Juodasis angelas

Soo, I’m back. Atsiprašau, kad tik dabar keliu. Labai padėjo cybersugar ir katute123 spyris į užpakalį. Amm… jap, dar vienas atsiprašau už tai, kad skyrius toks silpnas. Tikrai juo nesididžiuoju, bet kadangi jau tikrai reikėjo naujo, o minčių nelabai buvo, tai va tokia va rašliavonė gavosi xD Nuo šiol kelsiu rečiau, bet ne taip retai, kaip dabar su šituo tarpą tokį padariau. Per šias kelias savaites darbo daug užgriuvo, tai… Bet pažadu taisytis!

Jūsų, elly.

__________________________________________________________________________________________________

15. Kvapo mainai

Aleksas

Rytas slinko ramiai. Viskas buvo taip pat.

Išskyrus geografiją.

Nuobodžiaudamas varčiau knygą. Mano dėmesį patraukė atveriamų durų garsas. Pakėliau galvą.

Į klasę Ji įėjo aukštai iškėlusi galvą, pašaipiai žvelgdama į mokytoją, akivaizdžiai jau prieš Ją nusistačiusią.

Sėdėjau lyg ant adatų. Nuostabos, užvaldžiusios mano veidą, sutramdyti nesugebėjau. Bet kad ir kokio galingumo šoko būsenoj bebūčiau, vis tiek laukiau, kol Ji pakels galvą, kol išvys mane, kol galėsiu pamatyti jos reakciją.

Ir štai ji padėjo koją, pasisuko, pakėlė akis… pažvelgė į mane. Pažvelgė į mane su begaline nuostaba. Staiga surimtėjusi pratarė sakinį, kuris net ir mano veide užaugino šypseną. Kaip visada viskuo nepatenkinta, kaip visada, viskuo pasipiktinusi…

Klasė pradėjo juoktis, mat žinojo, kaip mudu vienas dėl kito jautėmės.

-Atleiskite, bet gal aš visgi galėčiau grįžti pas misterį Feiniksą? Akivaizdu, čia mokosi visokie nevispročiai, o su atsilikėliais būti man nelabai norisi,- ištarė ji.

Žinoma, ir kaip gi aš galėjau tikėtis, kad ji neprasižios… Ne jos tipas protingai ką nors nutylėti…

Nesusilaikiau:

-Jeigu panelei tokie atgrasūs atsilikėliai, tai kodėl ji ištisai su jais tamposi?

Iš tiesų, tai buvo gili paslaptis. Ji galėjo būti prie populiariausių, nes buvo populiariausia, bet dėl kažkokios neaiškios priežasties tampėsi su pasiekusiaisiais dugną.

Lėja pasisuko į mane, o man, kaip eiliniui vampyrui, burnoje susikaupė nuodai, pamačius jos iššaukiančiais (na, gerai, jie nebuvo tokie jau iššaukiantys, bet visgi… ) džinsais aptemptas kojas.

-Nesijaudink, Lėja, rasim kur tavo dailų užpakaliuką įterpt.

Šūdas! Kodėl aš tai pasakiau! Dabar ji tikriausiai galvoja, kad aš dėl juos seilėjuosi. Cha! Aš! Varvinantis seilę į Lėja! Net skamba juokingai. Tai tik eiliniai vyriški poreikiai.

Reikės artimiausiu metu pasigaut kokią paukštytę…

Lėjos atkirtis būtų buvęs gana neblogas, tačiau ji susimovė su mėlyne.

Mokytoja piktai užriko, o nuo jos balso, kelios merginos vaikiškai krūptelėjo. Taigi, Lėja sėdės su Rebeka…

Oh, ir kodėl maloniausias žmogus iš visos mano šeimos, turi kęsti Ją? Akimirkai pajutau gailestį, tačiau jį nubaidė susirūpinimas, kai Lėja kaip visada nenuvaldė liežuvio. Laimei, ji nutilo pačiu laiku, ir nieko nebepridūrusi nudūlino į suolą.

