BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vasaris 2012 archyvas

Educational penning is simply not easy and simple aspect worldwide, is this? You would probably elect to research for two main time rather than just devoting this time for an in-degree study using a niche you never know. Your professor wants you combine verifiable academic and clinical strategies with your own feedback and think of completely unique quarrels he has rarely read until today? They will in all probability visit a approach to sequence them on line as soon as you questioned your course instructors to jot down this type of reports. The necessity of something that offers the top educational content articles are over at any time, as a United kingdom educative strategy gets to be more challenging and difficult each day. The good thing is, you certainly seen custom writing - an organization that hires qualified United kingdom freelance writers with expertise in multiple aspects of investigation. It does not matter what type of venture you might want to finalize and just how shortly you are supposed to present it; we can easily do something about any headache. Our business promises pretty much every clients contentment With freelance writers from your distinctive foundation, we will satisfy the diverse specifications of all types of scholars. Whether you are in secondary school, filling out your Bachelors, presenting your Master’s thesis, or likely to start out, our made to order posting help will confirm great for you. Cheap essay writing uk most beneficial british isles making service plans around the internet united kingdom essays | great britain essay authoring supportNo matter which stage of degree you will be in, our advice will likely make your dispatch travel nicely directly into river in the instructional vocation. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Aleksas

Susėdome priešais susiraukusį direktorių. Nepatogiai pasimuisčiau kėdėje. Keista buvo matyti Lėją per pusmetrį nuo savęs, kai prieš kelias akimirkas ji buvo tiesiog prie manęs prilipusi. Ar prilipdyta, jeigu tiksliau.
Gana vaikiška buvo pabučiuoti ją dar kartą, vien tam, kad ji „nepamirštų mano lūpų skonio”. Bet, po velnių, tai buvo būtina. Kaip ji drįsta mane pamiršti, kaip ji drįsta negalvoti apie mane dvidešimt keturias valandas per parą taip, kaip aš galvoju apie ją?!
Ne! Užsičiaupk, idiotiška makaule!
Viskas labai paprasta ir lengvai pateisinama- ji karšta. Karštutėlaitė, turiu omeny. Dar niekada nebuvau sutikęs tokio nuostabaus padaro… Tiesiog neįmanoma atitraukti akių nuo tų tamsių garbanų ir gilių, mėlynų akių ir riestos mažutės nosytės ir lūpų ir švelnaus kaklo linkio ir to, kaip ji prikanda lūpą ir to, kaip bėga arba stoja į kovą kiekvieną kartą mane pamačiusi ir to, kaip kariauja su mokytojais, norėdama įrodyti savo nepriklausomybę… Stop! Tai jos karštumo nebeapibūdina.
Refleksiškai pasikasiau sprandą. Kaip tik tada direktorius baigė piktai spoksoti į mus su Lėja ir prabilo:
-Taigi, vaikučiai. Kaip matau, nusprendėt apsipešti.
Tyla.
-Juk puikiai žinot, kad muštynės mokykloje netoleruojamos.
Svirplių čirškimas.
-Jokių pasiteisinimų, klausimų, grasinimų…?
Ty…
-Nesuprantu tik vieno. Kodėl AŠ čia,- skėstelėjo rankomis Lėja.- Juk nieko nepadariau. Tik atsidūriau netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
-Tikrai, labai jau ne laiku nusprendei pasišvaistyti kumščiais prieš Aleksą,- tarė, atsiremdamas į savo krėslo atlošą.
Išsiviepiau. Nepaspruksi, Lėja. Ooooj, nepaspruksi.
-Ko išsiviepęs, Aleksai?- pastebėjo direktorius, atkreipdamas Lėjos dėmesį.- Panelė Kesi pas mane svečiuojasi jau ne pirmą kartą,- metė priešišką žvilgsnį merginos pusėn,- tačiau tave čia matyti tikrai… keista. Tu ne toks, Aleksai. Kodėl nusprendei sužaloti vargšą vaiką?
-Marką?- palinkau į priekį.- Marką jūs vadinate vargšu vaiku??? Jūs nematėt, ką jis darė!
-Ir ką gi tiksliai, tavo manymu, jis darė?
-Jis lietė ją,- nurodžiau pirštu į sumišusią merginą šalia.- Turiu omenyje, lietė… Kaip… liesdamas.
Direktorius žinutę suprato:
-Lėja, ar tai tiesa?
-Visiškas melas, misteri Mornai. Todėl aš ir trinktelėjau Aleksui. Jis šmeižė „vargšą vaiką”,- pacitavo ji.
-Kąąąąąąąą?! Nieko aš… Ji… Ne… Ji meluoja!- mėčiausi.
-Nusiramink, Aleksai,- liepė direktorius.- Svarbiausia yra tai, kad Markas dabar sėdi pas seselę, visas kruvinas ir vis kartoja, kad nieko nedarė. Du prieš vieną, Aleksai. Nuo bausmės neišsisuksi.
-Taip, Aleksai,- šaipėsi mergina.- Nuo bausmės neišsisuksi.
Žiojausi jai atsikirsti, bet man už akių užbėgo direktorius:
-Lėja, nemanyk, kad pati išeisi sausa.
-Fine,- numojo ranka ji.- Nebus pirmas kartas.
-Tiesa, nebus,- šaltai šyptelėjo misteris Mornas.
Šūdas. Visas šitas reikalas yra vienas didelis šūdas.
Direktorius pasiėmė mudviejų su Lėja bylas ir pradėjo jas vartyti, pats sau linkčiodamas.
-Labai gerai. Labai, labai, labai gerai,- nusprendė.- Vaikai, kadangi matau, kad judviem labai gerai sekasi ispanų…- mano akys pradėjo veržtis iš akiduobių, smegenims pamažu suvokiant, ką jis pasakys.-… kol mis Klečer išvykusi, jūs mėnesį turėsite mokyti paliktus po pamokų mokinius.
Lėja, mano nuostabai, susiraukė, tačiau linktelėjo. Tačiau greitai visas sutikimas jos veide išgaravo, o jį pakeitė priešiškumas:
-Kaip suprasti „jūs” ???!! A… abu? Mes? Kaipo kartu?
-Būtent taip,- linktelėjo direktorius.
Atėjo laikas įsiterpti ir man:
-Misteri Mornai, su visa derama pagarba, bet šis sprendimas nėra vienas geriausių, kuriuos esate priėmęs. Ne pati geriausia mintis uždaryti mudu su Lėja viename kambaryje.
Nes mes iš karto pulsim vienas kitam į glėbį,- pridėjau mintyse. Nepaaiškinamas fenomenas.
-Sprendimą aš jau priėmiau. Dabar galite eit,- griežtu balsu pasakė direktorius.
Lėja pašoko ant kojų:
-Bet tai visiška nesąmonė! Aš prisipažįstu! Markas tikrai mane lietė. Užgriuvo ir… lietė,- (kiek perdėta, bet tiks),- Aleksas nemelavo, jis…
-Gana melų, mis Kesi. Jūsų bausmė prasidės po savaitės. O dabar štiš iš mano kabineto.
Mergina pasidavė ir nuleidusi galvą išsliūkino iš kabineto. Kai tik po savęs uždariau direktoriaus kabineto duris, Lėja atsisuko į mane, nebe tokia liūdna ir pažeidžiama, kokia ką tik buvo ir iškėlusi pirštą man palei nosį, išdrožė:
-Nebandyk krėst kvailysčių, Wildrofai. Ateinantis mėnuo man bus toks pats nemalonus, kaip ir tau, taigi nedrįsk daryti visokių nesąmonių.
Apsimečiau kvaileliu:
-Kokių nesąmonių?
-Ghhrr…- juokingai suurzgė mergina.- Na žinai. Nesąmonių.
Nesusilaikiau. Buvo taip svarbu palikti ją be žado, priversti galvoti apie mane dieną naktį. Taigi nutaisęs žemą, viliojantį balsą, tyliai tariau:
-Tokių nesąmonių…?
Ir pasinaudojęs padėtimi, kad Lėja stovi sustingusi, nosimi nuslydęs jos žandikauliu, pasekiau ausį ir švelniai ją krimstelėjau. Žinojau jos jautriąją vietelę, ir tegu žaibas mane trenkia, jos nepamiršiu.
Šį kartą Lėja neišleido jokio garso, tik virptelėjo ir kumštukuose suspaudė mano marškinius, tačiau aš supratau to reikšmę. Kikendamas atsitraukiau.
Staiga išgirdau už savęs garsų krenkštelėjimą ir susinervinęs, kad buvo nutrauktas toks svarbus veiksmas, atsisukau į sekretorę, piktai varstančią mus akimis.
-Ką čia dabar išdarinėjat, vaikai?- cypiančiu balsu pasiteiravo ji.- Ne laikas ir ne vieta. Skirstykitės į klases.
Linktelėjau ir atsisukau į Lėją. Ji stovėjo vis dar sustingusi, šoke. Nesusilaikęs nusišypsojau. Tai pažadino ją iš transo, ir ji sparčiu žingsniu pradėjo keliauti iš klasės. Tačiau prie pat durų sustojo, apsisuko ir sugrįžusi prie manęs stipriai pastūmė. Tikėjausi bet ko, labiausia bučinio, žinoma. Tik ne šito.
Nustebęs sekiau ją akimis tol, kol smulki figūrėlė nedingo man iš akiračio. Metęs piktą žvilgsnį į sekretorę, pats išėjau į koridorių.
Ši diena sumauta ir aš noriu, kad ji greičiau pasibaigtų.

