BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lėja

Akimirka, kai įžengiau pro mokyklos duris, man priminė situaciją, kai gan ilgai po vandeniu išbuvęs žmogus išneria į paviršių, į kitų žmonių keliamą šurmulį. Taip jaučiausi aš. Tarsi iš ramaus, taikaus pasaulio būčiau įžengus į nežinomą teritoriją, kurioje viskas baugino.

Man nė nespėjus prieiti prie savo spintelės, kelią pastojo Okonelis su  Sira, abu surauktais antakiais.

- Lėja,- griežtai pratarė Sira, o jos tonas ir povyza man priminė motiną, kurios dukra per vėlai grįžo namo, išsitaršiusiais plaukais, išsitepliojusi lūpdažiu ir nešina savo bateliais.

- Visas dėmesys jums, generole,- nusišaipiau, atiduodama pagarbą.

- Lėja, aš visą dieną laukiau tavo skambučio… Sakei, kad paskambinsi, ir mudvi nulėksim į prekybos centrą apsipiiiirktiii!- raukėsi mergina.

- Atleisk, visiškai pamiršau! Vakar su Deividu visą vakarą pradirbom prie jo automobilio. Na, tiksliau aš skaičiau jam knygas apie mašinas, o jis remontavo,- kaltai nusišypsojau.- O ko tu surūgęs?- kreipiausi į Okonelį.- Tau gi nebuvau nieko pažadėjus,- nusijuokiau.

- Aš tik palaikau jai draugiją,- vaikinas nurodė į Sirą.

- O, tai čia kaip blogas faras, geras faras, tik jūs per kieti, kad kuris nors būtų geras faras?- vėl sukikenau.

- Kai kas šiandien geros nuotaikos,- kiek švelniau pasakė Okonelis.

- Kodėl neturėčiau būti,- gūžtelėjau, žengdama prie spintelės. Kalbėjau toliau, nes žinojau, kad jie seka iš paskos.- Gyvenimas gražus. Už lango lija, greitai snigs, o ne už ilgo Kalėdos. Aš turiu puikius draugus,- žnybtelėjau Sirai į ranką, ir jos užsirūstinęs veidas kaip mat atsileido,- …nuostabią šeimą, ir šiandien bandysiu gauti darbą.

- Kas bandys gauti darbą?- pribėgusi, traukdama nuo galvos juokingą žalią kepurę, guviai ištarė Ketrina.

- AŠ!- kiek per garsiai sušukau, atkreipdama žmonių, stoviniavusių koridoriuje, dėmesį.- Ar gali patikėti?- jau tyliau ištariau.

- Na, tiesą sakant, taip,- nusikvatojo Ketrina.- Visą pastarąją savaitę apie tai kalbėjai.

- O… Na, nesvarbu. Bet, žinoma, nežinau ar tą darbą gausiu… bus pokalbis ir visa kita. Dėl Dievo, aš dar nė nepasiskambinau, kad susitarčiau dėl to pokalbio. Planavau šiandien nueiti į biblioteką, ir internete pasieškot numerio.

- Jėga! Eisim su tavim! Galėsiu…- nudžiugo Okonelis.

- Mes dar nežinom svarbiausio,- nutraukė jį Ketrina.- KOKS TAS DARBAS?

- Well… Aš ketinu tapti darželio auklėtojos padėjėja!- džiugiai suplojau rankomis. Tačiau draugai nereagavo taip pat. Atvirkščiai. Jų išraiškos priminė žmones, kuriem į rankas ką tik prišiko karvė.

- Bet… Brangute, ar tu tikra, kad to nori?- atsargiai pratarė Sira.- Na… turiu omeny… vaikai, ypač maži… jie nemenkas rūpestis.

- Žinau. Aš myliu vaikus. Mielai su jais dirbčiau. Nagi, ar negalit bent kiek dėl manęs pasidžiaugt? Po mėnesio, praleisto čia, aš pagaliau radau bent kažkokia GALIMYBĘ.

Draugai susižvalgė.

- Žinai, Lėja, tu visiškai teisi,- linktelėjo Ketrina.- Mes šūdini draugai. Džiaugiuosi už tave!- jos žodžiams pritarė džiaugsmingas draugų niurnėjimas.- Tai… kur ta am, įstaiga, kurioje nori dirbti?

- Oh.. darželis. Jeigu gerai prisimenu…

- “Žiburėlis”!- šūktelėjo Okonelis.

- Yeah. Tas pats. Iš kur žinai?- susidomėjau.

- Mieste yra tik vienas darželis.

