kokiam pypliui į pagalbą, o prabėgdama pro gražiai besielgiančius, ji vis delnu perbraukdavo jiems per galvas arba pakutendavo smakriukus. Iš to, kaip blizgėjo vaikų akys, žiūrint į nuostabiąją būtybė, buvo akivaizdu, kad jie ją dievina.

Mergina buvo susipynusi juodus plaukus į prancūzišką kasą, tačiau nuo greito judėjimo, kelios garbanos ištrūko ir pradėjo dailiai spyruokliuoti apie baltą taisyklingą veiduką, galais vis užgaudamos rausvas lūpas. Ši fėja buvo tokia panaši į… Ir apsirengusi kaip… O Dieve.

- Lėja?- atsargiai paklausiau.

Ir staiga fėja atsisuko, išplėtė akis, šiek tiek prasižiojo ir švelniai uždėjo delną ant krūtinės.

- Kas per VELNIAS?!- sušuko ji.

Staiga prie jos prilėkė stambi moteriškė, perkopusi penkiasdešimtmetį, ir kimiu balsu sudraudė:

- Lėja, prašyčiau, kalbą. Čia darželis, ne baikerių vakaronė. Pirma diena, o jau atleidi vadžias?

- Atleiskit, ponia Vilisberi,- susigėdusi ji nuleido galvą.- Tačiau pamačiau kai ką, ko tikrai nesitikėjau čia išvysti,- ji pažaibavo akimis.

Ponia Vilisberi niurnėdama nuėjo prie kažkokio vaiko, klykiančio, kad nori ant puoduko.

Kol Itanas žvalgėsi savo sesers, mudu su Džimu nejaukiai mindžikavom prie durų. Po kelių akimirkų prie mūsų pritrepsėjo Lėja, raitodamasi marškinukų rankoves žemyn. Sustojusi prie mūsų, ji palūkuriavo, tada tyliai tarė:

- Kokį velnią tu čia veiki? Ar pasaulyje nėra vietos, kurioje tavęs nebūtų?

- Tu užgauni mano jausmus, Lėja,- apsimestinai susiėmiau už širdies.

Ji pavartė akis.

Tada įsiterpė pamuštasis Džimas:

- Ei! Argi čia ne garsioji Lėja Kesi?- jis nusišypsojo kvaila šypsena ir ištiesė fėjai ranką.- Aš Džimas. Itano ir Alekso draugas.

- Kas tas Itanas?- paklausė ji, net nežvilgtelėdama į vaikino ranką. Kažkodėl pasijutau baisiai išdidus.

Džimas nepasimetė:

- Itanas,- pirštu nurodė į sesers ieškantį vaikiną.- So, kad jau tu Alekso šios savaitės mergina, o Aleksas mano draugas, tai ir tu mano šios savaitės draugė,- pasakė bjauriai šypsodamasis.

Kokia klaida.

- Klausyk, tu, suskretęs neūžauga. Aš. Nesu. Alekso. Mergina. Ir tu tai puikiai žinai, bet kas tau darbo, ar ne? Tu juk kietas,- ji sarkastiškai nusivaipė.- Na, tai klausyk, kietuoli, jeigu mane minėdamas, dar bent kartą pavadinsi šito,- nurodė į mane,- pasipūtėlio mergina, naktį aš ateisiu į tavo kambarį ir nupjausiu tavo liežuvį, o tada prisiųsiu jį tau ant kaktos. Kapiš?

Džimas pakraupęs tik bejėgiškai linktelėjo.

- Tai, ko jūs čia atsivilkot?- dabar ji atsisuko į mane. Vis dar pikta.

- Itanas turi kai ką paimt iš sesės.

- Koks jos vardas?- paklausė Lėja vaikino.

- Tu čia nauja. Vakar tavęs nebuvo. Tai reiškia, kad vardų tu tikrai dar neįsiminei.

- Klausyk, Itanai, mano šiandien tikrai bloga nuotaka, tai gal tiesiog pasakyk savo sesers vardą, ir praskaidrink mano dieną?

- Kornelija. Ji vardu Kornelija,- surūgęs pasidavė Itanas.

Lėja trumpam dingo už nedidukės rausvos spindos, kuri stovėjo šonu, dalindama šią kambario pusę į dvi dalis. Po kelių sekundžių grįžo, už rankos vesdama geltonplaukę mergaitę žalia suknele.

Lėja skeptiškai stebėjo, kaip Itanas mergaitei nuo kaklo atsargiai nukabina grandinėlę. Pamačiusi, kas ant jos kabo, ji suprunkštė ir leido mergaitei grįžti pas drauges.

- Gerai, o dabar, prašau, nykit,- sukomandavo ji.