___________________________________________________________________________________________________

Privalėjau atkentėti likusias tris pamokas. Žinoma, mintis nusiplauti ne kartą sukirbėjo galvoje, tačiau dar turėjau parašyti biologijos ir fizikos kontrolinius, o matematiką iškęsti padės Viki.
Tačiau sutikęs savo seserį koridoriuje, susilaukiau tik priešiško žvilgsnio. Akimirkai pamaniau, kad ji žino apie mūsų su Lėja… dalyką, tačiau greitai susigaudžiau, kad ji vis dar niršta dėl pirmojo karto.
Ignoruodamas jos pyktį, pakštelėjau į žandą, ir ji kaip mat suminkštėjo:
-Tu mano brolis ir aš tave myliu. Tačiau negali bėgioti paskui angelo artai demono sijoną. Negalima.
Pavarčiau akis.
-Žinau. Juk sakiau, kad nebepasikartos,- nes jau pasikartojo.
-Tu juk suvoki, kad jeigu pakviesiu Rebeką, ji man pasakys tiesą,- dvejojo Viki.
-Bet aš ir sakau tau tiesą,- nutaisiau šuniuko akis.- Turi manimi patikėti, aš tavo brolis.
-Todėl, kad esi mano brolis, ir rūpinuosi.
Atsidusau:
-Praeis. Šita nesąmonė praeis, kaip visada praeina. Tereikia kelių dienų,- tikinau labiau save, nei seserį.
-Tikiuosi,- sukuždėjo ji ir nuėjo į savo klasę.