Visą laiką Lėją sekiau akimis. Tai atkreipė Viki dėmesį. Ji įtariai kilstelėjo antakį, o aš atsakydamas tik numojau ranka.

Rebeka bandė kalbinti Lėją ir… jai pavyko! Pradžioje buvusi šalta, vėliau mergina kiek suminkštėjo. Och, ta Rebeka. Ji visus veikia pozityviai. Visus be išimties.

-Tu gražiai šypsaisi,- pratarė vampyrė.

Pala! Ar aš blogai išgirdau?! Lėja ką tik nusišypsojo??? Oho, maniau, kad tai paprasčiausiai neįmanoma. Norėčiau pamatyt… Ne, STOP, nenorėčiau. Tikrų tikrutėliausiai nenorėčiau!

Rebeka metė man „sakiau, kad ji miela” žvilgsnį. Prieš kelias dienas ji burbtelėjo kažką panašaus į: „Greičiausia ji visai miela, tiesiog tu nesugebi pažvelgti giliau, nes ji tau to niekada neleis”. Tada aš tik prunkštelėjau ir nuėjau, o dabar… na, dabar kiek svyruoju, buvo teisi ji ar ne…

Mano dėmesį atkreipė netaiklus Rebekos pasisakymas apie mano galią. Panorau nužudyti ją žvilgsniu, deja, ji buvo per daug susikoncentravusi ties Lėją.

Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai ji pagaliau paaiškino, kad girdžiu tik žmonių mintis.

Staiga Lėja atsisuko ir pažvelgė į mane tuo skvarbiu, aplinkinį pasaulį naikinančiu žvilgsniu. Toks mūsų spiginimas vienas kitam į akis truko vos sekundę, tačiau aš spėjau, tiesiogine to žodžio prasme, išsimaudyti jos akių jūroje. Ir iš tikrųjų, jos buvo žydros lyg Malaizijos vandenys. Niekada neatkreipiau į tai dėmesio.
Viktorija piktai pašnairavo į mane ir aš supratau, kad esu sekamas savo nuosavos sesers. Puiku. Po pamokos tikriausia gausiu ataskaitą apie savo elgesį.

Nuskambėjus skambučiui, mano nuotaika buvo itin pakili. Aš pirmauju „klausimų žaidime”. Visą pamoką stebėjau, kaip Lėja stengiasi nepraleisti pro ausis naujo klausimo, tačiau mis Ystbruk mintys labai aiškiai pranešė, kad mokinių žinių šiandienai jai užteko.

Imdamas knygas, už savęs išgirdau trenksmą, o atsigręžęs dar spėjau pamatyti, kaip Lėja alkūne nušluoja nuo stalo knygas. Žinoma, aš galėjau jas tiesiog sugauti ore, tačiau tai buvo pernelyg malonus vaizdas.

-Eini?- paklausė Viktorija.

Nė nepastebėjau, kaip užsispoksojau į Lėją, bandančią sugraibyti savo daiktus. Ji atrodė suirzusi, ir tai mane linksmino.

Pažvelgęs į seserį, stebinčią mane tuo pačiu priekaištingu žvilgsniu, o tada į Rebeką, akivaizdžiai kažką rezgančią, nusprendžiau, kad esu visiškai nenusiteikęs paskaitoms. O dar toks pasilinksminimų objektas, kaip Lėja, tikrai darė mano dieną vis geresne.

-Ne. Aš dar paspoksosiu į šitą kerėplą. Bet jūs eikit.- nuvijau merginas.

Šioms išpėdinus iš klasės, toliau linksminausi:

-Uoj, Lėja, prašau, tik neišvartyk visų stalų savo nerangumu.

Staiga ji apsisuko ant kulno, ir daug aršesniu žvilgsniu negu ankščiau, pažvelgė į mane.

-Klausyk, madafakeri!- šis pavadinimas manęs visiškai nežavėjo. -Užknisai negyvai! Kodėl kišiesi į svetimus reikalus?! Kodėl lendi į mano gyvenimą?! Negi neturi ko nors kito, ką galėtum vimdyti?!