- Rimtai?! Visam mieste??

- Na, čia tau Ne koks Sietlas, nėra tiek vaikų, kad negalėtum jų visų sukišt į vieną darželį,- burbtelėjo Sira.- Nekenčiu vaikų.

Paskutinę jos pastabą praleidau pro ausis. Kiekvienas turi teisę į nuomonę.

- Galėčiau tave palydėt į tą darbo pokalbį,- nusišypsojo Ketrina.

- Ou, na, aš nežinau kur jis yra… Ketinau pragooglint. Bet nenoriu tavęs vargint. Tikrai neprivalai kažkur su manimi vilktis.

Visi trys suprunkštė.

- Lėja, darželis yra iš karto už miškelio.

Nustebau. Mokyklą iš dviejų pusių supo miškas, nežinojau, kad už to miško dar kažkas yra. Taip ir pasakiau.

- Iš Šiaurinės pusės miško nedaug. Perėjus jį, patenki į ramesnę miestelio dalį. Darželis pamiškėj. Nuo mokyklos pėškomis tik kokios penkios minutės kelio.

Baisiai nudžiugau ir dar labiau užsimaniau gauti šitą darbą. Būtų taip patogu. Po pamokų galėčiau traukti tiesiai į darželį. Nereikėtų nė važiuoti autobusu!

- Jėzau, kaip žmogus, gyvenantis čia jau mėnesį, neturėtum žinoti TAIP mažai,- nusistebėjo Sira.- Gal tau reikia asmeninio gido, ar ko?

Visi pradėjom juoktis, o mergina nesuprato, kame reikalas:

- Ką? Aš rimtai, pažįstu vaikiną, kuris pažįsta… Po galais, baikit iš manęs juoktis!

Bet mes nieko negalėjom su savimi padaryti. Juokiausi susiėmusi už pilvo, mat jį jau pradėjo mausti.

Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už lengvo švytėjimo, kitame koridoriaus gale.

Aleksas stovėjo viena ranka atsirėmęs į spinteles, plepėdamas su keliomis merginomis ir vaikinais. Kūnu buvo pasisukęs į juos, tačiau akys buvo nukreiptos šion pusėn. Mūsų žvilgsniai susitiko.

Pamaniau, what the hell. Dabar mes juk draugai. Nusišypsojau jam.

Jis atsakė plačia, laiminga šypsena, kuri perėjo mano kūnu ir sustojo kažkur krūtinėje.

—————————————————————————————-

Diena praėjo ramiai. Ne taip, kaip anksčiau.

Trečia pamoka buvo anglų kalba, kurią turėjau su Aleksu.

Viskas prasidėjo taikiai, paprastai… draugiškai.

Kai įėjau į klasę, jis jau sėdėjo prie stalo. Pratariau kasdienį “labas”, o jis ištarė klasikinį “sveika”.

Per pamoką mudu beveik nešnekėjom, tik mūsų žvilgsniai dažnai susitikdavo. Bet mes tik nusukdavom akis ir apsimesdavom, kad nieko neįvyko.

Kol aš, savo amžinu kerėpliškumu, alkūne nenustūmiau savo knygos.

Ji nukrito tyliai, o kadangi sėdėjome klasės gale, niekas nepastebėjo.

Aš lenkiausi paimti knygos, Aleksas taip pat. Mūsų rankos susilietė ir…

Ne, tai nebuvo vienas tų melodramiškų momentų, kai žmonės supranta, kad vienas kitą myli. Ne tai, kad mes su Aleksu vienas kitą mylėtume…

Nors ir tikėjausi, kad po to, kai tapome tariamais “draugais”, jis taps sukalbamas ir smegeningas, klydau.

… jis čiupo mano ranką, prisitraukė sau prie veido ir įsispoksojo į mano apyrankę. Tada nutaisė kvailą balsą, kuriuo, mano manymu, kalba gnomai, ir lyg pro nosį ištarė:

- Ūūūū, girlfriend, tik pažvelk, kokį čia blizgutį įsitaisei!

Ištraukiau ranką iš jo pirštų ir piktai dėbtelėjau, tačiau po kokios sekundės neišlaikiau juoko.

Och, tiesa, pamiršau paminėti, kad mudu vis dar lindėjome po stalu, susikūprinę, tylūs.

Staiga jis surimtėjo, pažvelgė į mane savo tamsiomis akimis, ant kurių šešėlius metė ilgos blakstienos, ir pratarė:

- Tai mes dabar… draugai?

Pasvarsčiau.

