BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rugpjūtis 2012 archyvas

Nravo, a game title studio room headquartered in Lviv (Lvov) in traditional western Ukraine, has acquired $200,000 from cost business Digital Forthcoming, information Ukrainian computer web log AIN.UA. The funds is going to directed towards the enhancement and marketing strategies newest matches that Nravo is forming Digital Future. A digital Potential future will not obtain fairness in Nravo, but alternatively a portion of our profits why these assignments acquire, as reported by the relation to the deal. There can be different backing from Computerized Possible future in tasks developed by the sport recording studio, but possibility levels have not been introduced. Nravo also anticipates benefitting out of your firms proficiency since it market segments its matches for the Western side. There are those who believe that the roll-out of computer games is just too big Oleksii Vitchenko chancy from the market, but we see exceptional ventures there. Electronic digital Long run is experienced with a large number of Ukrainian recreation studios and so we just like deal with that Nravo can take to building up tasks. Our spouses have a good prospect of the roll-out of the games market place, which allows them to set up endeavours that find an superior response out from the target market, A digital Prospective Chief executive officer and founder Oleksii Vitchenko advised AIN.UA. For Online digital Long term future, which had not before dedicated to the games arena, the investment in Nravo represents a turn to widen their existence involved in the mobile or portable industry. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Lėja

Akimirka, kai įžengiau pro mokyklos duris, man priminė situaciją, kai gan ilgai po vandeniu išbuvęs žmogus išneria į paviršių, į kitų žmonių keliamą šurmulį. Taip jaučiausi aš. Tarsi iš ramaus, taikaus pasaulio būčiau įžengus į nežinomą teritoriją, kurioje viskas baugino.

Man nė nespėjus prieiti prie savo spintelės, kelią pastojo Okonelis su  Sira, abu surauktais antakiais.

- Lėja,- griežtai pratarė Sira, o jos tonas ir povyza man priminė motiną, kurios dukra per vėlai grįžo namo, išsitaršiusiais plaukais, išsitepliojusi lūpdažiu ir nešina savo bateliais.

- Visas dėmesys jums, generole,- nusišaipiau, atiduodama pagarbą.

- Lėja, aš visą dieną laukiau tavo skambučio… Sakei, kad paskambinsi, ir mudvi nulėksim į prekybos centrą apsipiiiirktiii!- raukėsi mergina.

- Atleisk, visiškai pamiršau! Vakar su Deividu visą vakarą pradirbom prie jo automobilio. Na, tiksliau aš skaičiau jam knygas apie mašinas, o jis remontavo,- kaltai nusišypsojau.- O ko tu surūgęs?- kreipiausi į Okonelį.- Tau gi nebuvau nieko pažadėjus,- nusijuokiau.

- Aš tik palaikau jai draugiją,- vaikinas nurodė į Sirą.

- O, tai čia kaip blogas faras, geras faras, tik jūs per kieti, kad kuris nors būtų geras faras?- vėl sukikenau.

- Kai kas šiandien geros nuotaikos,- kiek švelniau pasakė Okonelis.

- Kodėl neturėčiau būti,- gūžtelėjau, žengdama prie spintelės. Kalbėjau toliau, nes žinojau, kad jie seka iš paskos.- Gyvenimas gražus. Už lango lija, greitai snigs, o ne už ilgo Kalėdos. Aš turiu puikius draugus,- žnybtelėjau Sirai į ranką, ir jos užsirūstinęs veidas kaip mat atsileido,- …nuostabią šeimą, ir šiandien bandysiu gauti darbą.

- Kas bandys gauti darbą?- pribėgusi, traukdama nuo galvos juokingą žalią kepurę, guviai ištarė Ketrina.

- AŠ!- kiek per garsiai sušukau, atkreipdama žmonių, stoviniavusių koridoriuje, dėmesį.- Ar gali patikėti?- jau tyliau ištariau.

- Na, tiesą sakant, taip,- nusikvatojo Ketrina.- Visą pastarąją savaitę apie tai kalbėjai.

- O… Na, nesvarbu. Bet, žinoma, nežinau ar tą darbą gausiu… bus pokalbis ir visa kita. Dėl Dievo, aš dar nė nepasiskambinau, kad susitarčiau dėl to pokalbio. Planavau šiandien nueiti į biblioteką, ir internete pasieškot numerio.

- Jėga! Eisim su tavim! Galėsiu…- nudžiugo Okonelis.