Aš vampyras, po galais! O šita mergužėlė nusprendė, kad gali elgtis su manimi, kaip su eiliniu žmogumi.

Jaučiausi tūkstantį kartų piktesnis, nei paprastai. Nebeišlaikiau. Ką ji mano? Kad gali parodyti man šitokią nepagarbą, o tada tiesiog apsisukti ir nueiti?! Na, jau ne. Vampyrišku greičiu prilėkęs, pastojau jai kelią ir pradėjau žingsniuoti į ją:

-Dabar tu manęs paklausyk, princese. Aš vampyras, o ne suknista fėja, bėgiojanti aplinkui su triko. Taip, kad geriau jau rodyk daugiau pagarbos, arba…- nu *!@#$3#%^! Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai pritrūkau žodžių. Mane tiesiog sustingdė ta baimė ir siaubas, kuriuos išvydau jos akyse. Tačiau vos tik radus spragą mano įniršyje, visa jos baimė dingo, o ją pakeitė pasitikėjimas savimi ir ryžtas. Tai buvo taip… taip žavu, kad vos iškenčiau nenusišypsojęs.

Tačiau mane ir vėl supykdė jos žodžiai:

-Arba kas?!

Staiga mano ėjimas priekin, o jos atgal, sustojo. Akies kampučiu už jos nugaros pastebėjau palangę, bet žvilgsnį greitai teko atitraukti, mat buvau visiškai įsitraukęs į žvilgsnių kovą.

-Arba… arba bus pasekmės!- bingo! Atradau tai, ko reikėjo. Norėdamas atrodyti kuo grėsmingesnis, pasvirau virš jos. Tegu nė nedrįsta man dar kartą paprieštarauti!

Lėja bejėgiškai įsirėmė delniukais man į krūtinę, o aš dar labiau pasvirau, bandydamas išgauti pilną efektą.

Taip vienas į kitą mudu spoksojome nenusakomą laiko tarpą. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Ore nebetvyrojo ta priešiška nuotaika. Dabar tebuvom mudu. Mano krūtinė degė, trumpam nuleidau akis, kad įsitikinčiau, jog tai jos prisilietimas kelia tokį pojūtį. Man vėl pakėlus akis, ji lygiai tokia pat nustebus, kaip ir aš, prikando lūpą. Ir tai buvo… gražiausias dalykas, kokį tik esu matęs. Du balti, tvirti dantukai, kiek pridengiantys prisirpusios vyšnios spalvos apatinę lūpą. Ir aš dar niekada nenorėjau nieko taip, kaip tą akimirką norėjau tos vyšnios.

Vis dar spoksodamas į šį nuostabų uždraustą vaisių, apsivijau jos liauną liemenį rankomis, vedamas viską triuškinančio noro, tiesiog ją turėti. Ji aiktelėjo. Šis garsas pažadino mane iš aklos ekstazės. Tačiau aš vis tiek to troškau. Taip pat nenumaldomai. Gal būt net daugiau.

Nenorėdamas, kad ji nutoltų, atstumtų ar tiesiog išnyktų, kaip nuostabus miražas, labai lėtai pasilenkiau ir vos priliečiau jos lūpas savosiomis. Ji virptelėjo. Tai buvo saldu. Ir tikra kančia. Pats suvokimas, kaip aš ją veikiu, viliojo dar labiau.

Atsitraukiau, pažvelgdamas jai į apsiblaususias akis. Visas šis… troškimas, mane trikdė. Žvilgsniu mečiau iššūkį padaryti ką nors, kad mane paskatintų. Norėjau, kad ji parodytų, jog to nori. Nekantraudamas, naudodamas visas, per tris šimtus metų sukauptas jėgas, bandžiau suvaldyti poreikį tiesiog užgriūti ją ir įrodyti sau ir pasauliui, kad ši nuostabi būtybė priklauso tik man. Trūkčiojamai iškvėpiau, o mano alsavimas atsitrenkė jai į veidą, nes jie buvo vos per kelis centimetrus vienas nuo kito.