___________________________________________________________________________________________________

Pasibaigus pamokoms, jau buvau sugalvojęs planą, pavadinimu „Ištrinti Lėją iš galvos”. Taigi iš karto ėmiausi priemonių.
Pagaliau atradęs merginą, stoviniuojančią koridoriuje su savo nevykėlių šutve, atkreipiau jos dėmesį. Sunku nebuvo, mat nuo sekundės, kai pasirodžiau jos akiratyje, ji nenuleido nuo manęs akių. Kažkodėl šis faktas sukėlė šilumą krūtinėje.
Papurčiau galvą. Kraustausi iš proto.
Visas reikalas nervino, taigi nieko nelaukęs, griebiau kažkokią praeinančią blondinę už rankos, ir atrėmiau nugara į spinteles. Pažvelgęs į ją nelikau labai patenkintas, mat ši nebuvo tokia graži, kokios tikėjausi, na, bet tiks. Mergina nė kiek nesipriešino, kai pradėjau prie jos artėti. Jos galvoje girdėjau tik galybę „OMG! OMG! OMG!” ir „Taip, taip, taip, taip!”
Akimirkai nustojau lenktis ties mergina ir akies kampučiu žvilgtelėjau į Lėją. Ši visiškai abejingu veidu žvelgė į mano judesius. Stipriau spustelėjau merginos, savo glėbyje, liemenį, ir pastebėjau, kad Lėja paprastu žingsniu artėja link mūsų. Nustebau, tačiau apsidžiaugiau, kad mano planas veikia.
Žinoma, visą laimę sužlugdė Lėja, kuri priartėjusi tarė:
-Duočiau…- nužvelgė merginą, vis dar atremtą į spinteles,- tris. Ne daugiau. Galėjai ir geriau, vyruti,- paplekšnojo man per nugarą.
Taip tarusi, praėjo pro mane ir išėjo į lauką.
Susinervinęs nustūmiau vis dar kažko laukiančią merginą šalin, ir kumščiu trinktelėjęs į spintelę, taip pat palikau mokyklą.
Tik, manyčiau, reikėjo išlyginti tą įlinkimą, kurį palikau skardoje…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Zdarof :) Taaaaigiiii… Mano kompiukas, pasirodo, turi rimtų problemikių su sveikata, taigi yra, taip sakant, operuojamas. Skyrius keliu bibliotekoj. Kompiuteriai čia, švelniai tariant, šūdini, taigi krauna lėtai. Atsiprašau už gaišatį, tačiau niekaip neatėjo įkvėpimas. O ta proga, kad tas įkvėpimas jau atėjo, keliu du skyriukus. Čia mano toks kaip ir atsiprašymas už vėlavimą. Lauksiu komentarų.