- Na, mes toleruojame…

- Ach taip, pamiršau.

- Kaip reagavo tavo šeima?- staiga sunerimau.- Ar jie manęs nekenčia?

- Aš ne vaikas. Neatsakau savo šeimai.

Pavarčiau akis.

- Kodėl tu…

Mane nutraukė garsus krenkštelėjimas, pasigirdęs kažkur visai šalia. Pasukusi galvą dešiniau, iš po stalo išvydau prie mūsų suolo stovintį mokytoją. Oho, jis netgi pasivargino prieiti. Keista, atsižvelgiant į skaičius, kuriuos rodo svarstyklės, kai jis ant jų užlipa.

Mokytojas dar kartą krenkštelėjo.

Sužiurau į Aleksą, kuris tik kreivai šypsojosi ir pakilnojo antakius.

- Mis Kesi, misteri Wildrofai, gal jau malonėsite išlįsti?- griežtai ištarė vyras.

Aleksas kaip mat “iškilo į paviršių”. Aš, pavarčiusi akis, padariau tą patį.

Staiga stalas pavažiavo priekin, ir kai jau buvau pilnai išlindusi iš po jo, supratau, kodėl. Aleksas jį pastūmė, kad aš nesusitrenkčiau galvos. Draugiška.

- Aš nė nenoriu žinoti, ką judu ten veikėte…

O ne! Nenenenene! Ir kodėėėėl jis turėjo tai pasakyti?

Visa klasė kaip mat ėmė šnabždėtis.

Jau žinau, koks bus šiandienos skandalas.

Patiko (34)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Juodasisi angelas. 28 skyrius”
  1. Įkyruolė rašė:

    Jeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! VALIO VALIO VALIO ir dar kartą VALIO!!!!!!! KADA DAR? XD (greičiau greičiau greičiauuuuuuuuuuuuu, kol nepradėjau kaukti iš nekantrumo :))

  2. super. tikekimes nebebus tokiu ilgu petraukeliu ;)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  3. Smiltainis rašė:

    Awesome! Tu nuostaaaaaaabiai rasai. Džiaugiuosi, kad pagaliau ikeliai skyrius, bet liudziu, kad vel esi Norvegijoj…… :((( Kada ketini grizt? Jau pasiiiiilgau :*

  4. cookie rašė:

    yay. skaitau nuo pat pradziu tavo istorija, visad laukiu skyriu. :))
    saunuole, labai graziai rasai, mintys laisvai liejasi. taip ir toliau! :)

  5. Labai džiaugiuosi, kad bent kam nors skyriukas patiko, nes man tai asmeniškai nelabai :) Ploju rankom, kad dar yra žmonių, kurie skaito mano rašliavas :))
    Smilte- mano Smiltuliuk.. Aš irgi jau tavęs pasiilgau. Kitąsyk namučius matysiu GAL per Kalėdas. Priklausys nuo to, ar pavyks ištrūkt ir ar sukrapštysiu pinigus bilietams :DD

  6. Spanguole rašė:

    Labai tikiuosi kad rasysi toliau, nes labai ydomu :)

  7. Monika rašė:

    Sweika, na noriu tau pasakuti, kad tavo “RASLIAVAS”(Kaip tu pati vadini) skaitau ir labai jomis dziaugiuosi. As pavadinciau sias tavo rasliavas NUOSTABIA istorija. Ji kazkuo kitokia.., tokia savita … Zodziu, man labai labai labai patinka. Prasau rasyk, nesustok.. Si nuostabi istorija yra mano megstamiausia, nezinau kodel… Tai va… labai laukiu dar :)))))

  8. Kada dar???? Tikuosi neversi laukti ilgai..

  9. Monika rašė:

    Kaip laukiam daaarrrr!!!!

  10. � is įrašas įdėtas Sekmadienis 29. Lapkritis 2009 ir priskirtas temoms 20:53 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.

  11. Gaaš, aš ir vėl jį myliu. Pamilau jį iš naujo. Pasibaigė meiės jam pertrauka, man ir vėl jo beprotiškai reikia. Ką jis man daro.. jis mano narkotikas, nikotinas, alkoholis, mano meilė. Ilga, ištikima ir beprotiška meilė. Teisingai sako, kad tarp merginos ir vaikino negali būti tik draugystė. Taip pat man ir atsitiko, įsimylėjau geriausią draugą. Ir man taaaip geeeera!

  12. � is įrašas įdėtas Sekmadienis 7. Kovas 2010 ir priskirtas temoms 20:32 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.

Komentuokite