Staiga ji prispaudė savo kūną prie manojo, nepalikdama tarp jų nė lašelio oro. Jaučiau jos alsavimą, širdies plakimą, ir tai mane užvaldė.

Įsisiurbiau jai į lūpas, nebegalėdamas ir nebenorėdamas savęs kontroliuoti. Viskas, ko troškau, buvo ji. Kuo daugiau jos.

Pasodinau ją ant palangės ir pajutau, kaip jos kojos apsiveja mano juosmenį. Mūsų liežuviams susitikus, ji atsiduso ir panardino pirštukus man į plaukus.

Mano rankos, lyg turėdamos atskiras smegenis, nuslydo jos liemeniu žemyn.

Palikau jos lūpas, prie kurių dar tikrai ketinau grįžti, nes norėjau ištyrinėti visą šio angelo kūnelį, paženklinti jį, įrodyti visiems, kad jis mano.

Liežuviu slysdamas jos kaklu, burnoje jaučiau saldų šokolado skonį.

-Tu kvepi šokoladu,- burbtelėjau.
Ji sumurkė, o tai tik dar labiau mane paskatino. Suradęs jos mažutę ausytę, nesusilaikęs ją krimstelėjau. Jos švelnus aiktelėjimas išdavė, kad tai jos jautrioji vieta. Manyje sukilo pasitenkinimas, kad tai aš ją atradau.

Mano delnai apčiuopė jos nuogą odą. Pirštų galai pradėjo maloniai dilgčioti.

Kaip ir žadėjau, grįžau prie jos lūpų. Kad ir kaip jos alkau, norėjosi kiek paerzinti. Taigi kyštelėjęs liežuvį jai į burną, vėl jį ištraukiau. Atsimerkęs su džiaugsmu pastebėjau, kaip ji susiraukia. Vėl leidausi į bučinių kelionę.

Staiga prisiminiau:

-Kodėl tu kvepi šokoladu?

-Šampūnas…- paskubom burbtelėjo ji, ir vėl įsisiurbė man į lūpas. Mano pirštai nuslydo aukštyn jos kūnu ir palietė raktikaulį.

Ji pabudo.

Pabudus jai, pabudau ir aš.

Mane stumtelėjusi, didelio rezultato negavo, mat aš turėjau daugiau jėgos, ir vis dar buvau priblokštas.

-Nedrįsk daugiau manęs liesti!- spygtelėjo ji.

Aš tuo pačiu metu, jau atsigavęs, sušukau:

-Kas tau darosi?! Kodėl mane bučiuoji?

-Ach, aš tave bučiuoju?!- isteriškai nusijuokė ji.- Tai tu čia ant manęs užgriuvęs!

-Tai kokio velnio tu mane apžergus?!

Jos žvilgsnis akimirkai nuslydo iki tų šėtoniškų kojų, dabar juosiančių mano liemenį. Staiga sumečiau, kad mano dešinė ranka vis dar ant jos šlaunies. Staigiai atsiskyrėme vienas nuo kito, o ji suspigusi „laikykis nuo manęs atokiau”, išbėgo iš klasės. O aš taip ir likau stovėti ir žvelgti į duris.

Jaučiausi lyg pabudęs iš komos. Smarkiai papurčiau galvą, tačiau iš jos vis vien nedingo prisiminimai: mūsų besiglaudžiančios lūpos, jos pirštai, veliantys mano plaukus, mano ranka, slystanti jos koja, jos skonis, kvapas…

Eidamas koridoriumi mąsčiau, jog man tikrai reikėtų praleisti su kuo nors naktį, nes jau pradėjau kabinėtis prie Lėjos… Jėzau, prie Lėjos… Prie angelo, ar tai demono…

Ne! Turiu išmesti tai iš galvos!