Elly

__________________________________________________________________________________________________

Lėja

Kažkoks košmaras!!! Ką aš darau?! Kas per velniava????
Bučinys buvo… geriau… tai yra blogiausias dalykas, koks tik galėjo nutikti!!! Nesąmonė. Netyčiukas. Ups. Daugiau nepasikartos. Taip!
Visa susivėlusi iškenčiau dar dvi pamokas. Visą laiką stengiausi negalvoti apie JĮ. JIS man nieko nereiškia, JIS yra priešas, ir aplamai, tai buvo paskutinis kartas, kai aš į JĮ pažvelgiau. Būtent! Nes, po velnių, pažvelgiau iš tikrai per arti!
Po keturių pamokų vis dar susiraukusi nupėdinau į valgyklą. Jau ketinau traukti prie Ketrinos staliuko, tačiau apsidairiusi pamačiau JĮ, spoksantį į mane, su kažkokia keista, priešiška išraiška veide. Nesulauksi,- pamaniau ir apsisukusi išdūmiau iš valgyklos.
Kiek paėjusi koridoriumi, prisėdau ant palangės ir išsitraukiau nediduką obuolį. Niekada nevalgydavau daug, taigi ir šiandiena nebuvo išimtis. Aš nebandžiau sulieknėti ar „patobulinti kūno linijas”, tiesiog nenorėdavau.
Maždaug po dešimties minučių, koridoriumi pradėjo slankioti daugiau mokinių. Pastebėjau prie manęs artėjančius Marką, Keitę ir Eriką. Keista, kad iš paskos nesivilko Dafnė su Danielium. Jų penketukas, praktiškai visada kartu.
-Lėja!- šūktelėjo Markas.- Seniai matyta, seniai girdėta!
Ir tikrai, po mano akibrokšto, viešai jį pažeminant, mes nesikalbėjome. Tačiau aš beveik visada jaučiau mane badantį jo žvilgsnį. Susiimk, vyruti, juk dabar turi merginą!
-Markai…- atsidusau.- Kokia staigmena…
-Nagi, mažute, nesijaudink,- džiugiai tarė jis.- Viskas seniai atleista!
Kilstelėjau antakius.
Dabar prabilo iki šiol tylėjęs Erikas:
-Mes VISI tau atleidom. Nesirūpink.
-Išskyrus Dafnę. Ji vis dar smarkokai griežia ant tavęs dantį,- kališkai nusišypsojo Keitė.
-O, džiugu. Kad atleidote man, žinoma. Jūs net neįsivaizduojat, kaip aš kankinausi be jūsų atleidimo…- tariau stodamasi.
-Sarkastiška, kaip visada,- nusijuokė Markas.
Nusivaliau nuo džinsų nematomas dulkeles ir pasiėmiau kuprinę.
-Kažkur skubi?- sunerimo Markas.
Jau žiojausi atsakyti teigiamai, kai pastebėjau iš kito koridoriaus galo mane akimis badantį Aleksą, kuris su Viktorija stoviniavo prie spintelių. Skubiai pakeičiau nuomonę:
-Ne, ne. Aš čia dar pabūsiu.
Markas plačiai nusišypsojo. Spėju, kad Džulė (dabartinė Marko panelė), ar koks ten jos vardas, dabar jam ne galvoj.
Vis dar jaučiau Alekso žvilgsnį. Be galo troškau atkeršyti jam už tą… bučinį. Kaip jis drįso mane bučiuoti?!
Ne! Viskas. Aš apie tai nebegalvosiu. Man reikia kokio nors prasiblaškymo objekto. Mano manymu, Markas puikiai tiks.
Flirtuoti aš mokėjau. Ooo, kaip mokėjau. Nors Dausose ir nesusilaukiau daug vaikinų dėmesio, visas savo žinias ėmiau iš demonių merginų, kurios be flirto ir namų padeginėjimų, nedaug ką ir beveikė.
Švelniai atsirėmiau į Marką, kuris stovėjo visai šalia, kas buvo itin patogu. Jis kiek nustebo, ir akimirkai nustojo kalbėti su kitais apie kažkokias nelegalias lenktynes, tačiau po kelių sekundžių jo ranką apsivijo mano liemenį. O taip, Džulės jo galvoje dabar tikrai nebuvo.
Galų gale ir aš įsitraukiau į pokalbį, niekaip nedrįsdama pažvelgti į Aleksą. Kaip suprantu, vyks kažkokios lenktynės. Hm, įdomu, įdomu… Staiga Marko ranka pradėjo leistis mano liemeniu žemyn.
Man dar nespėjus paprieštarauti, jo prie manęs jau nebebuvo. Kai atsisukau, Markas skrido į kitą sieną, o Aleksas visas piktas stovėjo sugniaužęs kumščius, vis dar smūgio pozicijoje. Nukentėjusysis pradėjo stotis ir piktai artėti prie Alekso, taigi susilaukė dar vieno smūgio.
Kaip jis drįsta kenkti žmonėms?! Juk jėgos tokios nelygios!
Pribėgau prie įniršusio Alekso ir vožiau iš kumščio jam į pilvą. Efektas buvo pribloškiantis- man be proto suskaudo ranką. Vampyras tiesiog pažvelgė į mane žudikiškos ugnies kupinu žvilgsniu ir atsisuko į vyriškį, šaukiantį mus vardais:
- Kesi! Wildrofai! Į mano kabinetą! Tuojau pat!- staugė misteris Mornas, mokyklos direktorius.
Sliūkindama paskui Aleksą į direktoriaus kabinetą, per petį pažvelgiau į Marką, kurį buvo apspitę mokyklos seselė, direktorius ir dar keli mokytojai. Prieš įžengdama į šiltą patalpą, dar spėjau išgirsti, kaip vaikinas sušunka:
-Aš nieko nedariau! Jis mane puolė be priežasties!!! Išmeskit jį, arba aš paduosiu šitą mokyklą į teismą!!!
Tyliai sukikenau ir uždariusi duris dar kartą nužvelgiau priimamąjį, kuriame per šia savaitę svečiavausi nebe pirmą kartą. Visa patalpa buvo blankiai ruda. Prie pat durų stovėjo keli vazonai, su žaliais augalais, kurių neatpažinau, nes nebuvau gera tokiuose dalykuose. Kairiajame kampe puikavosi senas platus stalas, priklausantis sekretorei. Dabar jos čia nebuvo, tikriausia išbėgo, išgirdusi triukšmą gretimame koridoriuje. Priešingoje man pusėje, buvo durys, vedančios į direktoriaus kabinetą. O dešinę sieną ramstė išrikiuotos aštuonios kėdės, skirtos „nusikaltėliams”. Vienoje iš jų sėdėjo JIS. Objektas, kurio negalėjau pakęsti.
Nutrepsėjau ir atsisėdau ant kėdės, buvusios toliausia nuo JO.
Žvilgtelėjau į savo ranką, kurią prieš minutę varstė skausmas. Jos nebeskaudėjo, ji nebuvo mėlyna, raudona ar violetinė. Atrodė, lyg iš vis nebūčiau susižeidusi, kas buvo keista, nes būčiau galėjus prisiekti, kad ją susilaužiau.
Papurčiau galvą. Kraustausi iš proto. O juk į žemę ir atvykau tik tam, kad galėčiau turėti normalų gyvenimą…
Krūptelėjau, prie pat savęs pajutusi judesį. Pasisukusi išvydau Aleksą, sėdintį kėdėje, esančioje greta manosios.
Dar kartą atsidusau ir perbraukusi ranka per plaukus, pasinaudojau proga:
-Ko nori? Ir iš vis, kodėl sumušei Marką? Jis nieko nepadarė.
-Ar tu matei, kur buvo jo rankos?- prunkštelėjo vampyras.- Jis prie tavęs priekabiavo.
-Mano reikalas, kaip aš tvarkausi su priekabiautojais!
-Taigi tu būtum jam leidusi, tave liesti?- įsiutęs pro dantis iššnypštė Aleksas.
-Žinoma, kad ne! Bet, vėlgi, kartoju, tai ne tavo reikalas,- tvardžiausi iš paskutiniųjų.
-Tu meluoji! Būtum leidusi jam tave liesti, nes tau tai patiko!!!- sustugo vaikinas.
-Kuo tu mane laikai?!
-Viliotoja ir žaidėja, bučiuojančia kiekvieną pasitaikiusį vaikiną!!!- atrodo, Aleksas nebuvo nusiteikęs maloniai, mano atžvilgiu.
-O, Aleksiuk. Betgi aš tik norėjau užmiršti tavo… tavo… lūpų skonį!- šoviau pirmą dalyką, besisukusį ant liežuvio galo, kuris, iš esmės, buvo tiesa.
-Ach šitaip???!!!- staugė vampyras.- Pamiršk tai!
Taręs paskutinius žodžius, jis įveikė atstumą, buvusį tarp mūsų veidų ir įsisiurbė man į lūpas. Nesipriešinau. Per daug to norėjau. Taigi jis godžiai rijo mano lūpas, o aš vėliau jam plaukus, nesuprasdama, ir per daug nesigilindama, kodėl būdama su juo, jaučiuosi tokia… tikra.

Staiga jis, neatsitraukdamas nuo mano lūpų, perkėlė mane ant savo kėdės, ir aš nesidrovėdama atsisėdau jam ant kelių. Viena ranka Aleksas kedeno mano plaukų galiukus, krentančius ant nugaros, o kita spaudė mano liemenį arčiau savęs. Mano rankos nuslydo jo krūtine, norėdamos patikrinti, koks tvirtas jo pilvo presas.
Jis buvo kaip akmuo.
Alekso lūpos VĖL nuslydo prie mano ausies, šį kartą labai aiškiai žinodamos, kas mane jaudina labiausiai. Ir aš VĖL sudejavau. Man išleidus šį garsą, Aleksas vėl grįžo prie mano lūpų ir nusišypsojo tarp bučinių.
-Lėja…- sukuždėjo jis.
Degiau iš malonumo, žinodama, kad jis jaučia tą patį. Pavadinkime tai… moteriška nuojauta.
Netikėtai buvau lyg niekur nieko pasodinta į savo vietą. Po kelių sekundžių supratau, kodėl. Priimamojo durys atsidarė ir pro jas išdidžiai įėjo misteris Mornas. Direktorius, nė nepažvelgdamas į mus, mostelėjo sekti paskui jį į kabinetą. Atsisukau į Aleksą, kuris nenuleido nuo manęs žvilgsnio. Jo akys degė, žiūrėdamos į mane su begale aistros. Nuraudau, pastebėjusi susivėlusius jo plaukus, kuriuos pati ir ištaršiau. Atsistojau tuo pačiu metu, kaip ir jis ir žengiau link durų, vedančių į direktoriaus kabinetą. Aplenkdama Aleksą, kad būčiau pirmesnė, sukuždėjau:
-Pasinaudok šukomis, siurbėle.
Aleksas trumpam pasimetė, bet suvokęs, apie ką kalbu, ėmė skubiai glostyti savo susivėlusius plaukus į pradinę, kiek vėjavaikišką padėtį.
Kai buvau prie pat atvirų direktoriaus kabineto durų, pajutau, kaip kitas kietas kūnas prisiglaudžia man prie nugaros. Aleksas apsivijo rankomis mano liemenį, pakėlė ir pastatęs už savęs, pirmas įėjo į kabinetą.
Vaikiškai treptelėjau koja ir įžingsniavau paskui jį.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

As you’re examining in class, you may, without doubt, be assigned to come up with investigation documents. This implies considerable tasks ahead of you. You might want to show qualified information when producing lookup written documents. We objective at offering an outstanding scientific studies report coming up with company to all our prospective customers, looking for them to come back to us every single time they already have school challenges. That is the reason a specific is unable to find out our prior shoppers that are unhappy in any way. It actually is regular hearing our clientele say: “jot down my old fashioned paper i believe”, we answer back: “have zero worries, our assignment will bring you an A! ” - our enthusiasm on delivering investigate document simply writing products and services of an unrivaled level is exclusive. Shop for essay web-based, create my essay - custom made producing assistance fantastic essays | huge basic research term paper article writing - professional school assignment creating website most helpful and custom made formulatingThat which you indicate by which may be are planning to develop beautiful good results with almost every task of the one you have. The essay penning sector is a origin of amazing statistical details. California state, The Big Apple and Tx are the preferred areas just where purchases were found to be coming from. NYU, Berkeley, UCLA, Columbia and Stanford Institution of Houston, as well as schools from those says provide demanding models. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Our item is article writing and precisely what concerns it: essays, lookup paperwork, assessments, duration newspapers dissertations, well written articles, situation research, proofreading among other writing articles products. Our product is never fail to a result of major organizing and in-depth studies as these will be the situations our company is genuinely interested in. If you desire to obtain the best essays produced by professionals who are focused on their arena of employment, Edusson are you finding your selection of idea of all from the internet essay-producing firms. Some students’ essays add up to catalogues of factual stuff or summaries of other people’sviews and attitudes, philosophies or points of views. Along the opposing great, other enrollees voice only confidential feedback with virtually no explored data or cases extracted from other authors to help with their ideas. What exactly is was in need of is often a harmony. The balance relating to other researchers and writers research into the issue and also your unique feedback vary while using content in addition to character to the thing. Usually, you should backup the tips you desire to make from a exposure to the information of other published professionals and freelance writers. Essay writers excellent custom crafting care at amazing condition and pace most efficient discounted care for easily affordable final price You will possess almost certainly been provided a reviewing range or some primary content guides for reading. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Soo, I’m back. Atsiprašau, kad tik dabar keliu. Labai padėjo cybersugar ir katute123 spyris į užpakalį. Amm… jap, dar vienas atsiprašau už tai, kad skyrius toks silpnas. Tikrai juo nesididžiuoju, bet kadangi jau tikrai reikėjo naujo, o minčių nelabai buvo, tai va tokia va rašliavonė gavosi xD Nuo šiol kelsiu rečiau, bet ne taip retai, kaip dabar su šituo tarpą tokį padariau. Per šias kelias savaites darbo daug užgriuvo, tai… Bet pažadu taisytis!

Jūsų, elly.

__________________________________________________________________________________________________

15. Kvapo mainai

Aleksas

Rytas slinko ramiai. Viskas buvo taip pat.

Išskyrus geografiją.

Nuobodžiaudamas varčiau knygą. Mano dėmesį patraukė atveriamų durų garsas. Pakėliau galvą.

Į klasę Ji įėjo aukštai iškėlusi galvą, pašaipiai žvelgdama į mokytoją, akivaizdžiai jau prieš Ją nusistačiusią.

Sėdėjau lyg ant adatų. Nuostabos, užvaldžiusios mano veidą, sutramdyti nesugebėjau. Bet kad ir kokio galingumo šoko būsenoj bebūčiau, vis tiek laukiau, kol Ji pakels galvą, kol išvys mane, kol galėsiu pamatyti jos reakciją.

Ir štai ji padėjo koją, pasisuko, pakėlė akis… pažvelgė į mane. Pažvelgė į mane su begaline nuostaba. Staiga surimtėjusi pratarė sakinį, kuris net ir mano veide užaugino šypseną. Kaip visada viskuo nepatenkinta, kaip visada, viskuo pasipiktinusi…

Klasė pradėjo juoktis, mat žinojo, kaip mudu vienas dėl kito jautėmės.

-Atleiskite, bet gal aš visgi galėčiau grįžti pas misterį Feiniksą? Akivaizdu, čia mokosi visokie nevispročiai, o su atsilikėliais būti man nelabai norisi,- ištarė ji.

Žinoma, ir kaip gi aš galėjau tikėtis, kad ji neprasižios… Ne jos tipas protingai ką nors nutylėti…

Nesusilaikiau:

-Jeigu panelei tokie atgrasūs atsilikėliai, tai kodėl ji ištisai su jais tamposi?

Iš tiesų, tai buvo gili paslaptis. Ji galėjo būti prie populiariausių, nes buvo populiariausia, bet dėl kažkokios neaiškios priežasties tampėsi su pasiekusiaisiais dugną.

Lėja pasisuko į mane, o man, kaip eiliniui vampyrui, burnoje susikaupė nuodai, pamačius jos iššaukiančiais (na, gerai, jie nebuvo tokie jau iššaukiantys, bet visgi… ) džinsais aptemptas kojas.

-Nesijaudink, Lėja, rasim kur tavo dailų užpakaliuką įterpt.

Šūdas! Kodėl aš tai pasakiau! Dabar ji tikriausiai galvoja, kad aš dėl juos seilėjuosi. Cha! Aš! Varvinantis seilę į Lėja! Net skamba juokingai. Tai tik eiliniai vyriški poreikiai.

Reikės artimiausiu metu pasigaut kokią paukštytę…

Lėjos atkirtis būtų buvęs gana neblogas, tačiau ji susimovė su mėlyne.

Mokytoja piktai užriko, o nuo jos balso, kelios merginos vaikiškai krūptelėjo. Taigi, Lėja sėdės su Rebeka…

Oh, ir kodėl maloniausias žmogus iš visos mano šeimos, turi kęsti Ją? Akimirkai pajutau gailestį, tačiau jį nubaidė susirūpinimas, kai Lėja kaip visada nenuvaldė liežuvio. Laimei, ji nutilo pačiu laiku, ir nieko nebepridūrusi nudūlino į suolą.

Visą laiką Lėją sekiau akimis. Tai atkreipė Viki dėmesį. Ji įtariai kilstelėjo antakį, o aš atsakydamas tik numojau ranka.

Rebeka bandė kalbinti Lėją ir… jai pavyko! Pradžioje buvusi šalta, vėliau mergina kiek suminkštėjo. Och, ta Rebeka. Ji visus veikia pozityviai. Visus be išimties.

-Tu gražiai šypsaisi,- pratarė vampyrė.

Pala! Ar aš blogai išgirdau?! Lėja ką tik nusišypsojo??? Oho, maniau, kad tai paprasčiausiai neįmanoma. Norėčiau pamatyt… Ne, STOP, nenorėčiau. Tikrų tikrutėliausiai nenorėčiau!

Rebeka metė man „sakiau, kad ji miela” žvilgsnį. Prieš kelias dienas ji burbtelėjo kažką panašaus į: „Greičiausia ji visai miela, tiesiog tu nesugebi pažvelgti giliau, nes ji tau to niekada neleis”. Tada aš tik prunkštelėjau ir nuėjau, o dabar… na, dabar kiek svyruoju, buvo teisi ji ar ne…

Mano dėmesį atkreipė netaiklus Rebekos pasisakymas apie mano galią. Panorau nužudyti ją žvilgsniu, deja, ji buvo per daug susikoncentravusi ties Lėją.

Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai ji pagaliau paaiškino, kad girdžiu tik žmonių mintis.

Staiga Lėja atsisuko ir pažvelgė į mane tuo skvarbiu, aplinkinį pasaulį naikinančiu žvilgsniu. Toks mūsų spiginimas vienas kitam į akis truko vos sekundę, tačiau aš spėjau, tiesiogine to žodžio prasme, išsimaudyti jos akių jūroje. Ir iš tikrųjų, jos buvo žydros lyg Malaizijos vandenys. Niekada neatkreipiau į tai dėmesio.
Viktorija piktai pašnairavo į mane ir aš supratau, kad esu sekamas savo nuosavos sesers. Puiku. Po pamokos tikriausia gausiu ataskaitą apie savo elgesį.

Nuskambėjus skambučiui, mano nuotaika buvo itin pakili. Aš pirmauju „klausimų žaidime”. Visą pamoką stebėjau, kaip Lėja stengiasi nepraleisti pro ausis naujo klausimo, tačiau mis Ystbruk mintys labai aiškiai pranešė, kad mokinių žinių šiandienai jai užteko.

Imdamas knygas, už savęs išgirdau trenksmą, o atsigręžęs dar spėjau pamatyti, kaip Lėja alkūne nušluoja nuo stalo knygas. Žinoma, aš galėjau jas tiesiog sugauti ore, tačiau tai buvo pernelyg malonus vaizdas.

-Eini?- paklausė Viktorija.

Nė nepastebėjau, kaip užsispoksojau į Lėją, bandančią sugraibyti savo daiktus. Ji atrodė suirzusi, ir tai mane linksmino.

Pažvelgęs į seserį, stebinčią mane tuo pačiu priekaištingu žvilgsniu, o tada į Rebeką, akivaizdžiai kažką rezgančią, nusprendžiau, kad esu visiškai nenusiteikęs paskaitoms. O dar toks pasilinksminimų objektas, kaip Lėja, tikrai darė mano dieną vis geresne.

-Ne. Aš dar paspoksosiu į šitą kerėplą. Bet jūs eikit.- nuvijau merginas.

Šioms išpėdinus iš klasės, toliau linksminausi:

-Uoj, Lėja, prašau, tik neišvartyk visų stalų savo nerangumu.

Staiga ji apsisuko ant kulno, ir daug aršesniu žvilgsniu negu ankščiau, pažvelgė į mane.