- Mes dar nežinom svarbiausio,- nutraukė jį Ketrina.- KOKS TAS DARBAS?

- Well… Aš ketinu tapti darželio auklėtojos padėjėja!- džiugiai suplojau rankomis. Tačiau draugai nereagavo taip pat. Atvirkščiai. Jų išraiškos priminė žmones, kuriem į rankas ką tik prišiko karvė.

- Bet… Brangute, ar tu tikra, kad to nori?- atsargiai pratarė Sira.- Na… turiu omeny… vaikai, ypač maži… jie nemenkas rūpestis.

- Žinau. Aš myliu vaikus. Mielai su jais dirbčiau. Nagi, ar negalit bent kiek dėl manęs pasidžiaugt? Po mėnesio, praleisto čia, aš pagaliau radau bent kažkokia GALIMYBĘ.

Draugai susižvalgė.

- Žinai, Lėja, tu visiškai teisi,- linktelėjo Ketrina.- Mes šūdini draugai. Džiaugiuosi už tave!- jos žodžiams pritarė džiaugsmingas draugų niurnėjimas.- Tai… kur ta am, įstaiga, kurioje nori dirbti?

- Oh.. darželis. Jeigu gerai prisimenu…

- “Žiburėlis”!- šūktelėjo Okonelis.

- Yeah. Tas pats. Iš kur žinai?- susidomėjau.

- Mieste yra tik vienas darželis.

- Rimtai?! Visam mieste??

- Na, čia tau Ne koks Sietlas, nėra tiek vaikų, kad negalėtum jų visų sukišt į vieną darželį,- burbtelėjo Sira.- Nekenčiu vaikų.

Paskutinę jos pastabą praleidau pro ausis. Kiekvienas turi teisę į nuomonę.

- Galėčiau tave palydėt į tą darbo pokalbį,- nusišypsojo Ketrina.

- Ou, na, aš nežinau kur jis yra… Ketinau pragooglint. Bet nenoriu tavęs vargint. Tikrai neprivalai kažkur su manimi vilktis.

Visi trys suprunkštė.

- Lėja, darželis yra iš karto už miškelio.

Nustebau. Mokyklą iš dviejų pusių supo miškas, nežinojau, kad už to miško dar kažkas yra. Taip ir pasakiau.

- Iš Šiaurinės pusės miško nedaug. Perėjus jį, patenki į ramesnę miestelio dalį. Darželis pamiškėj. Nuo mokyklos pėškomis tik kokios penkios minutės kelio.

Baisiai nudžiugau ir dar labiau užsimaniau gauti šitą darbą. Būtų taip patogu. Po pamokų galėčiau traukti tiesiai į darželį. Nereikėtų nė važiuoti autobusu!

- Jėzau, kaip žmogus, gyvenantis čia jau mėnesį, neturėtum žinoti TAIP mažai,- nusistebėjo Sira.- Gal tau reikia asmeninio gido, ar ko?

Visi pradėjom juoktis, o mergina nesuprato, kame reikalas:

- Ką? Aš rimtai, pažįstu vaikiną, kuris pažįsta… Po galais, baikit iš manęs juoktis!

Bet mes nieko negalėjom su savimi padaryti. Juokiausi susiėmusi už pilvo, mat jį jau pradėjo mausti.

Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už lengvo švytėjimo, kitame koridoriaus gale.

Aleksas stovėjo viena ranka atsirėmęs į spinteles, plepėdamas su keliomis merginomis ir vaikinais. Kūnu buvo pasisukęs į juos, tačiau akys buvo nukreiptos šion pusėn. Mūsų žvilgsniai susitiko.

Pamaniau, what the hell. Dabar mes juk draugai. Nusišypsojau jam.

Jis atsakė plačia, laiminga šypsena, kuri perėjo mano kūnu ir sustojo kažkur krūtinėje.

—————————————————————————————-

Diena praėjo ramiai. Ne taip, kaip anksčiau.

Trečia pamoka buvo anglų kalba, kurią turėjau su Aleksu.

Viskas prasidėjo taikiai, paprastai… draugiškai.

Kai įėjau į klasę, jis jau sėdėjo prie stalo. Pratariau kasdienį “labas”, o jis ištarė klasikinį “sveika”.

Per pamoką mudu beveik nešnekėjom, tik mūsų žvilgsniai dažnai susitikdavo. Bet mes tik nusukdavom akis ir apsimesdavom, kad nieko neįvyko.

