BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Haaaaayyyyy :) Elly grįžo! Jap, grįžo ir nusigando taip biškutėlaitį… Pirmas dalykas, kurį pamatau, atsidariusi el. paštą, yra dvylika naujų komentarų, prašančių naujo skyriaus. Gaš, aš nė nemaniau, kad tai sukels tokį sąmyšį… Ir aš taaaip labai atsiprašau! Bet mano smegenim irgi buvo atostogos :) Paskutinį kartą tėvus buvau mačius spalio mėnesį. Net per Kalėdas ištrūkt nepavyko… Tai pas juos nusprendžiau praleist šiuos porą mėnesių. Savo laptopo neėmiau. Pagalvojau, kam man jo reikia, Lietuvoj naminis stacionarus kompas. Apie blogą nė nepagalvojau, už ką pagrinde labiausiai ir atsiprašau. O kai pagaliau prisiminiau, jau buvau tėvynėj numylėtoj, o visi parašyti skyriai likę Norvegijoj, bendrabuty, mano kompe, kuris saugiai užrakintas vienas liko namuose. Vienintelė 26 skyriaus antra dalis, kurią parašiau dar Norvegijoj, sėdėdama parke ir kuri liko  mano sąsiuviny (yeah, aš kartais rašau ranka, kad ir kaip atsilikėliškai jums tai skambėtų), buvo prie manęs. Ir tai atrodė vienintelis mano išsigelbėjimas. Tas vienas skyrius. O kadangi aš toks sėkmės kūdikis, tai pas mus į senuką kompą įvedus blogas.lt, meta errorą. Tai aš visą savo sąsiuvinį prieš važiuodama į Palangą palikau draugei, kuri (ačiū tau, Smilte), visą mano rašliavą nuosekliai surinko į kompiuterį. Och, ir dar man telefonu diktuojant komentarus parašė!

O tu jop tararai, kiek aš čia prirašiau. Na, viską sutrumpinus, aš nuoširdžiai ir iš širdies gelmių atsiprašau, ir tikiuosi, kad mano mylimi skaitytojai, nenusigrežė nuo tokios bjaurios bjaurios apsileidėlės “rašytojos”, elly.

Bučkis dručkis,

elly.

————————————————————————————-

Lėja

Namo grįžau sušalusi į ledą ir varvančia nosimi. Jaučiausi kaip laukinė, visą gyvenimą gyvenusi gamtoje, ir pirmą kartą įžengusi į šiltus, maistu ir šuniu kvepiančius namus. Sutrumpinus - jaučiausi ne sava.

Po to, kai Aleksas eilinį kartą pasielgė kaip tikras idiotas (nors jau buvome sudarę taikos sutartį), parke ant suoliuko praleidau dar gerą valandą.

Ir prėjau išvadą.

Kad gana verkšlenti ir zyzti.

Pats metas susiimti ir griebti gyvenimą, kurio taip ilgai laukiau, už ragų.

Pradėsiu nuo darbo paieškų! Beeet, pirma gal reikėtų išsidžiovinti, nes atrodžiau, lyg kątik su visais drabužiais būčiau buvus įmesta į upę. Ir dar buvo žiauriai šalta.

Per koridorių sliūkinau kaip galėdama tyliau. Eidama pro Andžės ir Deivio kambarių duris, graužiausi nagus ir nervingai timpčiojau plaukus. Mano laimei, neseniai priimtas sprendimas atsistoti ant kojų, matyt paveikė mano sėkmę, taigi man statant plikas pėdas ant žemės, nei viena grindlentė nesugirgždėjo.

Lengviau atsikvėpiau tik paskui save uždariusi kambario duris. Iškėliau rankas į viršų ir atlikau kelis “laimės šokio” žingsnelius. Jų mane išmokė psichologė, kai buvau dar visai maža. Jie buvo skirti atsipalaidavimui ir džiaugsmui dėl nedidelių pergalių, tačiau nuo pat vaikystės šokis man taip patiko, kad kartoju jį iki dabar.

Nuo staigaus judėjimo, vandens lašeliai, kurie vis dar užsiliko ant mano kūno, peršoko ant kilimo, baldų ir sienų, tačiau per daug neėmiau į galvą. Dabar aš turėjau dėl ko džiaugtis. Buvau laisva nuo vampyrų. Pagaliau galėjau susikurti normalų gyvenimą, kurio visada taip troškau. Ir ką tik perėjau “pavojingą zoną”, kuri buvo antro aukšto koridorius.