-Klausyk, madafakeri!- šis pavadinimas manęs visiškai nežavėjo. -Užknisai negyvai! Kodėl kišiesi į svetimus reikalus?! Kodėl lendi į mano gyvenimą?! Negi neturi ko nors kito, ką galėtum vimdyti?!

Aš vampyras, po galais! O šita mergužėlė nusprendė, kad gali elgtis su manimi, kaip su eiliniu žmogumi.

Jaučiausi tūkstantį kartų piktesnis, nei paprastai. Nebeišlaikiau. Ką ji mano? Kad gali parodyti man šitokią nepagarbą, o tada tiesiog apsisukti ir nueiti?! Na, jau ne. Vampyrišku greičiu prilėkęs, pastojau jai kelią ir pradėjau žingsniuoti į ją:

-Dabar tu manęs paklausyk, princese. Aš vampyras, o ne suknista fėja, bėgiojanti aplinkui su triko. Taip, kad geriau jau rodyk daugiau pagarbos, arba…- nu *!@#$3#%^! Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai pritrūkau žodžių. Mane tiesiog sustingdė ta baimė ir siaubas, kuriuos išvydau jos akyse. Tačiau vos tik radus spragą mano įniršyje, visa jos baimė dingo, o ją pakeitė pasitikėjimas savimi ir ryžtas. Tai buvo taip… taip žavu, kad vos iškenčiau nenusišypsojęs.

Tačiau mane ir vėl supykdė jos žodžiai:

-Arba kas?!

Staiga mano ėjimas priekin, o jos atgal, sustojo. Akies kampučiu už jos nugaros pastebėjau palangę, bet žvilgsnį greitai teko atitraukti, mat buvau visiškai įsitraukęs į žvilgsnių kovą.

-Arba… arba bus pasekmės!- bingo! Atradau tai, ko reikėjo. Norėdamas atrodyti kuo grėsmingesnis, pasvirau virš jos. Tegu nė nedrįsta man dar kartą paprieštarauti!

Lėja bejėgiškai įsirėmė delniukais man į krūtinę, o aš dar labiau pasvirau, bandydamas išgauti pilną efektą.

Taip vienas į kitą mudu spoksojome nenusakomą laiko tarpą. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Ore nebetvyrojo ta priešiška nuotaika. Dabar tebuvom mudu. Mano krūtinė degė, trumpam nuleidau akis, kad įsitikinčiau, jog tai jos prisilietimas kelia tokį pojūtį. Man vėl pakėlus akis, ji lygiai tokia pat nustebus, kaip ir aš, prikando lūpą. Ir tai buvo… gražiausias dalykas, kokį tik esu matęs. Du balti, tvirti dantukai, kiek pridengiantys prisirpusios vyšnios spalvos apatinę lūpą. Ir aš dar niekada nenorėjau nieko taip, kaip tą akimirką norėjau tos vyšnios.

Vis dar spoksodamas į šį nuostabų uždraustą vaisių, apsivijau jos liauną liemenį rankomis, vedamas viską triuškinančio noro, tiesiog ją turėti. Ji aiktelėjo. Šis garsas pažadino mane iš aklos ekstazės. Tačiau aš vis tiek to troškau. Taip pat nenumaldomai. Gal būt net daugiau.

Nenorėdamas, kad ji nutoltų, atstumtų ar tiesiog išnyktų, kaip nuostabus miražas, labai lėtai pasilenkiau ir vos priliečiau jos lūpas savosiomis. Ji virptelėjo. Tai buvo saldu. Ir tikra kančia. Pats suvokimas, kaip ją veikiu, viliojo dar labiau.

Atsitraukiau, pažvelgdamas jai į apsiblaususias akis. Visas šis… troškimas, mane trikdė. Žvilgsniu mečiau iššūkį padaryti ką nors, kad mane paskatintų. Norėjau, kad ji parodytų, jog to nori. Nekantraudamas, naudodamas visas, per tris šimtus metų sukauptas jėgas, bandžiau suvaldyti poreikį tiesiog užgriūti ją ir įrodyti sau ir pasauliui, kad ši nuostabi būtybė priklauso tik man. Trūkčiojamai iškvėpiau, o mano alsavimas atsitrenkė jai į veidą, nes jie buvo vos per kelis centimetrus vienas nuo kito.

Staiga ji prispaudė savo kūną prie manojo, nepalikdama tarp jų nė lašelio oro. Jaučiau jos alsavimą, širdies plakimą, ir tai mane užvaldė.

Įsisiurbiau jai į lūpas, nebegalėdamas ir nebenorėdamas savęs kontroliuoti. Viskas, ko troškau, buvo ji. Kuo daugiau jos.

Pasodinau ją ant palangės ir pajutau, kaip jos kojos apsiveja mano juosmenį. Mūsų liežuviams susitikus, ji atsiduso ir panardino pirštukus man į plaukus.

Mano rankos, lyg turėdamos atskiras smegenis, nuslydo jos liemeniu žemyn.

Palikau jos lūpas, prie kurių dar tikrai ketinau grįžti, nes norėjau ištyrinėti visą šio angelo kūnelį, paženklinti jį, įrodyti visiems, kad jis mano.

Liežuviu slysdamas jos kaklu, burnoje jaučiau saldų šokolado skonį.

-Tu kvepi šokoladu,- burbtelėjau.
Ji sumurkė, o tai tik dar labiau mane paskatino. Suradęs jos mažutę ausytę, nesusilaikęs ją krimstelėjau. Jos švelnus aiktelėjimas išdavė, kad tai jos jautrioji vieta. Manyje sukilo pasitenkinimas, kad tai ją atradau.

Mano delnai apčiuopė jos nuogą odą. Pirštų galai pradėjo maloniai dilgčioti.

Kaip ir žadėjau, grįžau prie jos lūpų. Kad ir kaip jos alkau, norėjosi kiek paerzinti. Taigi kyštelėjęs liežuvį jai į burną, vėl jį ištraukiau. Atsimerkęs su džiaugsmu pastebėjau, kaip ji susiraukia. Vėl leidausi į bučinių kelionę.