Kol aš, savo amžinu kerėpliškumu, alkūne nenustūmiau savo knygos.

Ji nukrito tyliai, o kadangi sėdėjome klasės gale, niekas nepastebėjo.

Aš lenkiausi paimti knygos, Aleksas taip pat. Mūsų rankos susilietė ir…

Ne, tai nebuvo vienas tų melodramiškų momentų, kai žmonės supranta, kad vienas kitą myli. Ne tai, kad mes su Aleksu vienas kitą mylėtume…

Nors ir tikėjausi, kad po to, kai tapome tariamais “draugais”, jis taps sukalbamas ir smegeningas, klydau.

… jis čiupo mano ranką, prisitraukė sau prie veido ir įsispoksojo į mano apyrankę. Tada nutaisė kvailą balsą, kuriuo, mano manymu, kalba gnomai, ir lyg pro nosį ištarė:

- Ūūūū, girlfriend, tik pažvelk, kokį čia blizgutį įsitaisei!

Ištraukiau ranką iš jo pirštų ir piktai dėbtelėjau, tačiau po kokios sekundės neišlaikiau juoko.

Och, tiesa, pamiršau paminėti, kad mudu vis dar lindėjome po stalu, susikūprinę, tylūs.

Staiga jis surimtėjo, pažvelgė į mane savo tamsiomis akimis, ant kurių šešėlius metė ilgos blakstienos, ir pratarė:

- Tai mes dabar… draugai?

Pasvarsčiau.

- Na, mes toleruojame…

- Ach taip, pamiršau.

- Kaip reagavo tavo šeima?- staiga sunerimau.- Ar jie manęs nekenčia?

- Aš ne vaikas. Neatsakau savo šeimai.

Pavarčiau akis.

- Kodėl tu…

Mane nutraukė garsus krenkštelėjimas, pasigirdęs kažkur visai šalia. Pasukusi galvą dešiniau, iš po stalo išvydau prie mūsų suolo stovintį mokytoją. Oho, jis netgi pasivargino prieiti. Keista, atsižvelgiant į skaičius, kuriuos rodo svarstyklės, kai jis ant jų užlipa.

Mokytojas dar kartą krenkštelėjo.

Sužiurau į Aleksą, kuris tik kreivai šypsojosi ir pakilnojo antakius.

- Mis Kesi, misteri Wildrofai, gal jau malonėsite išlįsti?- griežtai ištarė vyras.

Aleksas kaip mat “iškilo į paviršių”. Aš, pavarčiusi akis, padariau tą patį.

Staiga stalas pavažiavo priekin, ir kai jau buvau pilnai išlindusi iš po jo, supratau, kodėl. Aleksas jį pastūmė, kad aš nesusitrenkčiau galvos. Draugiška.

- Aš nė nenoriu žinoti, ką judu ten veikėte…

O ne! Nenenenene! Ir kodėėėėl jis turėjo tai pasakyti?

Visa klasė kaip mat ėmė šnabždėtis.

Jau žinau, koks bus šiandienos skandalas.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 12 »

Haaaaayyyyy :) Elly grįžo! Jap, grįžo ir nusigando taip biškutėlaitį… Pirmas dalykas, kurį pamatau, atsidariusi el. paštą, yra dvylika naujų komentarų, prašančių naujo skyriaus. Gaš, aš nė nemaniau, kad tai sukels tokį sąmyšį… Ir aš taaaip labai atsiprašau! Bet mano smegenim irgi buvo atostogos :) Paskutinį kartą tėvus buvau mačius spalio mėnesį. Net per Kalėdas ištrūkt nepavyko… Tai pas juos nusprendžiau praleist šiuos porą mėnesių. Savo laptopo neėmiau. Pagalvojau, kam man jo reikia, Lietuvoj naminis stacionarus kompas. Apie blogą nė nepagalvojau, už ką pagrinde labiausiai ir atsiprašau. O kai pagaliau prisiminiau, jau buvau tėvynėj numylėtoj, o visi parašyti skyriai likę Norvegijoj, bendrabuty, mano kompe, kuris saugiai užrakintas vienas liko namuose. Vienintelė 26 skyriaus antra dalis, kurią parašiau dar Norvegijoj, sėdėdama parke ir kuri liko  mano sąsiuviny (yeah, aš kartais rašau ranka, kad ir kaip atsilikėliškai jums tai skambėtų), buvo prie manęs. Ir tai atrodė vienintelis mano išsigelbėjimas. Tas vienas skyrius. O kadangi aš toks sėkmės kūdikis, tai pas mus į senuką kompą įvedus blogas.lt, meta errorą. Tai aš visą savo sąsiuvinį prieš važiuodama į Palangą palikau draugei, kuri (ačiū tau, Smilte), visą mano rašliavą nuosekliai surinko į kompiuterį. Och, ir dar man telefonu diktuojant komentarus parašė!