Būčiau džiūgavus ilgiau, jei ne Andžela, mažais žingsniukais atitrypusi iki mano kambario ir kaip įmanydama tyliau uždariusi duris. Ji pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. Ok. Fine. Viskas einasi nebe taip jau ir idealiai…

- Ar tu visiškai išsikraustei iš proto?!- pakuždomis iššnypštė ji.

Aš tik nekaltai sumirksėjau.

- Oh, ir nė nebandyk nustatyti tų puppy eyes. Ar tu bent suvoki, kiek šįvakar turėjau primeluot Deiviui, kad išgelbėčiau tavo velniai žino kur buvusią subinę?!

- Nesuprantu, kodėl keli tokį alasą,- gūžtelėjau.

Andžela papurtė galvą, kelis kartus giliai įkvėpė, ir pagaliau susitvardžiusi tyliai ištarė:

- Tavo laimė, kad aš namo grįžau pirma. Pirmas į galvą šovęs pateisinimas buvo tai, kad tu blogai jautiesi,- sumurmėjo ji, susigėsdama ir nuleisdama akis.

- Tu kąąąą?- man vos kukuliai ant kaktos neiššoko.- Jėzau, Andže, mes gi jau suknistoj Žemėj. Čia mes nesijaučiam blogai!- šnypščiau, nes norėjau išgauti pilną pykčio išraiškos efektą, tačiau negalėjau pakelti balso, nes būčiau prižadinusi Deivį, kas daug gero nežada.

- Žinau, žinau,- bandė gintis mergina.- Bet seni įpročiai taip greitai nedingsta… Jeigu būčiau stovėjus priešais jį ir tylėjus, bandydama sugalvoti kažką logiško, jis būtų supratęs, kad kažkas ne taip. Tu juk žinai mane! Aš tai ne tu. Jis mane kiaurai permato!

Garsiai atsidusau. Galiausiai pavargusiu balsu paklausiau:

- Kaip jis reagavo?

- Pakvaišo,- ramiai atsakė ji, o man beliko dar padūsauti.- Na, žinai, pradėjo bandyti prasmukti į tavo kambarį, kai nematydavau, visą vakarą sekiojo paskui ir bandė iškvosti, kodėl nenori nieko matyti ir kas tau yra. Galiausiai užrakino mane vonioje,- pasiskundė.- Bet aš pasakiau, kad daugiau niekada su juo nekalbėsiu, tai buvau išvaduota,- besididžiuodama iškėlė galvą.

Aš tik sukikenau.

Po kelių minučių tylos ir mano bandymų išvengti jos skvarbaus žvilgsnio, ji pagaliau prabilo:

- Žinai, neturėtum taip su juo elgtis.

Pavarčiau akis:

- Andžė, dėkui už rūpestį ir visa kita, bet tėvo niekada neturėjau, ir niekada nepasigedau. Be to, man septyniolika, ne dešimt. Galiu pasirūpinti savimi,- jos žvilgsnis tapo mažiau intensyvus.- O, kalbant apie gebėjimą pasirūpinti savimi. Nuo šiandien aš esu vampire-free!- vėl iškėliau rankas į viršų.

Andžela šyptelėjo, papurtė galvą ir pirštų galiukais kasydamasi kaktą pratarė:

- Net neklausiu… Bet džiaugiuosi už tave,- ji patraukė durų link, tačiau pakeliui sustojo, atsisuko, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir dar pridėjo:- Turėtum persirengt. Atrodai kaip pelkių laumė.

Iškišau liežuvį ir stebėjau, kaip jos liekna figūrėlė dingsta už durų.

Dar minutę pastovėjusi kambario viduryje, virškindama pokalbį, galvojau apie savo vampire-free situaciją. Tada  tarp dviejų pirštų suėmiau vieną plaukų sruogą ir atidžiai ją apžiūrėjau. Nusprendžiau surizikuoti - patraukiau prie veidrodžio. Krūptelėjau išvydusi savo atspindį. Plaukai nutysę ir aplipę blizgantį nuo vandens veidą, blakstienos sulipusios taip, kad iš jų likę tik po tris spyglius, nosis raudona kaip burokas, lūpos išbalusios ir papurtusios, drabužiai prilipę prie kūno, susiglamžę ir šlapi. Andžela teisi, atrodžiau kaip pelkių laumė. Pažvelgiau sau į bjauriai mėlynas akis ir normaliam žmogui gerokai per juodus plaukus. Paprastai po šių dviejų vaizdų širdį apgaubdavo tamsi, sunki skraistė, tačiau dabar jaučiausi… rami. Lengva. Ir tai buvo TAIP gera…

Staiga kambario kampe kažkas sublizgėjo.