Dar nepriėjęs įprastos mūsų „vampyriškosios šutvės” vietos, pastebėjau Semą, Viki, Rebeką ir Džaredą, laukiančius manęs. Nutaisiau įprastą šypseną ir priėjau artyn.

-Atleiskit, kad vėluoju… turėjau… am… tokį reikalą… padaryt.- Jėzau, kalbu kaip koks psichas.

Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Staiga Viktorija burbtelėjo:

-Sakiau.

Semas pradėjo labai lėtai purtyt galvą, Rebeka padrąsinančiai nusišypsojo, o Džaredas tiesiog stovėjo išpūtęs akis.

-Kas jum darosi, po velnių?- pikčiau, nei ketinau, pasiteiravau.

Atsakyti teikėsi Semas:

-Aleksai, gal pamiršai, kad mes turim uoslę?

-Ką tu čia tauški?- nesupratau.

-Žmogau, tu visas kvepi ja,- papriekaištavo Džaredas.

Abejodamas pauosčiau savo petį. Ir iš tikrųjų. Lėjos kvapas buvo mano drabužiuose, odoje, plaukuose… Visas mano kūnas kvepėjo šokoladu.

-Ir gali nesitvarkyt plaukų. Jie visai neblogai atrodo sušiaušti kažkieno kito pirštų,- bandė juokauti Rebeka.

Vis vien skubiai pradėjau velt sau plaukus.

-Dėl Dievo meilės, Aleksai. Tu mano brolis ir aš tave myliu. Bet ką po velnių tu sau galvoji?!- suspigo Viktorija.- Lėja Kesi? Ir būtinai Lėja Kesi?!

-Necypauk, Viki. Tai tiesiog nutiko, gerai? Daugiau tai nebepasikartos.

Visi staiga sužiuro į Rebeką. Ji pažiūrėjo žemyn, prastai bandydama nuslėpti šypseną ir papurtė galvą. Ji mane išdavė. Vampyrai vėl atsisuko į mane, su netikėjimu akyse.

-Tu to nori. Tu tikiesi, kad vėl taip atsitiks, ar ne?- užsipuolė mane Viktorija.

-Och, nurimk pagaliau,- sudraudė ją Rebeka. -Jam to reikia. Visada reikėjo. Na ir kas, kad tai ji. Ji jam puikiai tinka ir…

-Wou wou wou! Gana čia kurti planus, to daugiau nebus, kaip jau ir sakiau…

Man teko nutilti, nes niekas manęs nebeklausė. Visi spoksojo man už nugaros, kur vaikščiojo kiti mokiniai. Aš taip pat atsisukau, nesuprasdamas, kame reikalas.

Lėja ėjo aukštai iškėlusi galvą, atrodo, visiškai nesugėdinta fakto, kad vampyrai akivaizdžiai žino, kuo mes užsiiminėjom. Jos plaukai, kaip visada, susitaršę ir be proto garbanoti, krito jai ant akių, taigi ji juos nupūtė.

Kol mes tylėjom, vėpsodami į ją kaip į Dzeusą, nusileidusį iš Olimpo, ji, nė nepažvelgdama mūsų pusėn metė:

-O prašyčiau. Aš viską girdėjau.

Palikusi šiuos žodžius kaboti ore, ji dingo už posūkio.

Staiga iš tos pusės, į kurią nuėjo Lėja, atskriejo nedidelis vėjo gūsis ir įsisuko į mūsų ratelį. Žvilgtelėjau į Semą, nes jis vienintelis galėjo valdyti vėją, ir pasekęs kitų pavyzdžiu, įkvėpiau Lėjos aromato.

Ji kvepėjo kaip aš.

Semas prunkštelėjo:

-Jūs gal apsikeitėt kvapu, ar kaip?

Išdavikas.

-Neketinu vėl aiškintis.

Taip taręs apsisukau ir nužingsniavau į chemiją.

Patiko (32)

Rodyk draugams

� is įrašas įdėtas Pirmadienis 6. Vasaris 2012 ir priskirtas temoms 22:35 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.