O tu jop tararai, kiek aš čia prirašiau. Na, viską sutrumpinus, aš nuoširdžiai ir iš širdies gelmių atsiprašau, ir tikiuosi, kad mano mylimi skaitytojai, nenusigrežė nuo tokios bjaurios bjaurios apsileidėlės “rašytojos”, elly.

Bučkis dručkis,

elly.

————————————————————————————-

Lėja

Namo grįžau sušalusi į ledą ir varvančia nosimi. Jaučiausi kaip laukinė, visą gyvenimą gyvenusi gamtoje, ir pirmą kartą įžengusi į šiltus, maistu ir šuniu kvepiančius namus. Sutrumpinus - jaučiausi ne sava.

Po to, kai Aleksas eilinį kartą pasielgė kaip tikras idiotas (nors jau buvome sudarę taikos sutartį), parke ant suoliuko praleidau dar gerą valandą.

Ir prėjau išvadą.

Kad gana verkšlenti ir zyzti.

Pats metas susiimti ir griebti gyvenimą, kurio taip ilgai laukiau, už ragų.

Pradėsiu nuo darbo paieškų! Beeet, pirma gal reikėtų išsidžiovinti, nes atrodžiau, lyg kątik su visais drabužiais būčiau buvus įmesta į upę. Ir dar buvo žiauriai šalta.

Per koridorių sliūkinau kaip galėdama tyliau. Eidama pro Andžės ir Deivio kambarių duris, graužiausi nagus ir nervingai timpčiojau plaukus. Mano laimei, neseniai priimtas sprendimas atsistoti ant kojų, matyt paveikė mano sėkmę, taigi man statant plikas pėdas ant žemės, nei viena grindlentė nesugirgždėjo.

Lengviau atsikvėpiau tik paskui save uždariusi kambario duris. Iškėliau rankas į viršų ir atlikau kelis “laimės šokio” žingsnelius. Jų mane išmokė psichologė, kai buvau dar visai maža. Jie buvo skirti atsipalaidavimui ir džiaugsmui dėl nedidelių pergalių, tačiau nuo pat vaikystės šokis man taip patiko, kad kartoju jį iki dabar.

Nuo staigaus judėjimo, vandens lašeliai, kurie vis dar užsiliko ant mano kūno, peršoko ant kilimo, baldų ir sienų, tačiau per daug neėmiau į galvą. Dabar aš turėjau dėl ko džiaugtis. Buvau laisva nuo vampyrų. Pagaliau galėjau susikurti normalų gyvenimą, kurio visada taip troškau. Ir ką tik perėjau “pavojingą zoną”, kuri buvo antro aukšto koridorius.

Būčiau džiūgavus ilgiau, jei ne Andžela, mažais žingsniukais atitrypusi iki mano kambario ir kaip įmanydama tyliau uždariusi duris. Ji pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. Ok. Fine. Viskas einasi nebe taip jau ir idealiai…

- Ar tu visiškai išsikraustei iš proto?!- pakuždomis iššnypštė ji.

Aš tik nekaltai sumirksėjau.

- Oh, ir nė nebandyk nustatyti tų puppy eyes. Ar tu bent suvoki, kiek šįvakar turėjau primeluot Deiviui, kad išgelbėčiau tavo velniai žino kur buvusią subinę?!

- Nesuprantu, kodėl keli tokį alasą,- gūžtelėjau.

Andžela papurtė galvą, kelis kartus giliai įkvėpė, ir pagaliau susitvardžiusi tyliai ištarė:

- Tavo laimė, kad aš namo grįžau pirma. Pirmas į galvą šovęs pateisinimas buvo tai, kad tu blogai jautiesi,- sumurmėjo ji, susigėsdama ir nuleisdama akis.