Džimas su Itanu, jau ragavę Lėjos malonaus būdo, kaip mat apleido kambarį, o mudu su Lėja dar šiek tiek pasibadėm žvilgsniais. Staiga ji ištiesė man ranką ir, mano nuostabai, nusišypsojo.

- Aš atleidžiu tau, kad per tave mano gyvenimas vėl yra pragaras.

Nusijuokiau ir švelniai suėmiau jos šiltą rankutę.

- Tai dabar čia dirbsi?- paklausiau, apsidairydamas.

Staiga jos veide atsirado susirūpinimas:

- Prašau, tik niekam nesakyk.

Nusišypsojau ir linktelėjau.

- Turėsiu tai omeny,- išeidamas tariau.

Patiko (33)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Juodasis angelas. 29 skyrius”
  1. Baisiai patiko. Kada bus dar?

  2. Daaar!!! Nuostabi tavo kūryba. :)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  3. Vilte rašė:

    KAip idomu… Nusizudysiu dar prasay…. :******* <33333

  4. Spanguole rašė:

    Kada dar??

  5. ede123 rašė:

    labai patiko, lauksiu dar.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  6. Tu verta geliu puokstes…Ka puokstes! Ka puokstes! Visos furos prikimstos geliu. :)
    Grazu :)

  7. Nastalija rašė:

    Tobula kada dar <3

  8. Jokoj rašė:

    Nerealuuuu, bet. Kartais puikias istorijas palieka skaitytojai vien del to, kad istorija nauju irasu neturi koki menesi. Just sayin’ :)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  9. Pritariu, taves darosi laukt, kaip kokiu kaledu :D

  10. katukas rašė:

    ei, tikrai, bent jau pasakyk, ar išvis tęsi istoriją, nes visiems LABAI patinka, bet atsibosta po mėnesį laukt, alioo? :)

  11. sunlighthmy rašė:

    Įdomu labaai, bet jau užkniso laukt, sorry.

  12. Zarta rašė:

    Puiki istorija,bet pritariu kitiems-laaabai užkniso laukti.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  13. Laukiuu rašė:

    Kada dar? Kas tau yra, kad negali net atrasyt? Bent jau parasyk, kad nelauktume, jei netesi istorijos, nes tikrai yra zmoniu, laukianciu tesinio.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  14. Agne rašė:

    Kada bus kita dalis?

  15. simona rašė:

    Kada kita dalis? Labai idomu ;)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  16. elzee rašė:

    sveiki, gal zinot kokia panasia istorija i sia? (meiles seiles :D) lali jau viska perskaiciau.. si istorija irgi laabai man patinka, deja, autore arba mus uzmirso, arba tiesiog nebetes istorijos, tad labai liudna, bet abejais atvejais istorijos nera :(*

  17. Monika rašė:

    AS VISDAR LABAI ISTIKIMAI LAUKIU KADA VEL PRADESI RASYTI!!!! Zinok, vis pasiziuriu ir pasiziuriu ar jau yra ar ne naujas skyrius!!! Prasau, nekankink ir pradziugink musu sielas :)

  18. Vilte rašė:

    AS tai pat istikimai laukiu naujos dalies ellie plyz rasyk neapleisk musu

  19. Vilte rašė:

    dar vis laukiu

  20. Ieva rašė:

    mes šaukiam NORIM DAR!!!!

  21. Vilte rašė:

    Ir laukiu :)

  22. Tikras gražuolis. Jo vardas Šonas. Visos kaimo mergino į Šoną varvino seilę. (Vienintelė aš nenorėjau su juo bendrauti, nežinau kodėl, bet neturėjau potraukio.) Jis buvo komunikabilus. Jo akys buvo tokios spalvos kaip geltonas mėnulis.

  23. - Tu visada būsi mano. Dabar ir visada. Niekada nepaliksiu tavęs. Šis žeidelis įrodo mano meilę tau. Labai tave myliu. Tik norėjau pažiūrėti, kaip atlaikysime išbandymus. Tiksliau tikrinau tave,- nusijuokė. Man buvo nejuokinga, bet širdyje šokinėjau iš džiaugsmo. Tada jis susirūpinęs į mane pažvelgė. Tas žvilgsnis mane tiesiog išlydė. Puoliau jam į glėbį.

  24. Pirmas darbas buvo apžiūrėti ką jis gavo. Kler dovanėlė labai panaši į mano, tik tai buvo apyrankė su auksine raide E. Elioto dovana savotiška ir man regis jis tą patį būtų davęs jei visata dar vis būtų normali - alkoholinio gėrimo buteliuką, kadangi nenusimaniau apie tai, net neįsivaizdavau koks tai gali būti gėrimas. Bet Erikui regis pusbrolio sumanymas atrodė neblogas.

  25. Monika rašė:

    Va as ir vis uzeinu ir uzeinu ir pasiuziuriu… va jau 2014m balandis.. Vis dar laukiu

Komentuokite