Akys.

Žirnis priskuodė ir šoko man į glėbį, džiaugsmingai amsėdamas. Čiūčiavau ir glosčiau jį ramindama, kaip kokį kūdikį. Galiausiai iš stalčiaus išknisau maišelį, su nedideliais kauliukais, kuriuos nupirko Andžela. Ne, jūs klystate. Jai Žirnis nepatinka. Ji jo nelepina. Šiais kauliukais ji nuviliodavo jį nuo savo batų, kurios jis kramsnodavo desertui. Ji vadino kauliukus batų asmens sargybiniais.

Numečiau šuneliui vieną baltą skanėstą, kurį jis kaip mat nusitempė po lova.

Nusijuokusi nuskubėjau į vonią.

—————————————————————————————–

Kitą rytą prabudau lyg nauja. Buvo dar anksti, tad iš karto nepuoliau rengtis ir ruoštis mokyklai. Namai skendėjo tyloje, nes buvau vienintelė jau pakilusi iš lovos. Nusileidusi laiptais žemyn užkaičiau arbatinuką.

Visada miegodavau su maikute ir pižaminėmis kelnėmis, o tokia apranga man atrodė gana padori. Taigi tik įsispyriau į šlepetes, užsimečiau Deivio striukę (ji buvo šilčiausia ir beveik siekė mano kelius, todėl galimybė sušalti neegzistavo) ir išėjau į nedidelį kiemą, pasiimti laikraščio. Priėjus pašto dėžutę kūnui šalta nebuvo, tačiau artėjančios žiemos vėjas jau draikstė mano susivėlusius plaukus ir kandžiojo žandus. Pirma į galvą šovusi mintis buvo, kad šiemet pirmą kartą gyvenime pamatysiu sniegą. Niekada nesu mačiusi nė nuotraukų, ką jau kalbėti apie patį pojūtį. Iš dausiečių žurnalų žinau tik tiek, kad jis primena vatą ir krenta iš dangaus.

Kai įžengiau atgal į namą ir nusirengusi nuskubėjau prie arbatinuko, vanduo jau buvo užviręs. Matyt būsiu užsistovėjus lauke.

Užsipylusi kavą, su puodeliu atsisėdau prie baro ir ėmiau vartyti laikraštį, ieškodama darbo skelbimų. Priešpaskutinis laikraščio puslapis buvo pilnas straipsnelių apie darbo pasiūlymus. Daugumoje jų buvo ieškoma barmenų ar barmenių, mokančių maišyti alkoholinius kokteilius. Nežinojau, kad miestelyje tiek daug barų. Peržvelgusi visus “IEŠKOMAS…” straipsnius, kurių buvo bent dvidešimt, radau tik du, kuriuose buvo galimybė dirbti nepilnamečiui. Pirmasis skelbimas ieškojo pardavėjo/konsultanto žvejybos reikmenų parduotuvėlėje “Lydeka”, tačiau jie ieškojo apie žuvis ir jų gaudymą nusimanančio žmogaus, o aš nė automato nuo meškerės neatskirčiau. Antrasis ieškojo moksleivės, kuri mėgsta vaikus ir galėtų dirbti antrąja auklėtoja tuzinui mažamečių darželyje “Žiburėlis”.

Mano veidą nutvieskė šypsena. Visada svajojau pasisukinėti tarp mažūjų žmogeliukų. Dievinau vaikus, jie buvo lyg saulės spndulėlis. Visada laimingi, visada besišypsantys, lengvi lyg pūkeliai ir tokie… nerūpestingi. Didžiausias jų rūpestis buvo kaip suvalgyti daugiau saldainių. Jie buvo paprasti. Dausose mėgdavau dienas, kai ištrūkusi iš mokyklos tiesiog stebėdavau mažylius žaidimo aikštelėse. Stebint juos, pati tapdavau nerūpestingesnė, ne tokia sukaustyta.

Taip besvajodama pabaigiau kavą, pasičiupau laikraštį ir užbėgau į savo kambarį, rengtis ir ruoštis mokyklai, po kurios laukė pirmasis gyvenime pokalbis dėl darbo.

Ar galėtų būti kas labiau jaudinančio?!

Akimirksniu prisiminiau jo lūpas.

Patiko (22)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Juodasis angelas. Ilgai lauktas 27 skyrius :)”
  1. Na pagaliau, vos nuo kėdės nenukritau, kai pamačiau, jog yra naujas skyrius :) Labai prašau pasakyk, jog kito skyriaus nereikės laukti taip ilgai?

  2. Sekmadienį kitas :)

  3. Įkiruolė rašė:

    Nu blemba… :) Vos širdis nesustojo. :) PAGALIAU. Pagaliau įdėjai naują skyrių. Prižadėk, jog daugiau taip ilgai nebekankinsi! IR STAIGIAI MESK NAUJĄ SKYRIŲ!

  4. Gruodþio 5 dienà mokykloje lankësi Ukmergës visuomenës sveikatos biuro lektorë Svetlana Markevièienë, kuri mokiniams skaitë paskaità labai aktualia tema „Kanapës. Jø átaka jaunimui“. Dauguma jaunuoliø mano, kad kanapës tai lengvas, nepavojingas narkotikas, o kai kuriems, tai net ne narkotikas, todël labai svarbu mokiniams pateikti teisingà informacijà. Lektorë paþymëjo, kad kanapiø sudëtyje yra per 400 cheminiø medþiagø, tarp jø ir THK (tetrahidrokanabinolis). THK yra pagrindinë veikli cheminë medþiaga kanapiø sudëtyje ir jo kiekis lemia ðio narkotiko stiprumà bei poveiká. 1970 m. vienoje marihuanos cigaretëje buvo iki 10 mg. THK, o dabar vienoje cigaretëje THK kiekis yra iki 60-200 mg. Dël to gali padidëti neigiamos ar nenuspëjamos reakcijos bei priklausomybës nuo kanapiø rizika. Labai iðsamiai paaiðkino mokiniams kaip kanapës veikia þmogø, jo smegenis, taip pat iðaiðkino, kanapiø neigiamà poveiká sveikatai, mokymuisi, darbui ir vairavimui. Áspëjo, kad vis dëlto, kanapiø poveikis yra sunkiai nuspëjamas, ypaè kartu vartojant ir kitus narkotikus ar alkoholá. Paskaitos pabaigoje mokiniai galëjo pasitikrinti savo þinias atsakydami á klausimus. Manau, kad labai svarbu mokiniams yra þinoti, nes þinios keièia ir jø elgesá.

  5. Šiemet man teks pirkti dvi uniformas (mažiausiai po 70 litų, priklausomai nuo to, kaip sutars pradinukės klasės draugų tėvai). Laimei, įvertinusi kuprinių pasiūlą, vyresnioji dukra nutarė, kad kol kas tenkinsis senąja kuprine, nes nieko panašaus į geros kokybės kuprinę neradome (2007 metais ji buvo pirkta beveik už 100 litų, tačiau iki šiol laiko, tik kiek apibrizgo ir įgriso).

  6. Tačiau didesnė priežastis dėl ko aš atidėliojau šį pokalbį – o gal labiau diskusiją - tikrai nebuvo vienintelė. Ne, dalis manęs troško, kad taip nebūtų nutikę, nes kai visąlaik aš vaizduosiu pasakodamas jiems, Esmės mylintis, psitikintis veidas rodosi mano galvoje ir aš bijau, kad tas vaizdas pasikeis dėl vienos išdavystės. Aš žinojau, kad nenusipelniau pagyrimų kurių ji ir Karlailas davė man arba meilės, kurios jie manė, kad nusipelniau daugiau nei kiti; bet matyti juos suvokiančius tiesą, tai sugniuždys mane. Aš taip tikiuos, kad tai jiems pasirodys klaidingai nei aš manau.

  7. Verslo sveikinimuose svarbiausia – geras skonis ir originalumas. Pats atvirukas turi būti aukštos kokybės – juk siunčiate ne klasės draugui, o verslo įmonei. Sveikinimo kortelės dizainas turėtų atspindėti ir Jūsų verslo įvaizdį – galima panaudoti logotipą, spalvas, esančias logotipe ir pan., tačiau šios detalės jokiu būdu neturėtų užgožti pagrindinių švenčių vertybių. Atliekant šią užduotį, iš tiesų verta į atviruko kūrimo procesą įtraukti ir trečiąją šalį – atvirukų kūrimo profesionalus – kūrybinius darbuotojus (pavyzdžiui, reklamos agentūrą) – jie puikiai išmano savo darbą. Netaupykite savo įvaizdžio sąskaita! Tokiu būdu parodysite savo klientams, kad savo versle kiekvienai smulkmenai skiriate didžiausią dėmesį ir kad verta investuoti į Jūsų paslaugas.

Komentuokite