- Tu kąąąą?- man vos kukuliai ant kaktos neiššoko.- Jėzau, Andže, mes gi jau suknistoj Žemėj. Čia mes nesijaučiam blogai!- šnypščiau, nes norėjau išgauti pilną pykčio išraiškos efektą, tačiau negalėjau pakelti balso, nes būčiau prižadinusi Deivį, kas daug gero nežada.

- Žinau, žinau,- bandė gintis mergina.- Bet seni įpročiai taip greitai nedingsta… Jeigu būčiau stovėjus priešais jį ir tylėjus, bandydama sugalvoti kažką logiško, jis būtų supratęs, kad kažkas ne taip. Tu juk žinai mane! Aš tai ne tu. Jis mane kiaurai permato!

Garsiai atsidusau. Galiausiai pavargusiu balsu paklausiau:

- Kaip jis reagavo?

- Pakvaišo,- ramiai atsakė ji, o man beliko dar padūsauti.- Na, žinai, pradėjo bandyti prasmukti į tavo kambarį, kai nematydavau, visą vakarą sekiojo paskui ir bandė iškvosti, kodėl nenori nieko matyti ir kas tau yra. Galiausiai užrakino mane vonioje,- pasiskundė.- Bet aš pasakiau, kad daugiau niekada su juo nekalbėsiu, tai buvau išvaduota,- besididžiuodama iškėlė galvą.

Aš tik sukikenau.

Po kelių minučių tylos ir mano bandymų išvengti jos skvarbaus žvilgsnio, ji pagaliau prabilo:

- Žinai, neturėtum taip su juo elgtis.

Pavarčiau akis:

- Andžė, dėkui už rūpestį ir visa kita, bet tėvo niekada neturėjau, ir niekada nepasigedau. Be to, man septyniolika, ne dešimt. Galiu pasirūpinti savimi,- jos žvilgsnis tapo mažiau intensyvus.- O, kalbant apie gebėjimą pasirūpinti savimi. Nuo šiandien aš esu vampire-free!- vėl iškėliau rankas į viršų.

Andžela šyptelėjo, papurtė galvą ir pirštų galiukais kasydamasi kaktą pratarė:

- Net neklausiu… Bet džiaugiuosi už tave,- ji patraukė durų link, tačiau pakeliui sustojo, atsisuko, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir dar pridėjo:- Turėtum persirengt. Atrodai kaip pelkių laumė.

Iškišau liežuvį ir stebėjau, kaip jos liekna figūrėlė dingsta už durų.

Dar minutę pastovėjusi kambario viduryje, virškindama pokalbį, galvojau apie savo vampire-free situaciją. Tada  tarp dviejų pirštų suėmiau vieną plaukų sruogą ir atidžiai ją apžiūrėjau. Nusprendžiau surizikuoti - patraukiau prie veidrodžio. Krūptelėjau išvydusi savo atspindį. Plaukai nutysę ir aplipę blizgantį nuo vandens veidą, blakstienos sulipusios taip, kad iš jų likę tik po tris spyglius, nosis raudona kaip burokas, lūpos išbalusios ir papurtusios, drabužiai prilipę prie kūno, susiglamžę ir šlapi. Andžela teisi, atrodžiau kaip pelkių laumė. Pažvelgiau sau į bjauriai mėlynas akis ir normaliam žmogui gerokai per juodus plaukus. Paprastai po šių dviejų vaizdų širdį apgaubdavo tamsi, sunki skraistė, tačiau dabar jaučiausi… rami. Lengva. Ir tai buvo TAIP gera…

Staiga kambario kampe kažkas sublizgėjo.

Akys.

Žirnis priskuodė ir šoko man į glėbį, džiaugsmingai amsėdamas. Čiūčiavau ir glosčiau jį ramindama, kaip kokį kūdikį. Galiausiai iš stalčiaus išknisau maišelį, su nedideliais kauliukais, kuriuos nupirko Andžela. Ne, jūs klystate. Jai Žirnis nepatinka. Ji jo nelepina. Šiais kauliukais ji nuviliodavo jį nuo savo batų, kurios jis kramsnodavo desertui. Ji vadino kauliukus batų asmens sargybiniais.

Numečiau šuneliui vieną baltą skanėstą, kurį jis kaip mat nusitempė po lova.

Nusijuokusi nuskubėjau į vonią.

—————————————————————————————–

Kitą rytą prabudau lyg nauja. Buvo dar anksti, tad iš karto nepuoliau rengtis ir ruoštis mokyklai. Namai skendėjo tyloje, nes buvau vienintelė jau pakilusi iš lovos. Nusileidusi laiptais žemyn užkaičiau arbatinuką.