Staiga prisiminiau:

-Kodėl tu kvepi šokoladu?

-Šampūnas…- paskubom burbtelėjo ji, ir vėl įsisiurbė man į lūpas. Mano pirštai nuslydo aukštyn jos kūnu ir palietė raktikaulį.

Ji pabudo.

Pabudus jai, pabudau ir aš.

Mane stumtelėjusi, didelio rezultato negavo, mat aš turėjau daugiau jėgos, ir vis dar buvau priblokštas.

-Nedrįsk daugiau manęs liesti!- spygtelėjo ji.

Aš tuo pačiu metu, jau atsigavęs, sušukau:

-Kas tau darosi?! Kodėl mane bučiuoji?

-Ach, aš tave bučiuoju?!- isteriškai nusijuokė ji.- Tai tu čia ant manęs užgriuvęs!

-Tai kokio velnio tu mane apžergus?!

Jos žvilgsnis akimirkai nuslydo iki tų šėtoniškų kojų, dabar juosiančių mano liemenį. Staiga sumečiau, kad mano dešinė ranka vis dar ant jos šlaunies. Staigiai atsiskyrėme vienas nuo kito, o ji suspigusi „laikykis nuo manęs atokiau”, išbėgo iš klasės. O aš taip ir likau stovėti ir žvelgti į duris.

Jaučiausi lyg pabudęs iš komos. Smarkiai papurčiau galvą, tačiau iš jos vis vien nedingo prisiminimai: mūsų besiglaudžiančios lūpos, jos pirštai, veliantys mano plaukus, mano ranka, slystanti jos koja, jos skonis, kvapas…

Eidamas koridoriumi mąsčiau, jog man tikrai reikėtų praleisti su kuo nors naktį, nes jau pradėjau kabinėtis prie Lėjos… Jėzau, prie Lėjos… Prie angelo, ar tai demono…

Ne! Turiu išmesti tai iš galvos!

Dar nepriėjęs įprastos mūsų „vampyriškosios šutvės” vietos, pastebėjau Semą, Viki, Rebeką ir Džaredą, laukiančius manęs. Nutaisiau įprastą šypseną ir priėjau artyn.

-Atleiskit, kad vėluoju… turėjau… am… tokį reikalą… padaryt.- Jėzau, kalbu kaip koks psichas.

Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Staiga Viktorija burbtelėjo:

-Sakiau.

Semas pradėjo labai lėtai purtyt galvą, Rebeka padrąsinančiai nusišypsojo, o Džaredas tiesiog stovėjo išpūtęs akis.

-Kas jum darosi, po velnių?- pikčiau, nei ketinau, pasiteiravau.

Atsakyti teikėsi Semas:

-Aleksai, gal pamiršai, kad mes turim uoslę?

-Ką tu čia tauški?- nesupratau.

-Žmogau, tu visas kvepi ja,- papriekaištavo Džaredas.

Abejodamas pauosčiau savo petį. Ir iš tikrųjų. Lėjos kvapas buvo mano drabužiuose, odoje, plaukuose… Visas mano kūnas kvepėjo šokoladu.

-Ir gali nesitvarkyt plaukų. Jie visai neblogai atrodo sušiaušti kažkieno kito pirštų,- bandė juokauti Rebeka.

Vis vien skubiai pradėjau velt sau plaukus.

-Dėl Dievo meilės, Aleksai. Tu mano brolis ir aš tave myliu. Bet ką po velnių tu sau galvoji?!- suspigo Viktorija.- Lėja Kesi? Ir būtinai Lėja Kesi?!

-Necypauk, Viki. Tai tiesiog nutiko, gerai? Daugiau tai nebepasikartos.

Visi staiga sužiuro į Rebeką. Ji pažiūrėjo žemyn, prastai bandydama nuslėpti šypseną ir papurtė galvą. Ji mane išdavė. Vampyrai vėl atsisuko į mane, su netikėjimu akyse.

-Tu to nori. Tu tikiesi, kad vėl taip atsitiks, ar ne?- užsipuolė mane Viktorija.

-Och, nurimk pagaliau,- sudraudė ją Rebeka. -Jam to reikia. Visada reikėjo. Na ir kas, kad tai ji. Ji jam puikiai tinka ir…

-Wou wou wou! Gana čia kurti planus, to daugiau nebus, kaip jau ir sakiau…

Man teko nutilti, nes niekas manęs nebeklausė. Visi spoksojo man už nugaros, kur vaikščiojo kiti mokiniai. Aš taip pat atsisukau, nesuprasdamas, kame reikalas.

Lėja ėjo aukštai iškėlusi galvą, atrodo, visiškai nesugėdinta fakto, kad vampyrai akivaizdžiai žino, kuo mes užsiiminėjom. Jos plaukai, kaip visada, susitaršę ir be proto garbanoti, krito jai ant akių, taigi ji juos nupūtė.

Kol mes tylėjom, vėpsodami į ją kaip į Dzeusą, nusileidusį iš Olimpo, ji, nė nepažvelgdama mūsų pusėn metė:

-O prašyčiau. Aš viską girdėjau.

Palikusi šiuos žodžius kaboti ore, ji dingo už posūkio.

Staiga iš tos pusės, į kurią nuėjo Lėja, atskriejo nedidelis vėjo gūsis ir įsisuko į mūsų ratelį. Žvilgtelėjau į Semą, nes jis vienintelis galėjo valdyti vėją, ir pasekęs kitų pavyzdžiu, įkvėpiau Lėjos aromato.

Ji kvepėjo kaip aš.

Semas prunkštelėjo:

-Jūs gal apsikeitėt kvapu, ar kaip?

Išdavikas.

-Neketinu vėl aiškintis.

Taip taręs apsisukau ir nužingsniavau į chemiją.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 13 »