Visada miegodavau su maikute ir pižaminėmis kelnėmis, o tokia apranga man atrodė gana padori. Taigi tik įsispyriau į šlepetes, užsimečiau Deivio striukę (ji buvo šilčiausia ir beveik siekė mano kelius, todėl galimybė sušalti neegzistavo) ir išėjau į nedidelį kiemą, pasiimti laikraščio. Priėjus pašto dėžutę kūnui šalta nebuvo, tačiau artėjančios žiemos vėjas jau draikstė mano susivėlusius plaukus ir kandžiojo žandus. Pirma į galvą šovusi mintis buvo, kad šiemet pirmą kartą gyvenime pamatysiu sniegą. Niekada nesu mačiusi nė nuotraukų, ką jau kalbėti apie patį pojūtį. Iš dausiečių žurnalų žinau tik tiek, kad jis primena vatą ir krenta iš dangaus.

Kai įžengiau atgal į namą ir nusirengusi nuskubėjau prie arbatinuko, vanduo jau buvo užviręs. Matyt būsiu užsistovėjus lauke.

Užsipylusi kavą, su puodeliu atsisėdau prie baro ir ėmiau vartyti laikraštį, ieškodama darbo skelbimų. Priešpaskutinis laikraščio puslapis buvo pilnas straipsnelių apie darbo pasiūlymus. Daugumoje jų buvo ieškoma barmenų ar barmenių, mokančių maišyti alkoholinius kokteilius. Nežinojau, kad miestelyje tiek daug barų. Peržvelgusi visus “IEŠKOMAS…” straipsnius, kurių buvo bent dvidešimt, radau tik du, kuriuose buvo galimybė dirbti nepilnamečiui. Pirmasis skelbimas ieškojo pardavėjo/konsultanto žvejybos reikmenų parduotuvėlėje “Lydeka”, tačiau jie ieškojo apie žuvis ir jų gaudymą nusimanančio žmogaus, o aš nė automato nuo meškerės neatskirčiau. Antrasis ieškojo moksleivės, kuri mėgsta vaikus ir galėtų dirbti antrąja auklėtoja tuzinui mažamečių darželyje “Žiburėlis”.

Mano veidą nutvieskė šypsena. Visada svajojau pasisukinėti tarp mažūjų žmogeliukų. Dievinau vaikus, jie buvo lyg saulės spndulėlis. Visada laimingi, visada besišypsantys, lengvi lyg pūkeliai ir tokie… nerūpestingi. Didžiausias jų rūpestis buvo kaip suvalgyti daugiau saldainių. Jie buvo paprasti. Dausose mėgdavau dienas, kai ištrūkusi iš mokyklos tiesiog stebėdavau mažylius žaidimo aikštelėse. Stebint juos, pati tapdavau nerūpestingesnė, ne tokia sukaustyta.

Taip besvajodama pabaigiau kavą, pasičiupau laikraštį ir užbėgau į savo kambarį, rengtis ir ruoštis mokyklai, po kurios laukė pirmasis gyvenime pokalbis dėl darbo.

Ar galėtų būti kas labiau jaudinančio?!

Akimirksniu prisiminiau jo lūpas.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

E-business platforms, perfecting site visitor associations along with durability of an company, make certain durability. Customer care is right based on the timely and constancy in organization supply with the e-business strategy. In case a administrator has an inclination to cancelling organization operations abruptly or faltering to take care of a person’s timetable perfectly, the service provider top rated quality is jeopardized by unreliability (Colyvas, 2008). People are asked to explode with complains on frustrations among the e-trade application untimely software differences and setbacks. Among the most in all probability repercussions to a market are actually a tremendous loss in shoppers for some other operators, therefore the necessity of sensible e-trade techniques. E-business, due to this fact, not simply encourages quick internet marketing business operations, and sustains the existing company is targeted on and plans. Responsiveness is the showcase of e-commerce techniques. This refers the rank about the personnel within his or her doing work climate. It details located on the willingness of these workforce to be effective appropriately to bringing the desired findings by your clients. review papers guide research paper range small research written documents crafting scholastic essays literacy blog site a study simply writingHowever resourceful a business enterprise might be, the customers are likely to switch compared to other agencies as their e-commerce technologies work well. Skaitykite toliau… »

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »